Mozės knyga 6
    Footnotes

    6 Skyrius

    (1830 m. lapkritis–gruodis)

    Adomo sėkla veda atminimo knygą – Teisi jo ainija skelbia atgailą – Dievas apsireiškia Henochui – Henochas skelbia evangeliją – Adomui buvo apreikštas išgelbėjimo planas – Jis priėmė krikštą ir kunigystę.

    1 Ir aAdomas įsiklausė į Dievo balsą ir šaukė savo sūnus atgailauti.

    2 Ir Adomas vėl pažino savo žmoną, ir ji pagimdė sūnų, ir jis pavadino jį vardu aSetas. Ir Adomas šlovino Dievo vardą; nes jis sakė: Dievas paskyrė man kitą sėklą vietoje Abelio, kurį nužudė Kainas.

    3 Ir Dievas apsireiškė Setui, ir šis nesukilo, bet atnašavo priimtiną aauką, kaip ir jo brolis Abelis. Ir jam taip pat gimė sūnus, ir jis pavadino jį vardu Enosas.

    4 Ir tada šie žmonės ėmė ašauktis Viešpaties vardo, ir Viešpats palaimino juos;

    5 ir buvo vedama atminimo aknyga, kurioje buvo rašoma Adomo kalba, nes visiems, kurie tik šaukėsi Dievo, buvo duota rašyti bįkvėpimo dvasia;

    6 ir jie mokė savo vaikus skaityti bei rašyti, turėdami tyrą ir nesuteptą kalbą.

    7 Dabar, šita pati aKunigystė, kuri buvo pradžioje, taip pat bus ir pasaulio pabaigoje.

    8 Dabar, šią pranašystę Adomas ištarė įkvėptas aŠventosios Dvasios, ir buvo vedama Dievo bvaikų cgenealogija. Ir tai buvo Adomo kartų dknyga, sakanti: Tą dieną, kai Dievas sukūrė žmogų, jis padarė jį pagal Dievo panašumą;

    9 pagal savo paties kūno aatvaizdą, vyrą ir moterį, jis sukūrė bjuos ir palaimino juos, ir pavadino juos cvardu Adomas tą dieną, kai jie buvo sukurti ir tapo gyvomis dsielomis žemėje ant Dievo epakojo.

    10 Ir aAdomas gyveno šimtą tristešimt metų, ir jam gimė sūnus pagal jo paties panašumą, pagal jo paties batvaizdą, ir jis pavadino jį vardu Setas.

    11 Ir Adomo dienų, po to, kai jam gimė Setas, buvo aštuoni šimtai metų, ir jam gimė daug sūnų ir dukterų;

    12 ir viso dienų, kuriomis gyveno Adomas, buvo devyni šimtai trisdešimt metų, ir jis mirė.

    13 Setas gyveno šimtą penkerius metus, ir jam gimė Enosas; ir jis pranašavo per visas savo dienas ir mokė savo sūnų Enosą Dievo kelių; todėl Enosas taip pat pranašavo.

    14 Ir po to, kai jam gimė Enosas, Setas gyveno aštuonis šimtus septynerius metus, ir jam gimė daug sūnų ir dukterų.

    15 Ir žmonių vaikai buvo gausūs ant viso žemės veido. Ir tomis dienomis Šėtonas buvo stipriai aužvaldęs žmones ir siautėjo jų širdyse; ir nuo tol prasidėjo karai ir kraujo liejimas; ir dėl bslaptų darbų, galios siekiančio žmogaus ranka buvo prieš savo brolį, kad vykdytų mirtį.

    16 Viso Seto dienų buvo devyni šimtai dvylika metų, ir jis mirė.

    17 Ir Enosas gyveno devyniasdešimt metų, ir jam gimė aKainanas. Ir Enosas bei likusieji Dievo žmonės išėjo iš žemės, vadinamos Šulonu, ir gyveno pažado žemėje, kurią jis pavadino pagal savo paties sūnų, kurį jis pavadino Kainanu.

    18 Ir po to, kai jam gimė Kainanas, Enosas gyveno aštuonis šimtus penkiolika metų, ir jam gimė daug sūnų ir dukterų. Ir viso Enoso dienų buvo devyni šimtai penkeri metai, ir jis mirė.

