1 Ir viso Henocho dienų buvo keturi šimtai trisdešimt metų.

2 Ir buvo taip, kad ^aMetušelachas, Henocho sūnus, nebuvo paimtas, kad būtų įvykdytos Viešpaties sandoros, kurias jis sudarė Henochui; nes jis tikrai sudarė sandorą su Henochu, kad Nojus turi būti jo strėnų vaisius.

3 Ir buvo taip, kad Metušelachas pranašavo, kad iš jo strėnų turi kilti visos žemės karalystės (per Nojų), ir jis prisiėmė šlovę sau.

4 Ir į žemę atėjo didis badas, ir Viešpats prakeikė žemę skaudžiu prakeiksmu, ir daugelis jos gyventojų mirė.

5 Ir buvo taip, kad Metušelachas gyveno šimtą aštuoniasdešimt septynerius metus ir jam gimė Lamechas;

6 ir po to, kai jam gimė Lamechas, Metušelachas gyveno septynis šimtus aštuoniasdešimt dvejus metus, ir jam gimė sūnūs ir dukterys;

7 ir viso Metušelacho dienų buvo devyni šimtai šešiasdešimt devyneri metai, ir jis mirė.

8 Ir Lamechas gyveno šimtą aštuoniasdešimt dvejus metus, ir jam gimė sūnus,

9 ir jis pavadino jį vardu ^aNojus, sakydamas: Šis sūnus paguos mus mūsų darbe ir mūsų rankų triūse dėl Viešpaties ^bprakeiktos žemės.

10 Ir po to, kai jam gimė Nojus, Lamechas gyveno penkis šimtus devyniasdešimt penkerius metus, ir jam gimė sūnūs ir dukterys;

11 ir viso Lamecho dienų buvo septyni šimtai septyniasdešimt septyneri metai, ir jis mirė.

12 Ir Nojus buvo keturių šimtų penkiasdešimties metų, ir jam ^agimė Jafetas; ir po keturiasdešimt dvejų metų jam gimė ^bŠemas iš tos, kuri buvo Jafeto motina, ir kai jam buvo penki šimtai metų, jam gimė ^cChamas.

13 Ir ^aNojus bei jo sūnūs ^bįsiklausė į Viešpatį ir buvo dėmesingi, ir buvo pavadinti Dievo ^csūnumis.

14 Ir kai šie žmonės pradėjo daugintis ant žemės veido ir jiems gimė dukros, žmonių ^asūnūs matė, kad tos dukros gražios, ir jie ėmė jas žmonomis, kaip kas išsirinkdavo.

15 Ir Viešpats tarė Nojui: Tavo sūnų dukros ^apardavė save; nes štai mano pyktis užsidegė prieš žmonių sūnus, nes jie neklauso mano balso.

16 Ir buvo taip, kad Nojus pranašavo ir mokė Dievo dalykų, kaip tai buvo pradžioje.

17 Ir Viešpats tarė Nojui: Mano Dvasia ne visada ^aplūksis su žmogumi; nes jis pažins, kad visas ^bkūnas mirs; tačiau jo dienų dar bus šimtas dvidešimt metų; ir jei žmonės neatgailaus, aš siųsiu ant jų ^ctvanus.

18 Ir tomis dienomis žemėje buvo ^amilžinai, ir jie siekė atimti Nojui gyvybę; bet su Nojumi buvo Viešpats ir ant jo buvo Viešpaties ^bgalia.

19 Ir Viešpats ^aįšventino ^bNojų pagal savo ^ctvarką ir įsakė jam, kad jis turi išeiti ir ^dskelbti jo evangeliją žmonių vaikams, kaip tai buvo įsakyta Henochui.

20 Ir buvo taip, kad Nojus šaukė žmonių vaikams, kad jie turi ^aatgailauti; bet jie neįsiklausė į jo žodžius;

21 ir be to, jį išgirdę, jie atėjo priešais jį, sakydami: Štai, mes esame Dievo sūnūs; argi mes nepaėmėme sau žmonių dukterų? Argi mes ^anevalgome ir negeriame, ir nevedame ir netekiname? Ir mūsų žmonos gimdo mums vaikus, ir jie yra galingi vyrai, kurie panašūs į senovės vyrus, didžiai garsius vyrus. Ir jie neįsiklausė į Nojaus žodžius.

22 Ir Dievas matė, kad žmonių ^anelabumas žemėje išsikerojo; ir kiekvienas žmogus aukštino save dėl savo širdies ^bužgaidų, kurios nuolat buvo tik piktos.

23 Ir buvo taip, kad Nojus toliau ^apamokslavo žmonėms, sakydamas: Įsiklausykite ir dėmėkitės mano žodžius;

24 ^atikėkite ir atgailaukite dėl savo nuodėmių, ir priimkite ^bkrikštą Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, vardu, lygiai taip, kaip mūsų tėvai, ir gausite Šventąją Dvasią, kad jums būtų ^capreikšti visi dalykai; o jei to nedarysite, ant jūsų užeis tvanai; nepaisant to, jie neįsiklausė.

25 Ir Nojus apgailestavo, ir jam gėlė širdį, kad Viešpats padarė žemėje žmogų, ir tai kėlė sielvartą jo širdyje.

26 Ir Viešpats tarė: Aš ^aišnaikinsiu nuo žemės veido žmogų, kurį sukūriau, – tiek žmogų, tiek gyvulį, tiek roplius, tiek padangių paukščius; nes Nojus apgailestauja, kad sukūriau juos ir kad padariau juos; ir jis šaukėsi manęs, nes jie ieškojo jo gyvybės.

27 Ir taip Nojus rado ^amalonę Viešpaties akyse; nes Nojus buvo teisus vyras ir ^btobulas savo kartoje; ir jis ^cvaikščiojo su Dievu, taip pat ir trys jo sūnūs: Šemas, Chamas ir Jafetas.

28 Žemė buvo ^asugedusi priešais Dievą ir prisipildžiusi smurto.

29 Ir Dievas pažvelgė į žemę, ir štai ji buvo sugedusi, nes visas kūnas iškraipė savo kelią žemėje.

30 Ir Dievas tarė Nojui: Viso kūno pabaiga iškilo priešais mane; nes žemė prisipildė smurto, ir štai aš ^aišnaikinsiu visą kūną nuo žemės.