Almos 14

Įvadas

Kai kurie Amoniho žmonės, pasiklausę Almos ir Amuleko pamokslavimo, pradėjo tikėti ir atgailauti. Dauguma žmonių buvo pikti ir siekė sunaikinti Almą, Amuleką ir įtikėjusiuosius jo žodžiais. Alma ir Amulekas buvo suimti, teisiami ir galiausiai įkalinti. Nelabi Amoniho žmonės varė lauk tikinčiuosius ir degino jų žmonas, vaikus ir Raštus, o Alma ir Amulekas buvo verčiami į visą tai žiūrėti. Po daugelio dienų Viešpats išvadavo Almą ir Amuleką iš kalėjimo ir sunaikino nelabuosius Amoniho vadovus.

Pasiūlymai, kaip mokyti

Almos 14:1–13

Alma ir Amulekas yra įkalinami, o tikintieji amonihokitai išvejami lauk arba sudeginami

Pakvieskite mokinius pagalvoti apie buvusius ar esamus savo iššūkius. Tada kurį nors mokinį pakvieskite garsiai perskaityti šią citatą:

„Priešprieša ateina iš įvairių šaltinių. Kartais išbandymai gali ištikti jus kaip jūsų pačių išdidumo ir nepaklusnumo pasekmė. Tokių išbandymų galima išvengti gyvenant teisiai. Kiti išbandymai yra tiesiog natūrali gyvenimo dalis ir kartais ateina jums gyvenant teisiai. Pavyzdžiui, jūs galite patirti išbandymus, kai sergate ar nežinote, kaip pasielgti, arba kai miršta mylimi žmonės. Priešprieša kartais gali ateiti dėl kitų padarytų blogų pasirinkimų ir skaudžių žodžių bei veiksmų.

Jūsų sėkmė ir laimė tiek dabar, tiek amžinybėje didžiąja dalimi priklauso nuo jūsų atsako į gyvenimo sunkumus“ (Ištikimi tikėjimui. Evangelijos žinynas [2005], 126–127).

Paaiškinkite, kad šiandienos pamokoje mokiniai aptars pasakojimą apie žmones, kurie patyrė didelius išbandymus. Dauguma tų išbandymų kilo dėl kitų kaltės. Paraginkite mokinius pamąstyti apie tai, kaip šioje pamokoje aptarsimos tiesos siejasi su jais pačiais, kad ir kokie būtų jų išbandymai.

Užrašykite lentoje šiuos žodžius:

Alma ir Amulekas

Ziezromas

Atsivertę vyrai

Atsivertusios moterys ir vaikai

Pakvieskite kelis mokinius pakaitomis garsiai perskaityti Almos 14:1–10. Paprašykite mokinių sekti skaitomą tekstą ir atkreipti dėmesį į tai, kokių kančių patyrė lentoje išvardinti žmonės.

Kaip šie žmonės kentėjo? (Mokinių atsakymus surašykite lentoje.)

Pažymėkite, kad pamatęs moterų ir vaikų kančias, Amulekas norėjo panaudoti kunigystės galią ir juos išgelbėti. Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Almos 14:11 eilutę, o tada tegul mokiniai suranda, kaip Alma sureagavo į Amuleko prašymą.

Kodėl Viešpats leido sudegti šioms moterims ir vaikams? Viešpats leido tiems žmonėms kentėti tam, kad jų mirtys galėtų paliudyti prieš juos nužudžiusius žmones. Taip pat žr. Almos 60:13.
Kaip, pasak Almos, tos moterys ir vaikai bus palaiminti už pasitikėjimą Viešpačiu?

Gali prireikti pažymėti, kad šiuo konkrečiu atveju Viešpats pats leido šiems žmonėms kentėti. Tačiau taip būna ne visada. Patikinkite mokinius, kad Viešpats juos myli ir nori, kad jie gyventų laimingai ir ramiai. Jei juos kas nors kaip nors skaudina ar žaloja, pagalbos jie turėtų kreiptis į savo tėvus arba Bažnyčios vadovą ir taip išspręsti problemą.

Dėl kokių dar priežasčių Viešpats gali mums leisti kentėti? (Gali būti atsakoma, kad Jis nori, jog mes suprastume savo neprotingų pasirinkimų pasekmes, kad Jis nori, jog tobulintume kantrumą, kad Jis nori, jog tobulintume savo atjautą tiems, kurie kenčia, ir kad Jis nori, jog suprastume turį kliautis Juo.)

Užrašykite lentoje šią tiesą: Jei pasikliaujame Viešpačiu, tai Jis sustiprina mus mūsų išbandymuose. Tada pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti Almos 14:12–13.

Kaip Almos žodžiai parodo, kad jis pasikliauna Viešpačiu?

Galite paprašyti vieną mokinį perskaityti tokį vyresniojo Ričardo G. Skoto iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį:

Paveikslėlis

Vyresnysis Ričardas G. Skotas

„Almos ir Amuleko pavyzdys yra pamokantis. Nors ir darė gerus darbus tarp Amoniho žmonių, jie buvo suimti. Amulekas kliovėsi savo labiau patyrusiu porininku Alma, kuris išmokė jį labiau pasikliauti Viešpačiu. Priverstas žiūrėti, kaip liepsnos praryja moteris ir vaikus, Amulekas tarė: „Galbūt jie sudegins ir mus.“ Alma atsakė: „Tebūnie tai pagal Viešpaties valią“ – koks gyvybiškai svarbus tai principas. „Bet štai, mūsų darbas neužbaigtas; todėl jie mūsų nesudegins“ [Alma 14:12–13; kursyvas pridėtas]“ („To Be Healed“, Ensign, May 1994, 8).

