1 Kaip sakiau jums savo laiške, prieš išvykdamas iš savo namų, kad laikas nuo laiko jums parašysiu ir suteiksiu žinių apie daugelį dalykų, dabar vėl rašau krikšto už mirusiuosius tema, kadangi ši tema, regis, užvaldė mano protą ir stipriausiai veikia mano jausmus nuo tada, kai esu persekiojamas savo priešų.

2 Aš parašiau jums keletą apreiškimo žodžių dėl registratoriaus. Aš turėjau keletą papildomų minčių šiuo klausimu, kurias dabar patvirtinu. Tai yra, mano ankstesniame laiške buvo pareikšta, jog turi būti registratorius, kuris turi matyti savo akimis ir taip pat girdėti savo ausimis, idant galėtų padaryti teisingą įrašą priešais Viešpatį.

3 Dabar, kalbant šiuo klausimu, būtų labai sudėtinga vienam registratoriui kiekvieną kartą dalyvauti ir viską atlikti. Tam išvengti, kiekvienoje miesto apylinkėje galima paskirti registratorių, gerai mokantį tiksliai protokoluoti; ir tegul jis labai smulkiai ir tiksliai aprašo visus įvykius, patvirtindamas savo apraše, kad jis matė savo akimis ir girdėjo savo ausimis, pateikdamas datą ir vardus ir taip toliau bei viso įvykio istoriją; išvardindamas taip pat kuriuos nors tris dalyvaujančius asmenis, jei būtų dalyvaujančių, kurie galėtų bet kada, kai juos paklaus, patvirtinti tai, idant dviejų ar trijų liudininkų burna būtų patvirtintas kiekvienas žodis.

4 Tada, tegul būna visuotinis registratorius, kuriam galima įteikti šiuos kitus aprašus, pridedant pažymėjimus su anų parašais po jais, patvirtinančius, kad jų sudarytas aprašas yra tikras. Tada visuotinis bažnyčios registratorius gali įdėti aprašą į visuotinę bažnyčios knygą su pažymėjimais ir visais pridėtais liudijimais, su savo paties teiginiu, kad jis tikrai tiki, jog ankstesni teiginiai ir aprašai yra tikri, remdamasis savo žiniomis apie tų vyrų charakterį bendrai ir bažnyčios paskyrimą. Ir kada tai padaryta visuotinėje bažnyčios knygoje, aprašas bus tiek pat šventas ir atitinkantis apeigą, tarsi jis pats būtų matęs savo akimis ir girdėjęs savo ausimis, ir padaręs jos aprašą visuotinėje bažnyčios knygoje.

5 Jūs galite pamanyti, kad ši tvarka labai smulkmeniška; bet leiskite jums pasakyti, jog tai yra tik Dievo valios vykdymas, laikantis apeigos ir pasiruošimo, kuriuos Viešpats paskyrė ir paruošė prieš pasaulio įkūrimą išgelbėti mirusiuosius, kurie mirs be pažinimo apie evangeliją.

6 Ir be to, noriu, kad prisimintumėt, jog Jonas Apreiškėjas svarstė tą pačią temą, susijusią su mirusiaisiais, pareikšdamas, kaip užrašyta Apr 20:12: Ir aš mačiau mirusiuosius, mažus ir didelius, stovinčius priešais Dievą; ir knygos buvo atverstos; ir buvo atversta dar viena knyga, kuri yra gyvenimo knyga; ir mirusieji buvo teisiami pagal tai, kas buvo užrašyta tose knygose, pagal jų darbus.

7 Šioje citatoje jūs pastebėsite, kad buvo atverstos knygos; ir buvo atversta dar viena knyga, kuri yra gyvenimo knyga; bet mirusieji buvo teisiami pagal tai, kas buvo užrašyta tose knygose, pagal jų darbus; taigi, minėtosios knygos turi būti knygos, kuriose aprašyti jų darbai, ir nurodo į žemėje vestus aprašymus. Ir knyga, kuri buvo gyvenimo knyga, yra užrašai vedami danguje; šis principas tiksliai sutinka su doktrina, kuri jums įsakyta apreiškime, esančiame laiške, kurį parašiau jums prieš išvykdamas iš savo namų – kad apie visa, ką užrašote, būtų užrašyta danguje.