    19 Ir Kainanas gyveno septyniasdešimt metų, ir jam gimė Mahalalelis; ir po to, kai jam gimė Mahalalelis, Kainanas gyveno aštuonis šimtus keturiasdešimt metų, ir jam gimė sūnūs ir dukterys. Ir viso Kainano dienų buvo devyni šimtai dešimt metų, ir jis mirė.

    20 Ir Mahalalelis gyveno šešiasdešimt penkerius metus, ir jam gimė Jaredas; ir po to, kai jam gimė Jaredas, Mahalalelis gyveno aštuonis šimtus trisdešimt metų, ir jam gimė sūnūs ir dukterys. Ir viso Mahalalelio dienų buvo aštuoni šimtai devyniasdešimt penkeri metai, ir jis mirė.

    21 Ir Jaredas gyveno šimtą šešiasdešimt dvejus metus, ir jam gimė aHenochas; ir po to, kai jam gimė Henochas, Jaredas gyveno aštuonis šimtus metų, ir jam gimė sūnūs ir dukterys. Ir Jaredas mokė Henochą visų Dievo kelių.

    22 Ir tai yra Adomo, Dievo asūnaus, su kuriuo pats Dievas kalbėdavosi, sūnų genealogija.

    23 Ir jie buvo teisumo askelbėjai ir kalbėjo, ir bpranašavo, ir visur visus žmones šaukė catgailauti; ir žmonių vaikai buvo mokomi dtikėjimo.

    24 Ir buvo taip, kad viso Jaredo dienų buvo devyni šimtai šešiasdešimt dveji metai, ir jis mirė.

    25 Ir Henochas gyveno šešiasešimt penkerius metus, ir jam gimė aMetušelachas.

    26 Ir buvo taip, kad Henochas keliavo po šalį, tarp žmonių; ir, jam bekeliaujant, Dievo Dvasia nusileido iš dangaus ir buvo ant jo.

    27 Ir jis išgirdo balsą iš dangaus, sakantį: Henochai, mano sūnau, pranašauk šiai liaudžiai ir sakyk jiems: Atgailaukite, nes taip sako Viešpats: Aš apykstu ant šios liaudies ir mano nuožmus pyktis užsidegė prieš juos; nes jų širdys užkietėjusios ir jų ausys bprastai girdi, ir jų akys cnegali toli matyti;

    28 ir per šias daugybę kartų, nuo pat tos dienos, kai juos sukūriau, jie anuklydo ir išsižadėjo manęs, ir ieškojo savo pačių patarimų tamsoje; ir savo bjaurystėse jie išrado žmogžudystę ir nesilaikė įsakymų, kuriuos daviau jų tėvui Adomui.

    29 Taigi jie patys kreivai prisiekė ir savo apriesaikomis užsitraukė mirtį; ir aš jiems paruošiau bpragarą, jeigu jie neatgailaus.

    30 Ir tai yra įsakas, kurį pasaulio pradžioje, nuo pat jo įkūrimo, aš pasiunčiau iš savo paties burnos, o savo tarnų, tavo tėvų, burnomis paskelbiau jį, būtent taip, kaip tai bus skelbiama pasaulyje iki jo pakraščių.

    31 Ir kai Henochas išgirdo šiuos žodžius, jis nusilenkė iki žemės priešais Viešpatį ir kalbėjo priešais Viešpatį, sakydamas: Kaip tai yra, kad radau palankumą tavo akyse, ir aš esu tik jaunuolis, ir visi žmonės manęs nekenčia; nes esu aneiškalbus; kodėl tad aš tavo tarnas?

    32 Ir Viešpats tarė Henochui: Eik ir daryk, kaip aš tau įsakiau, ir joks žmogus nepervers tavęs. Atverk savo aburną, ir ji bus pripildyta, ir aš duosiu tau, ką sakyti, nes visas kūnas yra mano rankose, ir aš darysiu, kaip man atrodo tinkama.

    33 Sakyk šiai liaudžiai: aPasirinkite šiandien tarnauti Viešpačiui Dievui, kuris jus padarė.

    34 Štai mano Dvasia ant tavęs, todėl aš išteisinsiu visus tavo žodžius; ir akalnai bėgs nuo tavęs, ir bupės pasuks iš savo vagų; ir tu būsi manyje, ir aš – tavyje; taigi cvaikščiok su manimi.

    35 Ir Viešpats kalbėjo Henochui ir tarė jam: Patepk savo akis moliu ir nusiplauk jas, ir tu praregėsi. Jis taip ir padarė.

