Biblioteka
105 pamoka. Almos 59–63

105 pamoka

Almos 59–63

Įvadas

Vadas Moronis džiūgavo Helamano sėkme susigrąžinant kai kuriuos nefitų miestus, kurie buvo pralaimėti lamanitams. Tačiau sužinojęs, kad lamanitai užėmė Nefiho miestą, jis supyko, kad vyriausybė nepaisė prašymo atsiųsti pastiprinimą. Laiške Pahoranui jis apgailestavo dėl teisiųjų kančių ir peikė Pahoraną už tai, kad neremia laisvės. Moroniui nežinant, Pahoranas pabėgo į Gideono žemę dėl nefitų karalininkų maišto. Pahoranas neįsižeidė dėl Moronio papeikimo; priešingai, jis džiaugėsi Moronio meile laisvei. Viešpats sustiprino nefitus ir Moronis kartu su Pahoranu ir jo žmonėmis nugalėjo karalininkus ir lamanitus. Po kelių kariavimo metų nefitai vėl gyveno taikoje ir Helamanas iš naujo įtvirtino Bažnyčią.

Pasiūlymai, kaip mokyti

Almos 59

Nefitai praranda įtvirtinimus ir vadas Moronis graužiasi dėl žmonių nelabumo

Prieš pamoką ant lentos užrašykite tokį Prezidento Ezros Tafto Bensono teiginį (The Teachings of Ezra Taft Benson [1988], p. 285):

„Geriau pasirengti ir išvengti, nei taisyti ir atgailauti“ (Prezidentas Ezra Taftas Bensonas).

Galbūt jūs jau citavote šį teiginį pamokoje apie Almos 49–51 skyrius. Jei taip, tai užrašydami šį teiginį lentoje galite vietoj kelių žodžių palikti tuščius tarpus. Paprašykite mokinių, kad į juos įrašytų praleistus žodžius.

Pakvieskite mokinius papasakoti, kaip jų arba jiems žinomo žmogaus gyvenime pasirengimas padėjo išvengti nusivylimo ir sielvarto.

Priminkite mokiniams, kad per paskutines pamokas jie studijavo skyrius apie mūšius tarp nefitų ir lamanitų. Pakvieskite mokinius tyliai perskaityti Almos 59:5–11 ir pagalvoti, kaip ant lentos užrašytas teiginys siejasi su šiose eilutėse aprašyta situacija.

  • Kas leido lamanitams užimti Nefiho miestą? (Nefiho žmonių nelabumas.)

  • Kas sieja šias eilutes su lentoje užrašytu teiginiu?

Jei mokiniai dar nepaminėjo šio teiginio iš Almos 59:9, tai padarykite jūs: „Lengviau išlaikyti miestą, kad nepatektų į lamanitų rankas, negu jį atkovoti.“ Galite pasiūlyti mokiniams šį teiginį pasižymėti savo Raštuose. Kad padėtumėte mokiniams pagalvoti, kaip ši tiesa taikoma jų gyvenime, paprašykite jų palyginti aprašomus miestus su savo dvasiniais mūšiais. Po to užduokite vieną ar kelis klausimus:

  • Kaip ši tiesa susijusi su mumis? (Padėkite mokiniams pamatyti, kad lengviau ir geriau išlikti ištikimam, nei grįžti į tikėjimą nuklydus klaidingu keliu.)

  • Kodėl lengviau išlikti ištikimam Bažnyčioje, nei sugrįžti į Bažnyčią tapus mažiau aktyviam?

  • Kodėl lengviau išlaikyti liudijimą, nei jį susigrąžinti nuklydus į šalį?

Pakvieskite mokinius pamąstyti, kaip priešas ir jo pasekėjai gali juos pulti. Paraginkite juos savo užrašuose arba Raštų studijavimo žurnaluose užrašyti tai, ką jie darys, kad pasirengtų dvasiniams mūšiams.

Almos 60–62

Moronis neteisingai apkaltina Pahoraną, kuris atsako su meile ir pagarba

Garsiai perskaitykite Almos 59:13. Pasirūpinkite, kad mokiniai suprastų, jog Moronis pyko, nes manė, kad vyriausybei nerūpi žmonių laisvė. Supykęs jis parašė laišką Pahoranui, vyriausiam teisėjui Zarahemloje. Pakvieskite kelis mokinius pakaitomis garsiai perskaityti Almos 60:6–11.