8 Dabar, Jėzaus Kristaus apreiškimu, šios apeigos esmė glūdi kunigystės galioje, kuri leidžia, kad, ką tik jūs surišite žemėje, būtų surišta danguje; ir ką tik jūs atrišite žemėje, būtų atrišta danguje. Arba, kitais žodžiais, pažiūrėjus į vertimą iš kitos pusės, ką tik užrašote žemėje, bus užrašyta danguje, ir ko tik neužrašote žemėje, bus neužrašyta danguje; nes iš knygų jūsų mirusieji bus teisiami, pagal savo pačių darbus – arba patys dalyvavę apeigose savo propria persona, arba per savo įgaliotinius, pagal apeigą, kurią prieš pasaulio įkūrimą Dievas paruošė jų išgelbėjimui, pagal užrašus, kuriuos jie vedė apie savo mirusiuosius.

9 Kai kuriems tai, apie ką kalbame, gali atrodyti labai drąsi doktrina – galia, kuri užrašo, arba suriša žemėje ir suriša danguje. Tačiau visais pasaulio amžiais, kada tik Viešpats duodavo tikru apreiškimu kunigystės evangelijos laikotarpį bet kuriam žmogui ar bet kuriai žmonių grupei, visada būdavo duodama ir ši galia. Todėl viskas, ką tik tie vyrai darė, būdami įgalioti, Viešpaties vardu, ir darė tai nuoširdžiai ir ištikimai, ir vedė deramą ir patikimą aprašymą apie tai, tai tapdavo įstatymu žemėje ir danguje ir pagal didžiojo Jehovos įsakus negalėdavo būti panaikinta. Tai yra patikimas žodis. Kas gali to klausytis?

10 Ir dar, pavyzdžiui, Mt 16:18, 19: Ir aš tau sakau, kad tu esi Petras, ir ant šitos uolos aš pastatysiu savo bažnyčią; ir pragaro vartai jos nenugalės. Ir duosiu tau dangaus karalystės raktus: ir ką tik suriši žemėje, bus surišta danguje; ir ką tik atriši žemėje, bus atrišta danguje.

11 Dabar viso reikalo svarbi ir didi paslaptis ir visos mūsų nagrinėjamos temos summum bonum glūdi šventos kunigystės galių gavime. Tam, kuriam duoti šie raktai, visai nesunku sužinoti faktus, susijusius su žmonių vaikų išgelbėjimu, tiek mirusiųjų, tiek ir gyvųjų.

12 Čia glūdi šlovė ir garbė, ir nemirtingumas, ir amžinasis gyvenimas – apeigoje krikštijant vandeniu: būti panardintam jame atvaizduoti panašumą į mirusiuosius, idant vienas principas galėtų sutikti su kitu; būti panardintam vandenyje ir išeiti iš vandens yra panašumas į mirusiųjų prisikėlimą, kai šie išeina iš savo kapų; todėl ši apeiga buvo įsteigta suformuoti ryšį su krikšto už mirusiuosius apeiga, dėl panašumo su mirusiaisiais.

13 Todėl krikštykla buvo įsteigta kaip kapo atvaizdas, ir buvo įsakyta, kad ji būtų žemiau vietos, kur papratę rinktis gyvieji, kad pavaizduotų gyvuosius ir mirusiuosius ir kad visi dalykai turėtų panašumą ir sutiktų vienas su kitu – kad tai, kas žemiška, atitiktų tai, kas dangiška, kaip Paulius pareiškė 1 Kor 15:46, 47 ir 48:

14 Tačiau pirma buvo ne dvasinis, bet prigimtinis; o paskui dvasinis. Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškas; antrasis žmogus yra Viešpats iš dangaus. Koks yra žemiškasis, tokie ir žemiškieji; ir koks yra dangiškasis, tokie ir dangiškieji. Kokie yra su jūsų mirusiaisiais susiję teisingai sudaryti užrašai žemėje, tokie yra ir užrašai danguje. Todėl tai yra užantspauduojanti ir surišanti galia, ir, viena to žodžio prasme, karalystės raktai, kurie sudaro pažinimo raktą.