    36 Ir jis pamatė Dievo sukurtas advasias; ir taip pat jis pamatė tai, kas buvo nematoma bprigimtinei akiai; ir dėl to pasklido šalyje kalba: Viešpats pakėlė cregėtoją savo žmonėms.

    37 Ir buvo taip, kad Henochas išėjo žemėje tarp žmonių, stovėdamas ant kalvų ir aukštumų, ir šaukė garsiu balsu, liudydamas prieš jų darbus; ir visi žmonės aįsižeidė dėl jo.

    38 Ir jie atėjo į aukštumas pasiklausyti jo, sakydami palapinių sargams: Pasilikite čia ir saugokite palapines, kol mes nueisime tenai pamatyti regėtojo, nes jis pranašauja, ir keistas dalykas šalyje – laukinis žmogus atėjo tarp mūsų.

    39 Ir buvo taip, jog, kai jie jį išgirdo, nė vienas žmogus nepakėlė prieš jį rankos; nes baimė apėmė visus tuos, kurie jį girdėjo; nes jis vaikščiojo su Dievu.

    40 Ir atėjo pas jį žmogus, kurio vardas buvo Mahija, ir tarė jam: Pasakyk mums aiškiai, kas tu esi ir iš kur ateini?

    41 Ir jis tarė jiems: Aš atėjau iš Kainano žemės, savo tėvų žemės, teisumo žemės iki šios dienos. Ir mano tėvas mokė mane visų Dievo kelių.

    42 Ir buvo taip, kad man keliaujant iš Kainano žemės palei rytinę jūrą, aš išvydau regėjimą; ir štai aš išvydau dangus, ir su manimi kalbėjo Viešpats ir davė man įsakymą; todėl tam, kad įvykdyčiau įsakymą, aš skelbiu šiuos žodžius.

    43 Ir Henochas tęsė savo kalbą, sakydamas: Viešpats, kuris kalbėjo su manimi, yra dangaus Dievas ir jis yra mano Dievas ir jūsų Dievas, ir jūs esate mano broliai; ir kodėl jūs apatarinėjate sau patys ir neigiate dangaus Dievą?

    44 Jis padarė dangus; ažemė yra jo bpakojis; ir jos pagrindas yra jo. Štai jis jį padėjo, jis ant žemės veido atvedė pulką žmonių.

    45 Ir mūsų tėvus ištiko mirtis; tačiau mes juos žinome ir negalime paneigti, ir netgi pirmąjį iš visų, mes žinome, būtent Adomą.

    46 Nes mes pas save rašėme aatminimo knygą pagal modelį, duotą Dievo pirštu; ir ji duota mūsų kalba.

    47 Ir Henochui kalbant Dievo žodžius, žmonės drebėjo ir negalėjo išstovėti jo akivaizdoje.

    48 Ir jis sakė jiems: Mes esame dėl to, kad tas Adomas anupuolė; ir dėl jo nuopolio atėjo bmirtis; ir mes padaryti nelaimingumo ir vargo dalininkais.

    49 Štai Šėtonas atėjo tarp žmonių vaikų ir agundo juos garbinti jį; ir žmonės tapo bkūniški, cjusliški ir velniški, ir yra datskirti nuo Dievo akivaizdos.

    50 Bet Dievas atskleidė mūsų tėvams, kad visi žmonės privalo atgailauti.

    51 Ir jis šaukė mūsų tėvą Adomą savo paties balsu, sakydamas: Aš esu Dievas; aš padariau pasaulį ir ažmones, kai jų bdar nebuvo kūne.

    52 Ir jis taip pat sakė jam: Jei atsigręši į mane ir įsiklausysi į mano balsą, ir tikėsi, ir atgailausi dėl visų savo prasižengimų, ir apasikrikštysi, būtent vandenyje, vardu mano Viengimio Sūnaus, kuris pilnas bmalonės ir tiesos, kuris yra cJėzus Kristus – vieninteliu dvardu, kuris bus duotas po dangumi, kuriuo ateis eišgelbėjimas žmonių vaikams, tu gausi Šventosios Dvasios dovaną, visko prašydamas jo vardu; ir ko tik prašysi, tau bus duota.

