Jonas, Zebediejaus sūnus
Vienas iš Dvylikos apaštalų Naujajame Testamente, Zebediejaus sūnus ir Jokūbo brolis. Jaunystėje jis buvo žvejas (Mk 1:17–20). Jis tikriausiai yra tas neįvardytas Jono Krikštytojo mokinys, paminėtas Jn 1:40. Vėliau jis buvo pašauktas būti Jėzaus Kristaus mokiniu (Mt 4:21–22; Lk 5:1–11). Jis parašė Evangeliją pagal Joną, tris laiškus ir Apreiškimo knygą. Jis buvo vienas iš trijų, kurie buvo su Viešpačiu, jam prikeliant Jayro dukrą (Mk 5:35–42), ant atmainymo kalno (Mt 17:1–9) ir Getsemanėje (Mt 26:36–46). Savo raštuose jis save vadina mokiniu, kurį Jėzus mylėjo (Jn 13:23; 21:20), ir „kitu mokiniu“ (Jn 20:2–8). Jį ir jo brolį Jėzus dar vadino Boanerges – „griaustinio sūnumis“ (Mk 3:17). Jis dažnai minimas aprašymuose apie nukryžiavimą ir prikėlimą (Lk 22:8; Jn 18:15; 19:26–27; 20:2–8; 21:1–2). Vėliau Jonas buvo ištremtas į Patmo salą, kur parašė Apreiškimo knygą (Apr 1:9).
Jonas dažnai minimas paskutinių dienų apreiškime (1 Nef 14:18–27; 3 Nef 28:6; Etr 4:16; DS 7; 27:12; 61:14; 77; 88:141). Šios išraukos patvirtina biblinį Jono aprašymą ir taip pat leidžia pamatyti jo didybę bei darbo, kurį Viešpats pavedė jam žemėje Naujojo Testamento laikais ir paskutinėmis dienomis, svarbą. Paskutinių dienų Raštai paaiškina, kad Jonas nemirė, bet jam buvo leista pasilikti žemėje kaip tarnaujančiam tarnui iki Viešpaties antrojo atėjimo (Jn 21:20–23; 3 Nef 28:6–7; DS 7).
Jono laiškai
Nors šių trijų laiškų rašytojas nenurodo savo vardo, jų kalba tokia panaši į apaštalo Jono, jog laikoma, kad jis parašė visus tris.
1 Jono laiško 1 skyriuje šventieji raginami bendrystei su Dievu. 2 skyriuje pabrėžiama, kad šventieji pažįsta Dievą per paklusnumą ir moko juos nemylėti pasaulio. 3 skyriuje visi kviečiami tapti Dievo vaikais ir mylėti vienas kitą. 4 skyriuje aiškinama, kad Dievas yra meilė ir gyvena tuose, kurie jį myli. 5 skyriuje aiškinama, kad šventieji yra gimę iš Dievo per tikėjimą Kristumi.
2 Jono laiškas panašus į 1 Jono. Jame Jonas džiūgauja dėl „išrinktosios ponios“ vaikų ištikimybės.
3 Jono laiškas giria žmogų, vardu Gajus, už jo ištikimybę ir pagalbą tiems, kurie myli tiesą.
Evangelija pagal Joną
Šioje Naujojo Testamento knygoje apaštalas Jonas paliudijo, kad: 1) Jėzus yra Kristus, arba Mesijas; ir 2) Jėzus yra Dievo Sūnus (Jn 20:31). Jo piešiami vaizdai iš Jėzaus gyvenimo kruopščiai atrinkti ir pritaikyti turint tai omenyje. Knyga prasideda teiginiu apie Kristaus padėtį ikimirtingajame gyvenime: jis buvo pas Dievą, jis buvo Dievas, ir jis buvo visa ko kūrėjas. Jis gimė kūne, kaip Tėvo Viengimis Sūnus. Jonas atpasakoja Jėzaus tarnystę, ypatingai pabrėždamas jo dieviškumą ir prisikėlimą iš mirusiųjų. Jis aiškiai tvirtina, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, patvirtintas per stebuklus, liudytojus, pranašus ir paties Kristaus balsu. Jonas moko, priešpastatydamas šviesą ir tamsą, tiesą ir klaidą, gėrį ir blogį, Dievą ir velnią. Turbūt jokiame kitame aprašyme nėra taip aiškiai pareikšta apie Jėzaus šventumą ir žydų valdovų tikėjimo stoką.
Jonas daugiausia rašė apie Kristaus tarnystę Judėjoje, ypač apie paskutinę jo žemiškos tarnystės savaitę, kai tuo tarpu Matas, Morkus ir Lukas daugiausia rašė apie jo tarnystę Galilėjoje. Keletas šios evangelijos dalykų buvo paaiškinta paskutinių dienų apreiškimu (DS 7 ir DS 88:138–141).
Skyrių apžvalgų ieškokite temoje „Evangelijos“.