Nefis, sūnus Nefio, Helamano sūnaus
Mormono Knygoje – vienas iš dvylikos mokinių nefitų, kuriuos išsirinko prikeltas Jėzus Kristus (3 Nef 1:2–3; 19:4). Šis pranašas karštai meldė Viešpatį dėl savo liaudies. Nefis išgirdo Viešpaties balsą (3 Nef 1:11–14). Taip pat Nefis buvo lankomas angelų, išvarinėjo velnius, prikėlė savo brolį iš mirusiųjų ir liudijo taip, kad buvo neįmanoma netikėti (3 Nef 7:15–19; 19:4). Nefis vedė šventą metraštį (3 Nef 1:2–3).
3 Nefio knyga –
tai viena iš Mormono Knygos knygų. Ją parašė Nefis, Nefio sūnus. 1–10 skyriai parodo pranašysčių apie Viešpaties atėjimą išsipildymą. Buvo duotas Kristaus gimimo ženklas; žmonės atgailavo; bet po to jie sugrįžo prie nelabumo. Galiausiai audros, žemės drebėjimai, nuožmūs štormai ir didžiuliai sugriovimai pranešė apie Kristaus mirtį. 11–28 skyriuose aprašytas Kristaus apsilankymas Amerikoje. Tai yra pagrindinė 3 Nefio knygos dalis. Daugelis Kristaus žodžių yra panašūs į jo mokymus, užrašytus Biblijoje (pavyzdžiui, Mt 5–7 ir 3 Nef 12–14). 29–30 skyriai yra Mormono žodžiai paskutinių dienų tautoms.
4 Nefio knyga –
šioje knygoje yra tik keturiasdešimt devynios eilutės, visos viename skyriuje, tačiau ji apima tris šimtus nefitų istorijos metų (34–321 m. po Kristaus gim.). Keletas rašytojų kartų, įskaitant Nefį, prisidėjo prie metraščio sudarymo. 1–19 eilutės pasakoja, jog po prikelto Kristaus apsilankymo visi nefitai ir lamanitai buvo atversti į evangeliją. Įsiviešpatavo ramybė, meilė ir santarvė. Trys mokiniai nefitai, kuriems Kristus leido pasilikti žemėje iki jo antrojo atėjimo (3 Nef 28:4–9), tarnavo žmonėms. Nefis paliko metraštį savo sūnui Amosui. 19–47 eilutės yra Amoso tarnystės (84 m.) ir jo sūnaus Amoso tarnystės (112 m.) aprašymas. 201 metais po Kristaus gim. dėl išdidumo ėmė kilti problemos tarp žmonių, kurie susiskirstė klasėmis ir įsteigė klaidingas bažnyčias, kad gautų pelną (4 Nef 1:24–34).
4 Nefio knygos paskutinės eilutės rodo, kad žmonės vėl sugrįžo prie nelabumo (4 Nef 1:35–49). 305 metais po Kristaus gim. Amosas, Amoso sūnus, mirė, ir jo brolis Amaronas paslėpė visus šventus metraščius. Vėliau Amaronas tuos metraščius patikėjo Mormonui, kuris užrašė daugelį savo paties laikmečio įvykių ir po to padarė tų metraščių santrauką (Mrm 1:2–4).