Pagalbinės studijavimo priemonės
Pauliaus laiškai
ankstesnis kitas

Pauliaus laiškai

Keturiolika knygų Naujajame Testamente, kurios pradžioje buvo apaštalo Pauliaus Bažnyčios nariams parašyti laiškai. Juos galima suskirstyti į tokias grupes:

1 ir 2 tesalonikiečiams (50–51 m. po Kristaus gim.)

Laiškus tesalonikiečiams Paulius parašė iš Korinto savo antrosios misionieriškos kelionės metu. Jo darbas Tesalonikoje aprašytas ApD 17 skyriuje. Jis norėjo sugrįžti į Tesaloniką, bet negalėjo to padaryti (1 Tes 2:18). Todėl jis pasiuntė Timotiejų, kad šis pradžiugintų atsivertusiuosius ir atneštų jam žinią, kaip jiems sekasi. Pirmasis laiškas yra jo dėkingumo sugrįžus Timotiejui išdava. Kiek vėliau buvo parašytas antrasis laiškas.

1 ir 2 korintiečiams, galatams, romiečiams (55–57 m. po Kristaus gim.)

Laiškus korintiečiams Paulius parašė savo trečiosios misionieriškos kelionės metu, kad atsakytų į klausimus ir sutvarkytų netvarką tarp šventųjų Korinte.

Laiškas galatams gal būt buvo parašytas daugeliui Bažnyčios padalinių visoje Galatijoje. Kai kurie Bažnyčios nariai palikdavo evangeliją dėl žydų įstatymo. Šiame laiške Paulius paaiškino Mozės įstatymo prasmę ir dvasinės religijos vertę.

Laišką romiečiams Paulius parašė iš Korinto, iš dalies, kad paruoštų Romos šventuosius savo planuojamam apsilankymui pas juos. Šis laiškas taip pat patvirtina doktrinas, dėl kurių ginčijosi kai kurie žydai, atsivertę į krisčionybę.

Filipiečiams, Kolosiečiams, Efeziečiams, Filemonui, Hebrajams (60–62 m. po Kristaus gim.)

Šiuos laiškus Paulius parašė pirmą kartą kalėdamas Romoje.

Laišką filipiečiams Paulius parašė pirmiausia norėdamas išreikšti savo dėkingumą ir meilę Filipų šventiesiems ir praskaidrinti jų nusivylimą dėl ilgo jo įkalinimo.

Laišką kolosiečiams Paulius parašė kaip atsaką į pranešimą, kad Kolosų šventieji krypsta į rimtą klaidą. Jie tikėjo, kad tobulumas ateina vien per stropų išorinių apeigų laikymąsį, o ne per charakterio, panašaus į Kristaus, ugdymą.

Laiškas efeziečiams yra labai svarbus, nes jame yra Pauliaus mokymai apie Kristaus Bažnyčią.

Laiškas Filemonui yra asmeniškas laiškas apie vergą Onesimą, kuris apiplėšė savo šeimininką Filemoną ir pabėgo į Romą. Paulius nusiuntė Onesimą atgal pas jo šeimininką su laišku, kuriame prašė, kad Onesimui būtų atleista.

Laišką hebrajams Paulius parašė Bažnyčios žydų kilmės nariams, kad įtikintų juos, jog Mozės įstatymas įvykdytas Kristuje ir kad jį pakeitė Kristaus evangelijos įstatymas.

1 ir 2 Timotiejui, Titui (64–65 m. po Kristaus gim.)

Šiuos laiškus Paulius parašė po to, kai buvo paleistas iš pirmojo įkalinimo Romoje.

Paulius atvyko į Efezą, kur paliko Timotiejų sustabdyti tam tikrų iškraipymų augimą, tikėdamasis po to sugrįžti. Pirmąjį savo laišką Timotiejui jis parašė turbūt iš Makedonijos, patardamas ir drąsindamas jį vykdyti savo pareigą.

Laišką Titui Paulius parašė išlaisvintas iš kalėjimo. Jis galėjo būti aplankęs Kretą, kur tarnavo Titas. Laiške pagrindinis dėmesys skiriamas teisiam gyvenimui ir drausmei Bažnyčioje.

Antrąjį savo laišką Timotiejui Paulius parašė įkalintas antrą kartą, likus nedaug laiko iki Pauliaus nužudymo. Šiame laiške yra Pauliaus paskutiniai žodžiai, ir jis parodo nuostabią drąsą bei pasitikėjimą, su kuriais Paulius pasitiko mirtį.