  • Kuo vadas Moronis apkaltino Pahoraną?

  • Kokias emocijas pastebite Moronio kaltinimuose?

Lentoje užrašykite šias Raštų nuorodas: Almos 60:17–20, 23–24. Pakvieskite mokinius tyliai perskaityti šias eilutes. Paraginkite juos įsivaizduoti, kaip jie pasijaustų Pahorano vietoje.

  • Kaip vado Moronio kaltinimai galėjo įžeisti Pahoraną?

Pakvieskite kelis mokinius pakaitomis garsiai perskaityti Almos 60:33–36. Paprašykite mokinių sekti skaitomą tekstą ir surasti, ką vadas Moronis buvo pasirengęs padaryti, jei Pahoranas nepatenkins jo prašymo. Suteikę progą mokiniams papasakoti, ką rado, paprašykite jų šiose eilutėse surasti žodžius arba frazes, kurios atskleidžia Moronio reikalavimų motyvus.

Pakvieskite mokinius tyliai perskaityti Almos 61:1–5, kad išsiaiškintų, kodėl Moronis nesulaukė pastiprinimo.

  • Kokia informacija Pahoranas pasidalino su Moroniu?

  • Kaip gali reaguoti žmonės, kai jie neteisingai apkaltinami?

  • Ar jūs kada buvote neteisingai apkaltintas? Ką galvojote apie tuos kaltinimus ir kaltintoją?

Pakvieskite mokinius tyliai perskaityti Almos 61:9–10, 15–18 ir surasti ką nors, kas atskleidžia didį Pahorano charakterį. Po to, kai skirsite pakankamai laiko, pakvieskite kelis mokinius pasidalinti tuo, ką surado.

  • Ko galime pasimokyti iš Pahorano reakcijos į Moronio kaltinimus? (Padėkite mokiniams išsiaiškinti šį principą: Mes galime nuspręsti, kad neįsižeisime dėl kitų žodžių ir veiksmų. Mokiniai gali surasti ir kitas tiesas, pavyzdžiui: turime vengti be gailesčio teisti kitus, ir esame stipresni mūšiuose prieš blogį, kai kartu su kitais veikiame teisume. Galite šias tiesas užrašyti lentoje.)

  • Kaip galime nuspręsti neįsižeisti?

Galite mokinių pasiteirauti, ar jie norėtų pasidalinti patyrimu apie savo pasirinkimą neįsižeisti dėl nemalonių arba melagingų dalykų, kuriuos žmonės kalbėjo apie juos. Taip pat galite pasidalinti savo pačių patyrimu. Paliudykite, kaip svarbu atleisti kitiems už jų prieš mus nukreiptus žodžius ir veiksmus. Paraginkite mokinius sekti Pahorano pavyzdžiu.

Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti Almos 62:1. Paprašykite mokinių išsiaiškinti, kaip jautėsi Moronis, kai gavo atsakymą iš Pahorano.

Paaiškinkite, kad nors vadas Moronis klydo kaltindamas Pahoraną, jis mokė teisių principų, kuriuos galime taikyti savo gyvenime. Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti Almos 60:23. Pabrėžkite, kad Moronio žodžiai apie indo vidaus išvalymą gali būti taikomi visiems, kam reikia atgailauti. Paimkite stiklinę ir įdėkite į ją purvo, taip pat išpurvinkite iš išorės (geriausiai tiktų permatoma stiklinė) Paklauskite mokinių, ar jie norėtų atsigerti iš šios stiklinės. Nuvalykite stiklinės išorę ir paklauskite mokinių, ar jiems patiktų iš jos gerti.

  • Jei laikytume save indais, ką reikštų išvalyti indo vidų?

Perskaitykite šį Prezidento Ezros Tafto Bensono teiginį:

„Mes privalome išvalyti indo vidų (žr. Almos 60:23), pradėdami nuo savęs, po to šeimos ir galiausiai Bažnyčios“ („Cleansing the Inner Vessel“, Ensign, May 1986, p. 4).

  • Kodėl svarbu, kad mūsų vidus būtų švarus (ko žmonės nemato), taip pat ir mūsų išorė (ką žmonės mato)?

  • Kodėl svarbu išvalyti savo gyvenimo indo vidų prieš tai, kai galėsime tapti tobulai naudingi Viešpaties karalystei?