„Šis gyvenimas – tai patyrimas giliausio pasitikėjimo – pasitikėjimo Jėzumi Kristumi. […] Pasitikėti reiškia noriai paklusti, nežinant pabaigos nuo pradžios (žr. Patarlių 3:5–7). Kad duotumėte vaisių, jūsų pasitikėjimas Viešpačiu turi būti galingesnis ir patvaresnis už jūsų pasitikėjimą savo pačių asmeniniais jausmais ir patirtimi“ („Trust in the Lord“, Ensign, Nov. 1995, 17).

Paaiškinkite, kad Almos 14:14–29 eilutėse mokiniai pamatys daugiau pavyzdžių apie tai, kaip Alma ir Amulekas pasitiki Viešpačiu. Jie taip pat pamatys, kaip Viešpats juos sustiprino, kad jie galėtų atlikti Jo darbą.

Almos 14:14–29

Dievas išvaduoja Almą ir Amuleką iš kalėjimo ir sunaikina daug nelabų Amoniho vadovų

Padalinkite klasę pusiau. Tegul viena klasės pusė patyrinėja Almos 14:14–19 eilutes, o kita – Almos 14:20–25 eilutes. Abiejų grupių paprašykite surasti, ką turėjo ištverti Alma ir Amulekas dėl nelabų Amoniho vadovų. Duokite mokiniams pakankamai laiko, tada pakvieskite juos pasidalinti tuo, ką surado. Jų atsakymus surašykite lentoje, po žodžiais „Alma ir Amulekas“.

Kurie iš tų išbandymų jums būtų patys sunkiausi? Kodėl?
Kada matėte, kaip žmonės kenčia išbandymus, nors stengėsi būti teisūs?

Pakvieskite kelis mokinius pakaitomis garsiai perskaityti Almos 14:25–29. Paprašykite klasės sekti skaitomą tekstą ir surasti, ką padarė Viešpats, kad išvaduotų Almą ir Amuleką iš kalėjimo. Kad padėtumėte mokiniams surasti ir suprasti šiose eilutėse esančius principus, užduokite kelis arba visus šiuos klausimus:

Kodėl Alma ir Amulekas sugebėjo gauti galios ir stiprybės iš Viešpaties? (Žr. Almos 14:26, 28.)
Kokių principų galime pasimokyti iš Almos ir Amuleko patyrimo kalėjime? (Mokinių atsakymai gali būti įvairūs, tačiau jie turėtų atspindėti tokią tiesą: jei šauksimės Viešpaties tikėdami, Jis mus sustiprins mūsų suspaudimuose ir išvaduos mus Savo būdu ir Savo laiku. Galite pasiūlyti mokiniams Almos 14:26, 28 eilutėse pasižymėti tas frazes, kurios pabrėžia šį principą.)
Kokiais būdais žmonės sunkiu metu gali panaudoti tikėjimą Jėzumi Kristumi?

Pakvieskite mokinius papasakoti apie tai, kada jie patyrė stiprybę, kylančią tuomet, kai naudojame tikėjimą Jėzumi Kristumi ir nuolankiai laukiame Jo atsako. Jie gali pasakoti tiek apie savo patyrimus, tiek apie patyrimus savo pažįstamų žmonių. Jūs taip pat galite pasidalinti patirtimi iš savo gyvenimo arba iš savo pažįstamo žmogaus gyvenimo.

Užbaikite paliudydami apie Viešpaties galią suteikti mums stiprybės ir išvaduoti iš išbandymų Savo būdu ir Savo laiku. Patikinkite mokinius, kad, jei pasitikėsime Viešpaties valia, Jis mus sustiprins ir duos galios ištverti sunkumus.

Komentarai ir kontekstas

Almos 14:7–11. „Viešpats priima juos aukštyn pas save“

Nors mes gedime mirusių teisiųjų, tačiau džiūgaujame žinodami apie jų apdovanojimus dvasių pasaulyje (žr. Almos 40:12) ir galutinę jų būseną celestialinėje karalystėje (žr. DS 76:50–70). Viešpats pasakė: „Tie, kurie miršta manyje, neragaus mirties, nes ji bus jiems saldi“ (DS 42:46). Prezidentas Džozefas F. Smitas aiškino:

„Tikra tiesa, kad esu silpnas ir pravirkstu, kai miršta mano draugas ar giminaitis. Galiu pravirkti ir matydamas gedint kitus. Savo sieloje jaučiu užuojautą žmonių vaikams. Galiu verkti jiems verkiant; galiu džiūgauti jiems džiūgaujant; tačiau neturiu priežasties gedėti ar liūdėti dėl to, kad į pasaulį ateina mirtis. […] Pastarųjų dienų šventieji visai nebijo tos mirties. Jie visai nesibaimina laikinosios mirties, nes žino, kad, kaip mirtis ateina per Adomo prasižengimą, taip per Jėzaus Kristaus teisumą jiems ateina gyvybė, ir nors miršta, jie vėl gyvens. Tai žinodami jie džiaugiasi net mirtyje, kadangi žino, jog vėl pakils ir anapus kapo vėl susitiks“ (iš Conference Report, Oct. 1899, 70).

Vyresnysis Briusas R. Makonkis iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė:

„Kartais Viešpaties žmonės yra ujami ir persekiojami. Kartais Jis sąmoningai leidžia Savo šventiesiems užsibūti ir kentėti tiek kūnu, tiek ir dvasia, kad išbandytų juos visame kame ir pažiūrėtų, ar jie išliks Jo sandoroje net gręsiant mirčiai, kad būtų verti amžinojo gyvenimo. Jei toks likimas ištiktų kurį nors iš mūsų – tebūnie taip“ („The Dead Who Die in the Lord,“ Ensign, Nov. 1976, 108).