Dvasinio kūno susijungimas su fiziniu kūnu iš mėsos ir kaulų po mirties. Įvykus prikėlimui, dvasia ir kūnas jau niekada nebebus atskirti, ir žmogus taps nemirtingas. Kiekvienas žemėje gimęs asmuo bus prikeltas dėl to, kad Jėzus Kristus nugalėjo mirtį (1 Kor 15:20–22).
Jėzus Kristus buvo pirmasis asmuo, turėjęs būti prikeltas šioje žemėje (ApD 26:23; Kol 1:18; Apr 1:5). Naujasis Testamentas pateikia pakankamai įrodymų, kad Jėzus kėlėsi su fiziniu kūnu: jo kapas buvo tuščias, jis valgė žuvį ir medų, jis turėjo kūną iš mėsos ir kaulų, žmonės jį lietė, ir angelai sakė, kad jis prisikėlė (Mk 16:1–6; Lk 24:1–12, 36–43; Jn 20:1–18). Paskutiniųjų dienų apreiškimas patvirtina Kristaus ir visos žmonijos prikėlimo realumą (Al 11:40–45; 40; 3 Nef 11:1–17; DS 76; Moz 7:62).
Ne visi žmonės bus prikelti į tą pačią šlovę (1 Kor 15:39–42; DS 76:89–98), ir ne visi bus prikelti tuo pat metu (1 Kor 15:22–23; Al 40:8; DS 76:64–65, 85). Daug šventųjų buvo prikelti po Kristaus prikėlimo (Mt 27:52). Teisieji bus prikelti anksčiau už nelabuosius ir išeis pirmajame prikėlime (1 Tes 4:16); neatgailaujantys nusidėjėliai išeis paskutinio prikėlimo metu (Apr 20:5–13; DS 76:85).