Apibendrinkite Almos 62:1–38, paaiškindami, kad vadas Moronis atvedė dalį savo armijos, kad padėtų Pahoranui nuversti karalininkus Zarahemloje. Tada su savo jungtine armija ir nefitų pajėgomis Moronis ir Pahoranas susigrąžino likusius miestus, kuriuos buvo pralaimėję lamanitams. Jie išvijo lamanitus iš žemės ir įtvirtino taiką tarp žmonių.

  • Su kokiais sunkumais gali susidurti asmenys ir šeimos po karo?

Pakvieskite mokinius tyliai perskaityti Almos 62:39–41, kad surastų, kaip nefitus paveikė karo išmėginimai.

Kai mokiniai aptars šį klausimą, jie gali pateikti tokius atsakymus:

Mūsų teisios maldos gali teigiamai paveikti mūsų bendruomenes.

Sunkumų metu kai kurie žmonės nusižemina prieš Dievą, o kiti tampa kietasprandžiai.

  • Kodėl, jūsų manymu, sunkumų metu kai kurie žmonės suartėja su Viešpačiu? Kodėl kai kurie žmonės sunkumų metu nusigręžia nuo Viešpaties? (Padėkite mokiniams suprasti, kad sunkumų metu mūsų pasirinkimai nulemia, ar suartėsime su Viešpačiu.)

  • Ko, skaitydami Mormono Knygos skyrius apie karą, išmokote apie tai, kaip karo ar nesutarimų metu būti Jėzaus Kristaus mokiniu?

Almos 63

Daug nefitų iškeliauja į žemę šiaurėje

Apibendrinkite Mormono žodžius šiame skyriuje, paaiškindami, kad daug nefitų pradėjo migruoti į šiaurę tiek sausuma, tiek jūra. Šiblonas perduoda šventus metraščius Helamanui. Vadas Moronis miršta ir jo sūnus Moronihas atremia dar vieną lamanitų puolimą.

Galite užbaigti šią pamoką papasakodami apie kurį nors žmogų, kuris susidūręs su priešu ir sunkumais suminkštino savo širdį ir dar labiau pasikliovė Dievu. Galite pasidalinti savo asmeniniu patyrimu.

Almos knygos apžvalga

Skirkite šiek tiek laiko, kad padėtumėte mokiniams apžvelgti Almos knygą. Paprašykite jų pagalvoti, ko jie išmoko iš tos knygos tiek seminarijoje, tiek per savo asmenines Raštų studijas. Jei reikia, kad būtų lengviau prisiminti, pakvieskite juos apžvelgti skyrių santraukas. Kai skirsite pakankamai laiko, pakvieskite kelis mokinius pasidalinti savo mintimis ir jausmais apie tuos dalykus, kurie jiems šioje knygoje padarė didžiausią įspūdį.

Komentarai ir kontekstas

Almos 61. Reakcija į tuos, kurie žeidžia ir skaudina mus

Prezidentas Džeimsas E. Faustas iš Pirmosios Prezidentūros pasidalino pasakojimu, kuris parodo, kaip svarbu nelaikyti pykčio prieš tuos, kurie mėgina mus įžeisti ar įskaudinti:

„Nuostabiose Pensilvanijos kalvose paprastą gyvenimą be automobilių, elektros energijos ir šiuolaikinių mašinų gyvena pasišventusi krisčionių grupė. Jie sunkiai dirba ir atsiskyrę nuo pasaulio gyvena ramų gyvenimą. Didžiąją dalį maisto jie užaugina savo ūkiuose. Moterys siuva, mezga ir audžia sau rūbus, kurie yra kuklūs ir paprasti. Tai amišų liaudis.

Trisdešimt dvejų metų amžiaus pienovežio vairuotojas gyveno su šeima Nikel Mains bendruomenėje. Jis nebuvo amišas, bet jo pieno surinkimo kelias vedė jį per daugelį amišų pieno ūkių, kur jis buvo žinomas kaip tylusis pienininkas. Praeitą spalį jis staiga visiškai neteko proto ir savikontrolės. Pamišusiu protu jis kaltino Dievą dėl savo pirmagimio mirties ir kažkokių nepagrįstų prisiminimų. Be priežasties jis įsiveržė į amišų mokyklą, išvarė berniukus ir suaugusiuosius bei surišo dešimt mergaičių. Jis šaudė į tas mergaites. Penkias nušovė ir penkias sužeidė. Tada nusižudė pats.