    53 Ir mūsų tėvas Adomas kalbėjo Viešpačiui ir sakė: Kodėl žmonės privalo atgailauti ir būti pakrikštyti vandenyje? Ir Viešpats sakė Adomui: Štai aš aatleidau tau tavo prasižengimą Edeno sode.

    54 Iš čia tarp žmonių pasklido kalbos, kad Dievo aSūnus bapmokėjo pirminę kaltę, dėl ko gimdytojų nuodėmės negali būti uždėtos ant cvaikų galvų, nes šie yra nekalti nuo pasaulio įkūrimo.

    55 Ir Viešpats kalbėjo Adomui, sakydamas: Kadangi tavo vaikai pradėti nuodėmėje, todėl, kai jie pradeda suaugti, jų širdyse užgimsta anuodėmė, ir jie paragauja bkartėlio, idant išmoktų vertinti gėrį.

    56 Ir jiems duota pažinti, kas gera ir kas pikta; taigi jie gali veikti asavo nuožiūra, ir aš daviau tau kitą įstatymą ir įsakymą.

    57 Todėl mokyk to savo vaikus, kad visi žmonės visur privalo aatgailauti, arba jie jokiu būdu negali paveldėti Dievo karalystės, nes niekas bnešvarus negali ten cgyventi, arba gyventi jo akivaizdoje; nes Adomo kalba jo vardas yra dŠventumo Žmogus, o jo Viengimio vardas yra eŽmogaus Sūnus, būtent Jėzus Kristus, teisus fTeisėjas, kuris ateis laiko viduryje.

    58 Todėl aš duodu tau įsakymą, kad gausiai mokytum to savo avaikus, sakydamas:

    59 Dėl prasižengimo ateina nuopolis, kuris atneša mirtį, ir kadangi jūs buvote pagimdyti į pasaulį per vandenį ir kraują, ir advasią, kuriuos aš padariau, ir taip iš bdulkių tapote gyva siela, lygiai taip jūs turite cužgimti iš naujo į dangaus karalystę iš dvandens ir Dvasios ir būti apvalyti krauju, būtent mano Viengimio krauju; kad būtumėte pašventinti nuo visos nuodėmės ir emėgautumėtės amžinojo gyvenimo fžodžiais šiame pasaulyje ir amžinuoju gyvenimu ateinančiame pasaulyje, būtent nemirtingąja gšlove.

    60 Nes avandeniu jūs įvykdote įsakymą; Dvasia jūs bišteisinami ir ckrauju jūs dpašventinami;

    61 todėl tai duota, kad gyventų jumyse: dangaus liudijimas; aGuodėjas; nemirtingos šlovės taikingi dalykai; tiesa apie viską; tai, kas viską gaivina, kas viską daro gyva; tai, kas viską žino ir turi visą galią pagal išmintį, gailestingumą, tiesą, teisingumą ir teisybę.

    62 Ir dabar, štai, sakau tau: tai yra išgelbėjimo aplanas visiems žmonėms, per kraują mano bViengimio, kuris ateis laiko viduryje.

    63 Ir štai viskas turi savo panašumą, ir viskas sukurta ir padaryta, kad aliudytų apie mane, tiek tai, kas laikina, tiek ir tai, kas dvasiška; tai, kas viršuje danguose, tiek ir tai, kas ant žemės, ir kas žemėje, ir kas po žeme, tiek viršuje, tiek ir apačioje – viskas liudija apie mane.

    64 Ir buvo taip, jog kada Viešpats pakalbėjo su Adomu, mūsų tėvu, Adomas šaukėsi Viešpaties ir buvo pagautas aViešpaties Dvasios, ir nuneštas į vandenį, ir paguldytas po bvandeniu, ir iškeltas iš vandens.

    65 Ir taip jis buvo pakrikštytas, ir Dievo Dvasia nusileido ant jo, ir taip jis aužgimė iš Dvasios ir tapo atgaivintas bvidiniame žmoguje.

    66 Ir jis išgirdo balsą iš dangaus, sakantį: Esi apakrikštytas ugnimi ir Šventąja Dvasia. Tai yra bliudijimas apie Tėvą ir Sūnų nuo šiol ir per amžius;

    67 ir tu esi pagal atvarką to, kuris yra be dienų pradžios ar metų pabaigos, nuo visos amžinybės iki visos amžinybės.

    68 Štai, tu esi aviena manyje, Dievo sūnus; ir taip visi gali tapti mano bsūnumis. Amen.