Fariziejai

Naujajame Testamente – religinė žydų grupė, kurios pavadinimas reiškia „atskirtas“ arba „atskiras“. Fariziejai didžiavosi griežtu Mozės įstatymo laikymusi ir atsiribojimu nuo visko, kas susiję su kitataučiais. Jie tikėjo pomirtiniu gyvenimu, prikėlimu ir angelų bei dvasių egzistavimu. Jie tikėjo, kad žodinis įstatymas ir tradicija yra tiek pat svarbūs kaip rašytiniai įstatymai. Jų mokymai sumenkino religiją iki taisyklių laikymosi ir skatino dvasinį išdidumą. Jie daugelį žydų paskatino abejoti Kristumi ir jo evangelija. Viešpats smerkė fariziejus ir jų darbus (Mt 23; Mk 7:1–23 ir Lk 11:37–44).