Šis siaubingas smurtas sukėlė amišams didelį sielvartą, bet ne pyktį. Buvo skausmas, bet nebuvo neapykantos. Jie neatidėliodami atleido. Kolektyviai jie ėmėsi padėti kenčiančiai pienininko šeimai. Kai po to šaudymo pienininko šeima susirinko namuose, atėjo kaimynas amišas, apsikabino žudiko tėvą ir tarė: „Mes atleisime jums.“ [Joan Kern, „A Community Cries“, Lancaster New Era, Oct. 4, 2006, p. A8.] Amišų vadovai aplankė pienininko žmoną ir vaikus, siūlydami savo užuojautą, atleidimą, pagalbą ir meilę. Apie pusė gedėtojų pienininko laidotuvėse buvo amišai. Savo ruožtu amišai pakvietė pienininko šeimą apsilankyti nužudytųjų mergaičių laidotuvėse. Stiprinami tikėjimo šią kritišką valandą amišai išliko stebėtinai ramūs.

Vienas vietinis gyventojas labai jausmingai apibendrino šios tragedijos pasekmes, sakydamas: „Visi mes kalbėjome viena kalba. Tai buvo ne anglų, o atjautos kalba, bendrystės kalba ir tarnavimo kalba. Ir, žinoma, atlaidumo kalba.“ [Helen Colwell Adams, „After That Tragic Day, a Deeper Respect among English, Amish?“ Sunday News, Oct. 15, 2006, p. A1.] Taip nuostabiai pasireiškė jų besąlygiškas tikėjimas Viešpaties kalno pamokslo mokymais: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus.“[Mato 5:44.]

Penkias mergaites nužudžiusio pienininko šeima parašė tokį viešą laišką:

„Mūsų draugams amišams, kaimynams ir vietinei bendruomenei:

Mūsų šeima nori, kad visi žinotumėte, jog esame priblokšti jūsų atlaidumo, maloningumo ir gailestingumo mums. Jūsų meilė mūsų šeimai padėjo mums gauti tą gydymą, kurio mums taip gyvybiškai reikėjo. Jūsų maldos, gėlės, atvirutės ir dovanos taip paveikė mūsų širdis, kad neįmanoma apsakyti žodžiais. Jūsų užuojauta pasklido už mūsų šeimos, mūsų bendruomenės ribų ir keičia mūsų pasaulį. Už tai nuoširdžiai dėkojame.

Prašom žinoti, kad dėl visko, kas įvyko, mums iš skausmo plyšta širdys. Mes kupini sielvarto dėl visų savo kaimynų amišų, kuriuos mylėjome ir tebemylime. Žinome, kad visos šeimos, netekusios savo mylimųjų, turės išgyventi daug sunkių dienų. Todėl, siekdami atkurti savo gyvenimus, mes ir toliau savo viltis bei pasitikėjimą kreipsime į visos paguodos Dievą.“ [„Amish Shooting Victims“, www.800padutch.com/amishvictims.shtml.]

Kaip visa amišų bendruomenė galėjo parodyti tokį atlaidumą? Tai įvyko dėl jų tikėjimo Dievu ir pasitikėjimo Jo žodžiu, kuris yra jų vidinės esybės dalis. Jie laiko save Kristaus mokiniais ir nori sekti Jo pavyzdžiu.

Išgirdę apie tą tragediją daug žmonių siuntė pinigus amišams, kad šie apmokėtų išgyvenusių mergaičių gydymą ir penkių žuvusių mergaičių laidotuves. Amišai pasirodė esą tikri Viešpaties mokiniai. Jie nusprendė dalimi pinigų pasidalinti su pienininko našle ir trimis jos vaikais, nes jie taip pat buvo šios baisios tragedijos aukos“ („Gydanti atleidimo galia“, 2007 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).

Almos 62:41. Atsakas į sunkumus

Kalbėdamas apie Almos 62:39–41, Prezidentas Boidas K. Pakeris iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė:

„Tie patys išmėginimai sunkiais tarpsniais gali sukelti žmonėms ganėtinai skirtingas pasekmes. […]

Neabejoju, kad pažįstate tokių žmonių, kurių gyvenimai kupini juos subrandinusių, sustiprinusių ir išgryninusių sunkumų, nors kiti dėl tų pačių sunkumų įsižeidė, supyko ir tapo nelaimingi“ („The Mystery of Life,“ Ensign, Nov. 1983, p. 18).

