Mormonas, nefitų pranašas
Mormono Knygoje – nefitų pranašas, karo vadas ir metraščio saugotojas. Mormonas gyveno maždaug 311–385 m. po Kristaus gim. (Mrm 1:2, 6; 6:5–6; 8:2–3). Didžiąją savo gyvenimo dalį, pradėjęs nuo penkiolikos metų amžiaus, jis buvo karinis vadovas (Mrm 2:1–2; 3:8–12; 5:1; 8:2–3). Amaronas davė nurodymus Mormonui pasiruošti priimti atsakomybę dėl metraščių saugojimo ir vedimo (Mrm 1:2–5; 2:17–18). Aprašęs savo laikmečio istoriją, Mormonas padarė didžiųjų Nefio plokštelių santrauką ir užrašė ją ant Mormono plokštelių. Vėliau jis perdavė šį šventą metraštį savo sūnui Moroniui. Tos plokštelės buvo dalis metraščio, iš kurio Džozefas Smitas išvertė Mormono Knygą.
Mormono žodžiai
– tai nedidelė knyga Mormono Knygoje. Tai mažas intarpas, kurį viso metraščio sudarytojas Mormonas įdėjo tarp paskutinių Amalekio žodžių Omnio knygoje ir pirmų žodžių Mozijo knygoje. (Žr. „Trumpas paaiškinimas apie Mormono Knygą“ Mormono Knygos pradžioje.)
Mormono knyga
– tai atskira knyga Raštų rinkinyje, žinomame kaip Mormono Knyga. 1–2 skyriuose pasakojama apie Amaroną, nefitų pranašą, duodantį nurodymus Mormonui, kada ir kur paimti plokšteles. Taip pat rašoma, kad prasidėjo dideli karai ir dėl žmonių nelabumo trys mokiniai nefitai buvo paimti. 3–4 skyriuose pasakojama apie tai, kad Mormonas šaukė atgailą žmonėms, bet šie buvo bejausmiai, ir kad įsigalėjo toks didelis nelabumas, kokio dar niekada nebuvo Izraelyje. 5–6 skyriuose aprašomos galutinės kovos tarp nefitų ir lamanitų. Mormonas žuvo kartu su didžiuma nefitų tautos. 7 skyriuje Mormonas prieš mirtį kvietė žmones – anų laikų ir ateities – atgailauti. 8–9 skyriuose rašoma, kad galiausiai iš teisiųjų liko gyvas tik Mormono sūnus Moronis. Jis aprašė paskutinius mirties ir žudynių vaizdus, įskaitant nefitų liaudies visišką išnaikinimą ir parašė žinią ateities kartoms bei šio metraščio skaitytojams.