Biblioteka
35 pamoka. 2 Nefio 25

35 pamoka

2 Nefio 25

Įvadas

Toliau, pabrėždamas Izaijo pranašysčių svarbą, Nefis aiškina, kad, kas tik turi apreiškimo dvasią, tas gali suprasti ir branginti Izaijo žodžius. Jis taip išreiškė savo rašymo tikslą: „[Įtikinti] savo vaikus ir taip pat savo brolius tikėti Kristų ir susitaikyti su Dievu“ (2 Nefio 25:23). Jis kvietė visus tikėti Jėzų Kristų ir „garbinti jį visa savo galia, protu ir stiprybe, ir visa savo siela“ (2 Nefio 25:29).

Pasiūlymai, kaip mokyti

2 Nefio 25:1–8

Nefis moko, kad Izaijo žodžius suprasime tada, kai turėsime apreiškimo dvasią

Parodykite pakabinamą spyną, kurios be rakto negalima atrakinti (arba lentoje nupieškite pakabinamą spyną ir raktą). Pažymėkite, kad norėdami apsaugoti savo brangenybes, žmonės jas užrakina. Jie gali turėti vienintelį tos spynos raktą arba to rakto dublikatą gali duoti patikimam draugui arba šeimos nariui.

Paveikslėlis
pakabinama spyna ir raktas

Paaiškinkite, kad Nefis žinojo, jog Izaijo pranašystės buvo „labai vertingos“ (2 Nefio 25:8). Tačiau jis jų nelaikė paslėpęs. Jis net mokė apie raktą, kuriuo bet kuris norintis žmogus gali atrakinti Izaijo žodžių prasmę. Pakvieskite vieną mokinį perskaityti pirmąjį 2 Nefio 25:4 eilutės sakinį. Paprašykite klasės ieškoti rakto, padėsiančio suprasti Izaijo žodžius.

  • Kokį radote raktą? („Pranašystės dvasia“.)

Kad padėtumėte mokiniams suprasti, ką reiškia turėti „pranašystės dvasią“, perskaitykite tokį teiginį iš Raštų rodyklės:

„Pranašystę sudaro Dievo įkvėpti žodžiai ar raštai, kuriuos asmuo gauna apreiškimu iš Šventosios Dvasios. Jėzaus liudijimas yra pranašystės dvasia (Apr 19:10). Pranašystė gali būti susijusi su praeitimi, dabartimi ar ateitimi. Kai asmuo pranašauja, jis kalba arba rašo tai, ką Dievas nori jam pranešti jo paties ar kitų labui. Žmonės gali gauti pranašystę arba apreiškimą apie savo gyvenimą“ (Raštų rodyklė, „Pranašystė, pranašauti“, scriptures.lds.org).

Padėkite mokiniams suprasti, kad jų supratimas apie Izaijo žodžius didės tuomet, kai jie: 1) sieks Šventosios Dvasios mokymo ir 2) turės Jėzaus Kristaus liudijimą ir trokš mokytis apie Jį. Kai į Izaijo žodžius žiūrės šitokiu būdu, visada ieškodami kaip jo pranašystės liudija apie Gelbėtoją, jie gebės sužinoti tai, ką Dievas nori, kad jie sužinotų – tiek savo, tiek kitų labui.

Pažymėkite, kad Nefis dalinosi ir kitomis mintimis apie tai, kaip galime padidinti savo supratimą apie Izaijo žodžius. Paprašykite mokinių tyliai perskaityti 2 Nefio 25:1 eilutę ir joje surasti priežastį, kodėl daug Nefio žmonių sunkiai suprato Izaijo pranašystes.

  • Kokią priežastį suradote? („Jie nežino[jo] apie pranašavimo būdą tarp žydų.“)

  • Kokias galite paminėti žydų pranašysčių savybes, remdamiesi skaitytais Izaijo žodžiais? (Atsakymai gali būti ir tokie: Izaijas ir kiti pranašai vartojo simbolius ir poetinę kalbą.)

  • Kodėl skaitant Izaijo žodžius naudinga žinoti apie šį pranašavimo būdą?

Paaiškinkite, kad kita naudinga mintis pateikiama 2 Nefio 25:5–6 eilutėse. Pakvieskite vieną mokinį šias eilutes perskaityti garsiai. Paprašykite klasės surasti, kokie patyrimai Nefiui padėjo suprasti Izaijo žodžius.