15 Ir dabar, mano švelniai mylimi broliai ir seserys, leiskite man užtikrinti jus, kad tai yra principai, susiję su mirusiaisiais ir gyvaisiais, kurių negalima lengvabūdiškai praleisti, kalbant apie mūsų išgelbėjimą. Nes jų išgelbėjimas yra būtinas ir svarbus mūsų išgelbėjimui, kaip Paulius sako dėl mūsų tėvų: jie be mūsų negali būti padaryti tobuli, nei mes negalime be savo mirusiųjų būti padaryti tobuli.

16 Ir dabar, kalbant apie krikštą už mirusiuosius, aš pateiksiu jums kitą Pauliaus citatą – 1 Kor 15:29: Antra vertus, ką darys tie, kurie krikštijami už mirusiuosius, jei mirusieji iš viso neprisikelia? Kam gi jie krikštijami už mirusiuosius?

17 Ir dar, ryšium su šia citata, aš pateiksiu jums citatą vieno iš pranašų, kuris savo akį buvo nukreipęs į kunigystės sugrąžinimą, į šloves, kurios bus apreikštos paskutinėmis dienomis, ir ypatingai į šią šlovingiausią iš visų temų, priklausančią nesibaigiančiai evangelijai, būtent į krikštą už mirusiuosius; nes Malachijas paskutiniame skyriuje, 23–24 eilutėse sako: Štai, prieš ateinant didžiai ir baisiai Viešpaties dienai aš siųsiu jums pranašą Eliją. Ir jis atgręš tėvų širdį į vaikus ir vaikų širdį į jų tėvus, kad neateičiau ir neištikčiau žemės prakeiksmu.

18 Galėjau pateikti aiškesnį jos vertimą, bet ji pakankamai aiški dabartiniam mano tikslui, kurio siekiu. Šiuo atveju pakanka žinoti, kad žemė bus ištikta prakeiksmu, jei nebus vienokios ar kitokios jungiančios grandies tarp tėvų ir vaikų, viena ar kita tema. Ir štai, kokia gi toji tema? Tai krikštas už mirusiuosius. Nes mes be jų negalime būti padaryti tobuli; nė jie be mūsų negali būti padaryti tobuli. Ir nei jie, nei mes negalime būti padaryti tobuli be tų, kurie taip pat mirė evangelijoje; nes įvedant laikų pilnatvės evangelijos laikotarpį, kuris dabar pradedamas įvesti, yra būtina, kad vyktų ir būtų apreikštas visuotinis, visiškas ir tobulas suvienijimas bei sujungimas daiktan evangelijos laikotarpių ir raktų, ir galių, ir šlovių, nuo Adomo dienų net iki dabartinio laiko. Ir ne tik tai, bet ir tai, kas niekada nebuvo apreikšta nuo pasaulio įkūrimo, bet buvo laikoma paslėpta nuo išmintingųjų ir protingųjų, bus apreikšta vaikeliams ir žindomiems kūdikiams šiame laikų pilnatvės evangelijos laikotarpyje.

19 Dabar, ką gi mes girdime evangelijoje, kurią gavome? Džiugesio balsą! Gailestingumo iš dangaus balsą; ir tiesos iš žemės balsą; gerąją naujieną mirusiesiems; džiugesio balsą gyviesiems ir mirusiesiems; didžiai džiaugsmingą gerąją naujieną. Kokios gražios kalnuose kojos tų, kurie neša gerąją naujieną apie gėrį ir kurie sako Sionei: Štai, tavo Dievas viešpatauja! Dievo pažinimas nusileis ant jų tarsi Karmelio rasos!

