Judas1
Senajame Testamente – ketvirtasis Jokūbo ir Lėjos sūnus (Pr 29:35; 37:26–27; 43:3, 8; 44:16; 49:8). Jokūbas palaimino Judą, sakydamas, kad jis bus žemiškas vadovas tarp Jokūbo sūnų ir kad iš jo kils Šilojas (Jėzus Kristus, žr. Pr 49:10).
Judo gentis
Judo gentis ėmėsi vadovavimo po apsigyvenimo Kanaane. Jos pagrindinė varžovė buvo Efraimo gentis. Mozė palaimino Judo gentį (PakĮst 33:7). Po Saliamono valdymo Judo gentis tapo Judo karalyste.
Judo karalystė
Valdant Rehabeamui, Saliamono valdos buvo suskaldytos į dvi atskiras karalystes, daugiausia dėl pavydo tarp Efraimo ir Judo genčių. Pietinė karalystė, arba Judo karalystė, apėmė Judo gentį ir didesniąją dalį Benjamino genties. Jos sostinė buvo Jeruzalė. Apskritai ji išliko ištikimesnė Jehovos garbinimui nei šiaurinė karalystė. Judas buvo mažiau puldinėjamas iš šiaurės ir rytų, ir iki Babilonijos nelaisvės aukščiausia valdžia liko Dovydo šeimos rankose. Judo karalystė sugebėjo išsilaikyti dar 135 metus po gausesnės ir galingesnės Izraelio karalystės žlugimo.
Judo lazda
Tai reiškia Bibliją kaip Judo namų metraštį (Ez 37:15–19). Paskutinėmis dienomis, kai renkamos daiktan įvairios Izraelio namų šakos, taip pat bus surinkti daiktan ir jų šventi metraščiai. Šie šventraščiai papildo vienas kitą ir sudaro vieningą liudijimą, kad Jėzus yra Kristus, Izraelio Dievas ir visos žemės Dievas (2 Nef 3; 29; DžSV Pr 50:24–36).