  • Kodėl, jūsų manymu, Nefiui buvo naudingas gyvenimas Jeruzalėje ? Pagal tai, ką skaitėte iš Izaijo žodžių, kodėl, jūsų manymu, Nefiui buvo pravartu matyti žydų raštus ir pažinti aplinkines Jeruzalės sritis?

  • Kaip galėtume pažinti dalį šių dalykų? (Galime studijuoti senovės Izraelio kultūrą, istoriją ir geografiją.)

Mokiniams perskaitykite 2 Nefio 25:7–8. Kai skaitysite, pažymėkite, kad Izaijo pranašystės mums bus labai vertingos tuomet, jei jas laikysime išsipildžiusiomis. Kad tai pailiustruotumėte, paklauskite:

  • Kurios iš pastarosiomis dienomis mūsų studijuotų pranašysčių jau yra išsipildžiusios? (Mokiniai gali prisiminti pranašystes apie Solt Leiko šventyklą [žr. 2 Nefio 12:2–3], apie Jėzaus Kristaus gimimą [žr. 2 Nefio 19:6] ir apie Džozefą Smitą [žr. 2 Nefio 21:1, 10].) Kuo šios pranašystės jums tapo prasmingesnės, kai jau žinote, kad jos išsipildė?

Užbaigdami šią pamokos dalį išreikškite mokiniams įsitikinimą, kad jie galės geriau suprasti Izaijo žodžius, jei sieks pranašystės dvasios. Pažymėkite, kad savo supratimą jie praplės studijuodami senovės žydų pranašavimo būdą bei senovės Izraelio kultūrą, istoriją ir geografiją.

2 Nefio 25:9–19

Nefis pranašauja apie žydų išsklaidymą ir surinkimą

2 Nefio 25:9–19 eilutes apibendrinkite pasakydami, kad jose užrašyta Nefio pranašystė apie žydus ir jų gimtinę Jeruzalėje bei aplinkines vietoves. Jis pasakė, kad žydai, kurie buvo išvesti į nelaisvę Babilonėn po Jeruzalės sugriovimo, sugrįš į „savo paveldo žemę“ (žr. 2 Nefio 25:9–11). Tarp jų gyvens Jėzus Kristus, Mesijas, tačiau dauguma Jį atmes ir Jį nukryžiuos (žr. 2 Nefio 25:12–13). Po Gelbėtojo mirties ir Prisikėlimo Jeruzalė vėl bus sugriauta, o žydai bus išsklaidyti ir plakami tarp kitų tautų (žr. 2 Nefio 25:14–15). Galiausiai jie įtikės Jėzų Kristų bei Jo Apmokėjimą, ir Viešpats juos atstatys „iš jų prapulties ir nuopuolio būsenos“ (žr. 2 Nefio 25:16–19).

2 Nefio 25:20–30

Nefis liudija apie Jėzų Kristų

Paprašykite mokinių pagalvoti, kaip jie atsakytų žmogui, teigiančiam, jog pastarųjų dienų šventieji netiki Jėzų Kristų. Galite paprašyti vieno ar poros mokinių trumpai papasakoti apie turėtą nutikimą, kuomet kiti žmonės metė iššūkį jų tikėjimui Jėzumi Kristumi. Kol mokiniai skaitys ir aptarinės 2 Nefio 25:20–30 eilutes, pakvieskite juos surasti tas vietas, kuriomis galėtų pasidalinti tokiose situacijose.

Paprašykite mokinių surasti 2 Nefio 25:28–29 eilutėse minimą „teisingą kelią“. Kai mokiniai suras, kad „teisingas kelias yra tikėti Kristų ir neišsižadėti jo“, lentoje užrašykite: Kodėl tikėjimas Jėzumi Kristumi yra teisingas kelias? Tada paprašykite mokinių patyrinėti 2 Nefio 25:20, 23–26 eilutes ir paieškoti priežasčių, dėl ko tikėjimas Jėzumi Kristumi yra teisingas kelias. Pakvieskite juos lentoje po jūsų užrašyta antrašte surašyti savo atsakymus. Atsakymai galėtų būti ir tokie:

Išgelbėjimas ateina tik per Jėzų Kristų.

Dėl Jėzaus Kristaus galime būti išgelbėti malone po to, kai padarome viską, ką galime.

Per Gelbėtojo Apmokėjimą galime gauti savo nuodėmių atleidimą.

Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti 2 Nefio 25:23 ir 2 Nefio 10:24. Pažymėkite, kad šiose eilutėse minimas žodis susitaikyti reiškia žmonių arba daiktų harmoniją arba tarpusavio susitaikinimą.

