Raštai
Doktrina ir Sandoros 135
Išnašos

Hide Footnotes

Tema

135 Skyrius

Pranašo Džozefo Smito ir jo brolio, patriarcho Hairumo Smito, nužudymas Karteidže, Ilinojaus valst., 1844 m. birželio 27 d. (History of the Church, 6:629–631). Šį dokumentą parašė vyresnysis Džonas Teiloras iš Dvylikos Tarybos, kuris buvo tų įvykių liudininkas.

1–2 Džozefas ir Hairumas nužudyti Karteidžo kalėjime; 3 Paskelbiama pranašesnė pranašo padėtis; 4–7 Jų nekaltas kraujas liudija apie darbo tikrumą ir dieviškumą.

1 Kad užantspauduotume liudijimą apie šią knygą ir Mormono Knygą, mes skelbiame apie pranašo aDžozefo Smito ir patriarcho Hairumo Smito bnužudymą. cKarteidžo kalėjime 1844 m. birželio 27 dieną apie penktą valandą dienos juos nušovė juodai išsidažiusi ginkluota 150–200 asmenų gauja. dHairumas buvo nušautas pirmas ir tykiai parkrito, sušukdamas: Aš miręs! Džozefas šoko pro langą ir jam bandant tai padaryti buvo nušautas, sušukdamas: O Viešpatie mano Dieve! Po to, kai jie jau buvo mirę, į juos abu buvo brutaliai šauta, ir abu gavo po keturias kulkas.

2 aDžonas Teiloras ir Vilardas Ričardsas, du iš Dvylikos, buvo vieninteliai asmenys tuo metu buvę kambaryje; pirmasis buvo sunkiai sužeistas keturiomis kulkomis, bet jau pasveiko; kitas per Dievo apvaizdą išsigelbėjo netgi negavęs skylės savo apsiauste.

3 Džozefas Smitas, Viešpaties apranašas ir bregėtojas, dėl šio pasaulio žmonių išgelbėjimo padarė daugiau, nei bet kuris kitas bet kada jame gyvenęs žmogus, išskyrus tik Jėzų. Per trumpą dvidešimties metų laikotarpį jis išnešė į šviesą Mormono Knygą, kurią jis išvertė Dievo dovana ir galia, ir buvo priemone paskelbiant ją dviejuose žemynuose; pasiuntė joje esančią nesibaigiančios evangelijos cpilnatvę keturiems žemės ketvirčiams; išnešė į šviesą apreiškimus ir įsakymus, sudarančius šią Doktrinos ir Sandorų knygą, ir daugelį kitų išmintingų dokumentų bei pamokymų žmonių vaikų labui; surinko daugelį tūkstančių pastarųjų dienų šventųjų, įkūrė didį dmiestą ir paliko garsą ir vardą, kurių neįmanoma nužudyti. Jis gyveno kaip didvyris ir mirė kaip didvyris Dievo ir savo žmonių akyse; ir, kaip dauguma Viešpaties pateptųjų senaisiais laikais, užantspaudavo savo misiją ir savo darbus savo ekrauju; taip pat ir jo brolis Hairumas. Gyvenime jie buvo vienminčiai, neišsiskyrė ir mirtyje!

4 Kai Džozefas prieš dvi ar tris dienas iki savo nužudymo ėjo į Karteidžą pasiduoti tariamiems įstatymo reikalavimams, jis sakė: „Aš einu kaip aavinėlis į skerdyklą; bet aš ramus kaip vasaros rytas; mano sąžinė švari nuo nusižengimo Dievui ir visiems žmonėms. Aš mirsiu nekaltas, ir apie mane bus sakoma – jis buvo šaltakraujiškai nužudytas“. Tą patį rytą, po to, kai Hairumas pasiruošė eiti – ar sakysime į skerdyklą? taip, nes taip ir buvo – jis perskaitė šią pastraipą Mormono Knygoje, Etero dvylikto skyriaus pabaigoje, ir užlenkė lapą ties juo:

5 Ir buvo taip, jog aš meldžiausi Viešpačiui, kad jis duotų kitataučiams malonės, kad jie taip pat turėtų tikrosios meilės. Ir buvo taip, kad Viešpats tarė man: Jeigu jie neturi tikrosios meilės, tavęs tai tenejaudina, nes tu buvai ištikimas; todėl tavo apdarai bus aišvalyti. Ir dėl to, kad pamatei savo silpnumą, tu būsi padarytas stiprus, netgi atsisėsi toje vietoje, kurią aš paruošiau savo Tėvo buveinėse. Ir dabar aš … atsisveikinu su kitataučiais, taip, ir taip pat su savo broliais, kuriuos myliu, kol susitiksime priešais Kristaus bteismo krasę, kur visi žmonės sužinos, kad mano apdarai nesutepti jūsų krauju. Dabar ctestatoriai mirę, ir jų testamentas galioja.

6 Hairumui Smitui 1844 metų vasario mėnesį sukako keturiasdešimt ketveri metai, o Džozefui Smitui 1843 metų gruodžio mėnesį sukako trisdešimt aštuoneri; ir nuo šiol jų vardai bus minimi tarp nužudytųjų už savo religiją; ir skaitytojui kiekvienoje tautoje bus primenama, kad už Mormono Knygą ir šią bažnyčios Doktrinos ir Sandorų knygą buvo sumokėta geriausiu devynioliktojo amžiaus krauju, siekiant išnešti jas į šviesą sugriuvusiam pasauliui išgelbėti; ir kad, jei ugnis gali sunaikinti ažalią medį Dievo šlovei, tai kaip lengvai ji sudegins sausus medžius vynuogynui apvalyti nuo sugedimo. Jie gyveno vardan šlovės; jie mirė vardan šlovės; ir šlovė yra jų amžinas atlygis. Iš amžiaus į amžių eis jų vardai ainijai kaip brangakmeniai pašventintiesiems.

7 Jie nebuvo kalti jokiu nusikaltimu, kaip tai daug kartų jau buvo įrodyta, ir jie buvo įkalinti tik dėl išdavikų ir nelabų žmonių suokalbio; ir jų nekaltas kraujas ant Karteidžo kalėjimo grindų yra didelis antspaudas, pridėtas prie „mormonizmo“, kurio negali atmesti joks teismas žemėje, ir jų nekaltas kraujas ant Ilinojaus valstijos herbo su sulaužytu pasitikėjimu valstija, kurį pažadėjo gubernatorius, yra liudijimas apie nesibaigiančios evangelijos tikrumą, kurio visas pasaulis negalėtų paneigti; ir jų nekaltas kraujas ant laisvės vėliavos ir ant Jungtinių Valstijų magna charta yra Jėzaus Kristaus religijos pasiuntinys, kuris palies sąžiningų žmonių širdis visose tautose; ir jų nekaltas kraujas su nekaltu krauju visų kankinių, buvusių po Jono matytu aaukuru, šauksis Pulkų Viešpaties, kol jis atkeršys žemei už tą kraują. Amen.