20 Ir dar, ką gi mes girdime? Gerąją naujieną iš Kumoros! Moronį, angelą iš dangaus, skelbiantį pranašų išsipildymą – kad bus apreikšta knyga. Viešpaties balsą Senekos apygardos Fajeto tyruose, skelbiantį, kad trys liudytojai liudys apie knygą! Balsą Mykolo ant Saskuehenos krantų, atpažinusio velnią, kai šis pasirodė kaip šviesos angelas! Petro, Jokūbo ir Jono balsą tyruose tarp Saskuehenos apygardos Harmonio ir Brūmo apygardos Kolzvilio, ant Saskuehenos upės, skelbiančius save kaip turinčius karalystės ir laikų pilnatvės evangelijos laikotarpio raktus!

21 Ir dar, Dievo balsą senojo tėvo Vitmerio kambaryje, Senekos apygardos Fajete, ir skirtingais laikais ir įvairiose vietose per visas šios Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios keliones ir suspaudimus! Ir arkangelo Mykolo balsą; Gabrieliaus bei Rafaelio balsą, ir balsą įvairių angelų, nuo Mykolo, arba Adomo, iki dabartinio laiko – visus skelbiančius savo evangelijos laikotarpį, savo teises, savo raktus, savo garbes, savo didybę ir šlovę, ir savo kunigystės galią; duodančius eilutę po eilutės, priesaką po priesako; čia truputį ir ten truputį, teikiančius mums paguodą per skelbimą to, kas turi ateiti, sutvirtinančius mūsų viltį!

22 Broliai, argi mes neisime pirmyn tokiame svarbiame reikale? Eikime pirmyn, o ne atgal. Drąsos, broliai; ir pirmyn, pirmyn į pergalę! Tedžiūgauja jūsų širdys ir būna nepaprastai džiugios. Tepratrūksta žemė giedoti. Mirusieji teprabyla amžinojo šlovinimo himnais karaliui Imanueliui, kuris prieš pasaulio buvimą paskyrė tai, kas įgalintų mus išpirkti juos iš jų kalėjimo; nes kaliniai išeis laisvi.

23 Tesušunka iš džiaugsmo kalnai ir visi jūs, slėniai, garsiai šaukite; ir visos jūs, jūros ir sausumos, bylokite savo Amžinojo Karaliaus stebuklus! Ir jūs, upės ir upeliai, ir upokšniai, linksmai tekėkite žemyn. Tegul miškai ir visi lauko medžiai šlovina Viešpatį; ir jūs, kietos uolos, pravirkite iš džiaugsmo! Ir tegul saulė, mėnulis ir rytmetinės žvaigždės gieda drauge, ir tegul visi Dievo sūnūs šaukia iš džiaugsmo! Ir tegul amžinieji kūriniai skelbia jo vardą per amžių amžius! Ir vėl aš sakau: koks šlovingas tas balsas, kurį girdime iš dangaus, skelbiantį mūsų ausyse šlovę ir išgelbėjimą, ir garbę, ir nemirtingumą, ir amžinąjį gyvenimą; karalystes, kunigaikštystes ir galias!

24 Štai, didi Viešpaties diena čia pat; ir kas gali išlaikyti jo atėjimo dieną, ir kas gali išstovėti, kai jis pasirodo? Nes jis – kaip grynintojo ugnis ir kaip velėtojo šarmas; ir jis sėdės kaip sidabro grynintojas ir valytojas; ir jis išvalys Levio sūnus ir išvalys juos kaip auksą ir sidabrą, idant jie atnašautų Viešpačiui atnašą teisume. Tad mes, kaip bažnyčia ir liaudis, ir pastarųjų dienų šventieji, atnašaukime Viešpačiui atnašą teisume; ir pristatykime jo šventoje šventykloje, kai ši bus baigta, knygą, kurioje bus užrašai apie mūsų mirusiuosius, kuri bus verta visokeriopo priėmimo.

25 Broliai, turiu jums daug ką pasakyti šia tema; bet dabar užbaigsiu šiam kartui ir pratęsiu šią temą kitą kartą. Aš, kaip visada, jūsų nuolankus tarnas ir nekintantis draugas,