  • Abiejose eilutėse pranašai ragina mus susitaikyti su Dievu. Ką, jūsų manymu, tai reiškia?

Paaiškinkite, kad šiose abiejose eilutėse taip pat minimas žodis malonė. Malonė yra dovana nuo Dangiškojo Tėvo, duodama per Jo Sūnų Jėzų Kristų. Raštuose vartojamas žodis malonė visų pirma reiškia galią ir dvasinį gijimą, teikiamą per Jėzaus Kristaus gailestingumą ir meilę.

  • Ko 2 Nefio 10:24 ir 25:23 eilutėse mokoma apie ryšį tarp malonės ir mūsų pastangų?

Pakvieskite mokinius pritaikyti sužinotas tiesas ir savo Raštų studijavimo žurnaluose arba užrašuose raštu atsakyti į toliau pateiktus klausimus. Šiuos klausimus galite surašyti lentoje.

  • Ką reiškia būti išgelbėtam per malonę?

Kad padėtumėte mokiniams suprasti, kodėl 2 Nefio 25:24–25 eilutėse Nefis tvirtino, jog įstatymas tapo miręs jo žmonėms, paaiškinkite, kad jis kalbėjo apie Mozės įstatymą. Tas įstatymas su visa savo ceremonijų, ritualų, simbolių ir įsakymų sistema, įskaitant gyvulių aukojimą, vis dar buvo praktikuojamas Nefio laikais. Nefis ir kiti žinojo, kad šis įstatymas bus išpildytas per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą. Po Apmokėjimo Gelbėtojo mokiniams nebereikės laikytis Mozės įstatymo. Tačiau ištikimieji nefitai tuo metu ir toliau pakluso šiam įstatymui, nors žinojo, kad tuometinis įstatymas kažkada bus pakeistas.

Sakydamas, kad tas įstatymas jam ir kitiems tapo miręs, Nefis turėjo omenyje tai, kad tas įstatymas jų neišgelbės. Įstatymo jie laikėsi dėl to, kad norėjo būti paklusnūs ir žinojo, jog tas įstatymas buvo nukreiptas į Jėzų Kristų, kuris jiems suteiks išgelbėjimą.

  • Kodėl, pasak 2 Nefio 25:23–26 eilučių, turėtumėme laikytis įsakymų?

  • Ką darysite, kad „kalbėtumėte apie Kristų“ ir „džiūgautumėte Kristumi“ (2 Nefio 25:26)? Ką darysite, kad padėtumėte kitiems tikėti Kristų?

Paprašykite mokinių pasidalinti tomis Raštų ištraukomis, kuriomis jie pasinaudotų atsakydami žmonėms, teigiantiems, jog pastarųjų dienų šventieji netiki Jėzų Kristų. Paprašykite jų paaiškinti, kuo jiems patinka tos Raštų ištraukos.

Išreikškite savo liudijimą apie šiandien aptartas tiesas. Pagalvokite, ar nevertėtų ir mokiniams suteikti progos paliudyti apie šias tiesas.

Raštų įvaldymas—2 Nefio 25:23, 26

Pastaba: Toliau pateikiamą pasiūlymą, kaip mokyti, siūlome panaudoti paskutinėje šios pamokos dalyje. Jei šios pamokos metu nebus laiko pasinaudoti šiuo pasiūlymu, tai jį, kaip apžvalgą, galite panaudoti kitoje pamokoje.

Kad padėtumėte mokiniams mintinai išmokti 2 Nefio 25:26 eilutę, vieną šios Raštų įvaldymo ištraukos eilutę, lentoje užrašykite:

Kalbame

Džiūgaujame

Pamokslaujame

Pranašaujame

Rašome

Kad mūsų vaikai …

Į kokį šaltinį …

Nuodėmių atleidimo …

Pakvieskite mokinius, kad, pasinaudodami lentoje surašytomis žodinėmis užuominomis, atmintinai pasakytų 2 Nefio 25:26. Po kelių tokių kartojimų paklauskite, ar klasėje yra kas nors, kas norėtų pabandyti šią eilutę pasakyti mintinai. Po to pakvieskite visus kitus mokinius, kad nežiūrėdami į lentą kartu mintinai atkartotų šią eilutę. Pabaigoje galite pridurti, kad verta įsiklausyti į savo tėvus, vadovus ir mokytojus, kurie darbuojasi tam, kad įtikintų mus žvelgti į Gelbėtoją.