Vyresnysis Dalinas H. Ouksas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo paaiškino, kad mes patys pasirenkame, kaip reaguoti į sunkumus:

„Žinoma, šie dideli sunkumai turi kažkiek amžinų tikslų ir pasekmių. Jie gali atgręžti mūsų širdis į Dievą. […] Nors sunkumai atneša išmėginimus, jie taip pat gali būti priemonė, vedanti vyrus ir moteris link amžinųjų palaimų.

Ypač dideli sunkumai, pavyzdžiui, gamtos nelaimės ir karai, regis, yra neatskiriami nuo mirtingojo gyvenimo patyrimų. Mes negalime jų visiškai išvengti, tačiau galime nuspręsti, kaip į juos reaguosime. Pavyzdžiui, karo ir karo tarnybos sunkumai kai kuriems tapo dvasios griovėjais, tačiau kai kuriems jie pažadino dvasią. Mormono Knygoje aprašomas toks kontrastas:

„Bet štai dėl nepaprastai ilgo karo tarp nefitų ir lamanitų daugelis užkietėjo, dėl nepaprastai ilgo karo; o daugelis suminkštėjo dėl savo suspaudimų, tad nusižemino prieš Dievą net iki nuolankumo gelmių“ (Almos 62:41).

Prieš kažkiek metų esu skaitęs apie panašią priešingybę po to, kai visa griaunantis uraganas sunaikino tūkstančius namų Floridos valstijoje. Per žinias buvo cituojami du skirtingi žmonės, kurie išgyveno tą pačią tragediją ir gavo tą pačią palaimą: abiejų namai buvo visiškai sunaikinti, tačiau abiejų šeimos nariai išvengė mirties ir sužeidimų. Vienas iš jų sakė, kad ši tragedija sunaikino jo tikėjimą. Jis klausė, kodėl Dievas leido, kad tai įvyktų. Kitas sakė, kad šis patyrimas sustiprino jo tikėjimą. Jis sakė, kad Dievas jam buvo geras. Nors šeimos namas ir turtas buvo prarasti, tačiau jų gyvenimai buvo išsaugoti ir jie galės atstatyti namą. Vienam stiklinė buvo pusiau tuščia. Kitam stiklinė pusiau pilna. Moralinės laisvės dovana leidžia kiekvienam iš mūsų pasirinkti, kaip reaguosime, kai mus ištiks sunkumai“ („Adversity,“ Ensign, July 1998, p. 7–8).

Almos 63:4–10. Hagotas ir jo palikuonys

Pastarųjų dienų pranašai sakė, kad Hagoto žmonės įsikūrė salose, kurios šiandien žinomos kaip Naujoji Zelandija.

Naujosios Zelandijos šventiesiems prezidentas Džozefas F. Smitas sakė: „Noriu, kad žinotumėte, Naujosios Zelandijos broliai ir seserys, jūs esate Hagoto žmonės“ (citavo Spenseris V. Kimbolas iš Joseph Fielding McConkie and Robert L. Millet, Doctrinal Commentary on the Book of Mormon, vol. 3 [1991], p. 329).

Naujosios Zelandijos Hamiltono šventyklos pašventinimo maldoje prezidentas Deividas O. Makėjus sakė: „Mes esame dėkingi Tau už šias derlingas salas, į kurias atvedei Tėvo Lehio palikuonis ir leidai jiems klestėti“ („Dedicatory Prayer Delivered by Pres. McKay at New Zealand Temple“, Church News, May 10, 1958, p. 2).

Prezidentas Spenseris V. Kimbolas sakė: „Yra logiška manyti, kad Hagotas kartu su bendražygiais gyveno šiose salose maždaug devyniolika amžių, nuo maždaug 55 m. pr. Kr. iki 1854 m., kai juos pasiekė Evangelija. Jie prarado visus aiškius ir vertingus dalykus, kuriuos į žemę atnešė Gelbėtojas, nes greičiausiai jie buvo šiose salose, kai Kristus gimė Jeruzalėje“ (Temple View Area Conference Report, February 1976, p. 3; cituojama iš Joseph Fielding McConkie and Robert L. Millet, Doctrinal Commentary on the Book of Mormon, vol. 3, p. 329).