Pagalbinės studijavimo priemonės
Pirmagimis
ankstesnis kitas

Pirmagimis

Senovės patriarchų dienomis pirmagimis sūnus gaudavo pirmagimystę (Pr 43:33) ir taip paveldėdavo vadovavimą šeimai po tėvo mirties. Pirmagimis turėjo būti vertas gauti šią atsakomybę (1 Met 5:1–2) ir per savo neteisumą galėjo prarasti savo pirmagimystę.

Pagal Mozės įstatymą buvo laikoma, kad pirmagimis sūnus priklauso Dievui. Pirmagimis gaudavo dvigubą dalį savo tėvo turtų (PakĮst 21:17). Po tėvo mirties, jis būdavo atsakingas už savo motinos ir seserų priežiūrą.

Pirmagimiai gyvulių patinėliai taip pat priklausė Dievui. Švarūs gyvuliai buvo naudojami aukoms, kai tuo tarpu nešvarūs gyvuliai galėdavo būti išperkami ar parduodami, ar užmušami (Iš 13:2, 11–13; 34:19–20; Kun 27:11–13, 26–27).

Pirmagimiai simbolizavo Jėzų Kristų ir jo žemišką tarnystę, primindami žmonėms, kad ateis didysis Mesijas (Moz 5:4–8; 6:63).

Jėzus buvo pirmagimis tarp savo Dangiškojo Tėvo dvasinių vaikų, Tėvo Viengimis kūne ir pirmas, prisikėlęs iš mirusiųjų prikėlimo metu (Kol 1:13–18). Ištikimi šventieji tampa Pirmagimio bažnyčios nariais amžinybėje (DS 93:21–22).