Jeremijas
Senojo Testamento pranašas, gimęs kunigo šeimoje ir pranašavęs Jude 626–586 m. prieš Kristaus gim. Jis gyveno beveik tuo pat metu, kada gyveno kiti didieji pranašai: Lehis, Ezechielis, Ozėjas ir Danielius.
Jeremijas buvo įšventintas pranašu ikimirtingajame gyvenime (Jer 1:4–5). Maždaug keturiasdešimt metų kaip pranašas jis mokė prieš stabmeldystę ir amoralumą tarp žydų (Jer 3:1–5; 7:8–10). Jam nuolat teko susidurti su pasipriešinimu ir užgauliojimu (Jer 20:2; 36:18–19; 38:4). Po Jeruzalės žlugimo bėgdami į Egiptą žydai išsivežė Jeremiją su savimi (Jer 43:5–6), kur, kaip tradiciškai manoma, jie užmušė jį akmenimis.
Jeremijo knyga
1–6 skyriuose yra pranašystės, duotos Jošijo valdymo metu. 7–20 skyriuose yra Jehojakimo laikotarpio pranašystės. 21–38 skyriai susiję su Zedekijo valdymu. 39–44 skyriuose yra pranašystės ir aprašyti istoriniai įvykiai po Jeruzalės žlugimo. 45 skyriuje yra pažadas Baruchui, jo raštininkui, kad Barucho gyvybė bus apsaugota. Galiausiai, 46–51 skyriai yra pranašystės prieš svetimas tautas. 52 skyrius yra istorinis apibendrinimas. Kai kurios Jeremijo pranašystės buvo Labano skaistvarinėse plokštelėse, kurias gavo Nefis (1 Nef 5:10–13). Mormono Knygoje Jeremijas paminėtas dar du kartus (1 Nef 7:14; Hel 8:20).
Jeremijo knygoje taip pat yra: žmogaus ikimirtingosios egzistencijos ir Jeremijo išankstinio paskyrimo pripažinimas (Jer 1:4–5); pranašystė apie Izraelio sugrįžimą iš išsklaidymo, surinkimą po vieną iš miesto ir du iš giminės į Sionę, malonią šalį, kur Izraelis ir Judas galėtų gyventi saugiai ir ramiai (Jer 3:12–19), ir pranašystė apie tai, kad Viešpats surinks Izraelį iš šiaurinių kraštų, išsiųsdamas daug „žvejų“ ir „medžiotojų“ surasti juos (Jer 16:14–21). Šis paskutiniųjų dienų vyksmas savo mastu pranoks netgi tą, kai Mozė išvedė Izraelį iš Egipto (Jer 16:13–15; 23:8).