Kiekvienam mokiniui duokite po popieriaus lapelį. Pakvieskite mokinius parašyti laišką savo būsimiems vaikams, kuriame ragintų juos savo gyvenimą sutelkti į Jėzų Kristų. Savo laiškus mokiniai gali įsidėti į savo Raštus, kad išsaugotų ateičiai.

Komentarai ir kontekstas

2 Nefio 25:23. Malonės doktrina

„Žodžio [malonė] esmė yra dieviška pagalba arba stiprybė, siunčiama dėl dosnaus Jėzaus Kristaus gailestingumo ir meilės.

Būtent per Viešpaties Jėzaus malonę, įgalintą per Jo apmokančią auką, žmonija bus prikelta nemirtingumui, kiekvienas asmuo amžinam gyvenimui iš kapo atgaus savo kūną. Panašiai per Viešpaties malonę asmenys tikėjimu Jėzaus Kristaus apmokėjimu ir atgailaudami už savo nuodėmes įgyja stiprybės ir pagalbos daryti tuos gerus darbus, kurių negalėtų padaryti, jei būtų palikti savo jėgoms. Ši malonė yra galia, leidžianti vyrui ir moteriai stvertis už amžinojo gyvenimo ir išaukštinimo po to, kai bus įdėję visas savo pastangas.

Dieviškosios malonės dėl Adomo nuopuolio ir dėl žmogaus silpnybių ir netobulumų reikia kiekvienai sielai. Tačiau vien malonės neužteks be visų jos gavėjo pastangų. Štai kodėl aiškinama, kad „esame išgelbėjami malone po to, kai mes padarėme viską, ką galime“ (2 Nef 25:23). Būtent Jėzaus Kristaus malonės dėka išgelbėjimas yra įmanomas“ (Bible Dictionary, „Grace“).

Vyresnysis M. Raselas Balardas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo sakė:

„Liudiju jums, kad mūsų ieškomą saugumą, ramybę, džiaugsmą ir apsaugą atrasime priimdami ir nuoširdžiai tikėdami Jėzaus Kristaus, Visagalio Tėvo Sūnaus, gyvenimu ir misija. Kai priimsime Jo mokymus, mes atsisakysime visų savo nuodėmių, atgailausime ir kaip įmanydami stengsimės eiti pas Jį su tikra mokinystės dvasia, tobulai žinodami, kad esame išgelbėjami būtent Jo malonės dėka po to, kai padarome viską, ką galime. O kai pilnai ir visiškai atsiduodame Kristui, tai Jame atrandame saugumą, ramybę, džiaugsmą ir apsaugą“ (iš „Latter-day Counsel,“ Ensign, June 2001, 74).

2 Nefio 25:26. „Mes džiūgaujame Kristumi“

Prezidentas Gordonas B. Hinklis pastebėjo, kad per Sugrąžinimą įgytas pažinimas leidžia tikrai džiūgauti mūsų Gelbėtoju:

„Kaip Bažnyčia, mes turime kritikų, daug kritikų. Jie sako, kad mes netikime tradicinį krikščionybės Kristų. Jų žodžiuose yra šiek tiek tiesos. Mūsų tikėjimas, mūsų pažinimas nėra grindžiamas nei senovės tradicija, nei iš riboto supratimo atsiradusiomis dogmomis, nei iš beribių žmonių bandymų per diskusijas apibrėžti prisikėlusį Kristų. Mūsų tikėjimas, mūsų pažinimas grindžiamas šio Evangelijos laikotarpio pranašo liudijimu, kuris priešais save matė didįjį visatos Dievą ir Jo Mylimą Sūnų – prisikėlusį Viešpatį Jėzų Kristų. Jie kalbėjo su juo. Jis kalbėjo su Jais. Apie tą didįjį regėjimą jis liudijo atvirai, tvirtai ir drąsiai. Tai buvo Visagalio ir pasaulio Išpirkėjo regėjimas, nesuvokiamo šlovingumo, tačiau aiškus ir tvirtas įgytu pažinimu. Būtent dėl to pažinimo, giliai įsišaknijusio į šiuolaikinio apreiškimo dirvą, mes, Nefio žodžiais tariant, „kalbame apie Kristų, mes džiūgaujame Kristumi, mes pamokslaujame apie Kristų, mes pranašaujame apie Kristų ir mes rašome sulig savo pranašystėmis, kad [kartu su savo vaikais žinotume], į kokį šaltinį [galime] žvelgti savo nuodėmių atleidimo“ (2 Nef 25:26)“ („We Look to Christ,“ Ensign, May 2002, 90–91).