Ezra
Senojo Testamento kunigas ir raštininkas, kuris sugrąžino kai kuriuos žydus iš Babilonės nelaisvės į Jeruzalę (Ezr 7–10; Neh 8, 12). 458 metais prieš Kristaus gim. jis gavo leidimą iš Artakserkso, Persijos karaliaus, nuvesti į Jeruzalę visus žydų tremtinius, kurie tik norėtų eiti (Ezr 7:12–26).
Prieš Ezrą kunigai beveik visiškai kontroliavo rašytinių Raštų rinkinio, vadinamo „įstatymu“, skaitymą. Ezra padėjo padaryti Raštus prieinamus kiekvienam žydui. Viešas „įstatymų knygos“ skaitymas galiausiai tapo žydų tautinio gyvenimo ašimi. Turbūt didžiausias Ezros mokymas buvo jo paties pavyzdys, kai jis ruošė savo širdį siekti Viešpaties įstatymo, paklusti jam ir mokyti jo kitus (Ezr 7:10).
Ezros knyga
1–6 skyriuose vaizduojami įvykiai, vykę 60–80 metų prieš Ezros atvykimą į Jeruzalę – Kyro įsaką 537 m. prieš Kristaus gim. ir Zerubabelio vadovaujamų žydų sugrįžimą. 7–10 skyriuose aprašoma, kaip Ezra nuvyko į Jeruzalę. Jis su savo grupe pasninkavo ir meldė apsaugos. Jeruzalėje jie rado daug žydų, kurie Zerubabelio vadovaujami buvo anksčiau atvykę į Jeruzalę ir vedę moteris už sandoros ribų ir taip susitepę. Ezra meldėsi dėl jų ir paskatino juos sudaryti sandorą atleisti tas žmonas. Tolimesnė Ezros istorija yra Nehemijo knygoje.