Mormono Knygoje – grupė žmonių, kurių dauguma buvo Nefio, Lehio sūnaus, palikuonys. Jie atsiskyrė nuo lamanitų ir ilgai buvo teisesni už juos. Tačiau galiausiai dėl nelabumo lamanitai juos išnaikino.
Nefitai atsiskyrė nuo lamanitų, 2 Nef 5:5–17 .
Visi ne lamanitai buvo nefitai, JokK 1:13 .
Nefitai buvo įkvėpti geresnių paskatų, Al 43:6–9, 45 .
Nefitai dar niekada nebuvo tokie laimingi, kaip Moronio laikais, Al 50:23 .
Nefitai buvo išgelbėti dėl teisiųjų maldų, Al 62:40 .
Nefitai pradėjo ristis į netikėjimą, Hel 6:34–35 .
Jėzus mokė ir tarnavo tarp nefitų, 3 Nef 11:1–28:12 .
Visi buvo atversti į Viešpatį ir viską turėjo bendra, 4 Nef 1:2–3 .
Nebuvo nesutarimų, Dievo meilė gyvavo žmonių širdyse, ir jie buvo laimingiausi žmonės, 4 Nef 1:15–16 .
Nefitai ėmė darytis išdidūs ir tušti, 4 Nef 1:43 .
Kraujas ir skerdynės pasklido po visą žemės veidą, Mrm 2:8 .
Nefitai pasidarė nelabesni, ir Mormonas atsisakė jiems vadovauti, Mrm 3:9–11 .
Žuvo visi nefitai, išskyrus dvidešimt keturis, Mrm 6:7–15 .
Kiekvienas nefitas, kuris neišsižadėjo Kristaus, buvo atiduotas mirčiai, Mor 1:2 .
Nefitai buvo sunaikinti dėl savo nelabumo ir nuodėmių, DS 3:18 .
Saugokitės išdidumo, kad netaptumėte kaip nefitai, DS 38:39 .