Pareiga Taip pat žr. Paklusnumas, paklusnus, paklusti Raštuose vartojama prasme, reiškia užduotį, pavedimą ar atsakomybę, dažnai duotą Viešpaties ar jo tarnų. Laikykis jo įsakymų, nes tai viskas, ko reikalaujama iš kiekvieno žmogaus, Mok 12:13. Visa, ko iš tavęs reikalauja Viešpats – tik teisingai elgtis, Mch 6:8. Turime paklusti Dievui, o ne žmogui, ApD 5:29. Jie būdavo ištinkami suspaudimais, kad būtų paraginti prisiminti savo pareigą, Mzj 1:17. Apibūdintos vyresniųjų, kunigų, mokytojų ir diakonų pareigos, DS 20:38–67. Turintieji kunigystę turi vykdyti visas šeimos pareigas, DS 20:47, 51. Apibūdintos narių pareigos po krikšto, DS 20:68–69. Mano vyresnieji turi mažumėlę palūkėti, kad mano žmonės tobuliau pažintų savo pareigas, DS 105:10. Tegul kiekvienas vyras mokosi savo pareigų, DS 107:99–100.