Nebukadnecaras

Senajame Testamente – Babilonės karalius (604–561 m. prieš Kristaus gim.), kuris pajungė Judą (2 Kar 24:1–4) ir apgulė Jeruzalę (2 Kar 24:10–11). Maždaug 600–siais metais prieš Kristaus gim. pranašui Lehiui buvo įsakyta bėgti iš Jeruzalės, kad nebūtų išvestas nelaisvėn į Babilonę (1 Nef 1:4–13), kada Nebukadnecaras išsivedė karalių Zedekiją ir jo liaudį (2 Kar 25:1, 8–16, 20–22). Danielius išaiškino Nebukadnecaro sapnus (Dan 2; 4).