Įgaliojimas, valdžia Taip pat žr. Galia; Įšventinti, įšventinimas; Kunigystė; Kunigystės raktai; Pašaukti, pašauktas Dievo, pašaukimas Leidimas, žemėje duodamas vyrams, pašauktiems, arba įšventintiems, dirbant Dievo darbą veikti vietoje ir labui Dievo Tėvo ar Jėzaus Kristaus. Aš pasiunčiau tave, Iš 3:12–15. Kalbėk viską, ką tau įsakau, Iš 7:2. Jis suteikė galią dvylikai mokinių, Mt 10:1. Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir įšventinau, Jn 15:16. Nefis ir Lehis pamokslavo su didele valdžia, Hel 5:18. Nefis, Helamano sūnus, buvo Dievo vyras, turintis didelę galią ir valdžią iš Dievo, Hel 11:18 (3 Nef 7:17). Jėzus suteikė galią ir įgaliojimą dvylikai nefitų, 3 Nef 12:1–2. Džozefas Smitas buvo Dievo pašauktas ir įšventintas, DS 20:2. Nė vienas neskelbs mano evangelijos ir nestatys mano bažnyčios, jeigu jis neįšventintas ir bažnyčia nežino, kad jis turi įgaliojimą, DS 42:11. Vyresnieji turi skelbti evangeliją, veikdami pagal įgaliojimą, DS 68:8. Melchizedeko kunigystė turi įgaliojimą tvarkyti dvasinius dalykus, DS 107:8, 18–19. Kas padaroma su dievišku įgaliojimu, tampa įstatymu, DS 128:9. Kiekvienas, skelbiantis evangeliją ar tarnaujantis Dievo vardu, privalo būti Dievo pašauktas per tuos, kurie įgalioti, TT 1:5.