Kaltė Taip pat žr. Atgailauti, atgaila Būsena, atsirandanti pasielgus nedorai, arba apgailestavimo ir sielvarto jausmai, lydintys nuodėmę. Jis nusidėjo ir yra kaltas, Kun 5:20–25. Kas nevertai valgo sakramentą, yra kaltas prieš Jėzaus kūną ir kraują, 1 Kor 11:27. Kaltieji laiko tiesą sunkia, 1 Nef 16:2. Turėsime tobulą pažinimą apie visą savo kaltę, 2 Nef 9:14. Mano kaltė buvo nušluota, En 1:6. Buvo pridėta bausmė, ir duotas teisingas įstatymas, kuris atnešė žmogui sąžinės graužatį, Al 42:18. Tegul tavo nuodėmės vargina tave tuo varginimu, kuris atves tave į atgailą, Al 42:29. Kai kurie iš jūsų yra kalti priešais mane, bet aš būsiu gailestingas, DS 38:14. Dievo Sūnus apmokėjo pradinę kaltę, Moz 6:54.