Jokūbo knygos studijų įvadas
Kodėl turėtume studijuoti šią knygą?
Studijuodami Jokūbo knygą mokiniai gali išmokti daug svarbių pamokų iš vyro, kuris nepajudinamai tikėjo Jėzų Kristų. Jokūbas ne kartą liudijo apie Gelbėtoją ir kvietė savo žmones ir kitus, skaitysiančius jo žodžius, atgailauti. Jis mokė ir pats rodė, kaip svarbu uoliai vykdyti Viešpaties duotus pašaukimus. Jis įspėjo savo žmones apie išdidumo, turtų ir amoralumo keliamus pavojus. Jokūbas taip pat citavo ir komentavo Zenoso alegoriją apie alyvmedžius, kuri iliustruoja nenuilstamas Gelbėtojo pastangas įgyvendinti visų Dievo vaikų išgelbėjimą ir apibendrina Dievo darbus Izraelio namams. Susidūręs su antikristu Šeremu, Jokūbas parodo, kaip tinkamai atsakyti tiems, kurie prieštarauja mūsų įsitikinimams arba juos kritikuoja.
Kas parašė šią knygą?
Šią knygą parašė Jokūbas, penktasis Sarijos ir Lehio sūnus. Jis gimė tyruose, kai jų šeima keliavo į pažado žemę. Vaikystėje Jokūbas „dėl savo brolių grubumo […] iškentė[jo] suspaudimus ir daug sielvarto“ (2 Nefio 2:1). Tačiau Lehis pažadėjo Jokūbui, kad Dievas „pašvęs [jo] suspaudimus [jo] naudai“ ir kad jis savo dienas praleis „tarnaudamas savo Dievui“ (2 Nefio 2:2–3). Jaunystėje Jokūbas matė Gelbėtojo šlovę (žr. 2 Nefio 2:3–4). Nefis pašventė Jokūbą, kad būtų nefitų mokytojas ir kunigas (žr. 2 Nefio 5:26), o vėliau patikėjo jam mažąsias Nefio plokšteles (žr. Jokūbo knygos 1:1–4). Jokūbas, būdamas ištikimas kunigijos vadovas ir mokytojas, uoliai stengėsi įtikinti savo žmones tikėti Kristų (žr. Jokūbo knygos 1:7). Jis gavo apreiškimus apie Gelbėtoją, jam tarnavo angelai, jis girdėjo Viešpaties balsą (žr. Jokūbo knygos 7:5), ir jis regėjo Išpirkėją (žr. 2 Nefio 11:2–3). Jokūbas buvo Enoso tėvas ir jam prieš savo mirtį patikėjo plokšteles.
Kam ir kodėl ši knyga parašyta?
Nefis nurodė Jokūbui užrašyti šventus mokymus, apreiškimus ir pranašystes „Kristaus ir mūsų žmonių labui“ (Jokūbo knygos 1:4). Jokūbas pakluso tam nurodymui ir išsaugojo užrašus, kurie jam „atrod[ė] patys vertingiausi“ (Jokūbo knygos 1:2). Jis rašė: „Mes […] stropiai darbuojamės, kad išraižytume šiuos žodžius ant plokštelių, tikėdamiesi, kad mūsų mylimi broliai ir mūsų vaikai priims juos dėkingomis širdimis […] Nes mes parašėme tai, kad jie žinotų, jog mes žinojome apie Kristų ir daug šimtų metų prieš jo atėjimą turėjome jo šlovės viltį“ (Jokūbo knygos 4:3–4). Savo užrašų pagrindinę temą jis paaiškino tokiais žodžiais: „Kodėl gi nekalbėti apie Kristaus apmokėjimą ir nesiekti tobulo jo pažinimo…?“ (Jokūbo knygos 4:12).
Kada ir kur tai buvo užrašyta?
Jokūbo knyga prasideda maždaug 544 m. pr. Kr., kada Nefis patikėjo Jokūbui mažąsias plokšteles. Ji baigiasi prieš pat Jokūbo gyvenimo pabaigą, kada jis perdavė plokšteles savo sūnui Enosui. Jokūbas vedė šį metraštį gyvendamas Nefio žemėje.
Kokie yra šios knygos išskirtiniai bruožai?
Jokūbo knygoje pateikiama informacija apie nefitų valdymą po Nefio mirties. Nefis patepė vieną vyrą, kad perimtų iš jo liaudies karaliaus ir valdovo pareigas, o tuo tarpu Jokūbas ir jo brolis Juozapas toliau buvo dvasiniai nefitų vadovai. Dar vienas išskirtinis šios knygos bruožas – Jokūbo išsakytas neleistinos daugpatystės pasmerkimas. Mormono Knygoje ta tema minima vienoje vietoje – Jokūbo knygos 2 skyriuje. Jokūbo knygoje taip pat yra ilgiausias skyrius Mormono Knygoje – Jokūbo knygos 5 skyrius, kuriame yra Zenoso alegorija apie alyvmedžius. Taip pat Jokūbo knygoje yra užrašytas pirmas atvejis Mormono Knygoje, kada pranašas tiesiogiai perspėja nefitus dėl išdidumo, nuodėmės, kuri taps visiško jų sunaikinimo priežastimi (žr. Jokūbo knygos 2:12–22; Moronio 8:27). Joje taip pat yra aprašytas pirmojo antikristo pasirodymas tarp nefitų.
Santrauka
Jokūbo knygos 1 Jokūbas paklūsta Nefio įsakymui vesti šventą metraštį. Nefis miršta. Jokūbas ir Juozapas tarnauja žmonėms mokydami juos Dievo žodžio.
Jokūbo knygos 2–3 Kalbėdamas šventykloje Jokūbas perspėja nefitus dėl išdidumo, meilės turtams ir amoralumo.
Jokūbo knygos 4–6 Jokūbas liudija apie Kristų ir cituoja Zenoso alegoriją apie alyvmedžius. Jis ragina savo žmones atgailauti, priimti Viešpaties gailestingumą ir pasiruošti teismui.
Jokūbo knygos 7 Viešpaties padedamas Jokūbas pergali antikristą Šeremą. Jis pamini nesutarimus tarp nefitų ir lamanitų ir perduoda mažąsias plokšteles Enosui.