Hebrajams, laiškas

Knyga Naujajame Testamente. Paulius parašė šį laišką žydų kilmės bažnyčios nariams, norėdamas juos įtikinti, kad svarbūs Mozės įstatymo aspektai buvo įvykdyti Kristuje ir kad juos pakeitė aukštesnis Kristaus evangelijos įstatymas. Kai Paulius sugrįžo į Jeruzalę po savo trečiosios misijos (apie 60 m. po Kristaus gim.), jis pamatė, kad daug žydų kilmės bažnyčios narių vis dar praktikavo Mozės įstatymą (ApD 21:20). Tai buvo mažiausiai dešimt metų po to, kai bažnyčios konferencija Jeruzalėje nusprendė, kad tam tikros Mozės įstatymo apeigos nereikalingos kitataučių krisčionių išgelbėjimui. Matyt, netrukus po to Paulius ir parašė hebrajams, kad parodytų jiems, remdamasis jų pačių Raštais ir sveiku protu, kodėl jiems jau nebereikia praktikuoti Mozės įstatymo.

1 ir 2 skyriuose aiškinama, kad Jėzus pranoksta angelus. 3–7 skyriuose Jėzus lyginamas su Moze ir Mozės įstatymu bei liudijama, kad jis pranoksta abu. Ten taip pat mokoma, kad Melchizedeko kunigystė pranoksta Aarono. 8–9 skyriuose aiškinama, kaip Mozės nuostatai paruošė žmones Kristaus tarnystei ir kaip Kristus yra naujosios sandoros tarpininkas (Al 37:38–45; DS 84:21–24). 10 skyriuje raginama būti stropiais ir ištikimais. 11 skyrius yra pamokslas apie tikėjimą. 12 skyriuje duodami patarimai ir įspėjimai. 13 skyriuje rašoma apie garbingą santuokos prigimtį ir paklusnumo svarbą.