Biblioteka
87 pamoka. Almos 27–29

87 pamoka

Almos 27–29

Įvadas

Kai lamanitams nesisekė nukauti nefitų, savo pyktį jie nukreipė į anti nefi lehius. Kadangi anti nefi lehiai buvo sudarę sandorą daugiau niekada nepralieti niekieno kraujo, jie atsisakė imtis ginklų ir gintis. Amonas atvedė anti nefi lehius į Zarahemlą, kur juos saugojo nefitai ir kur jie tapo žinomi kaip Amono žmonės. Kadangi nefitai gynė Amono žmones nuo lamanitų, mūšyje žuvo tūkstančiai nefitų ir lamanitų. Nepaisydami sielvarto dėl savo kritusių mylimųjų, dauguma nefitų surado viltį ir džiaugsmą Viešpaties pažade, kad teisieji „yra pakelti gyventi Dievo dešinėje niekad nesibaigiančios laimės būsenoje“ (Almos 28:12).

Pasiūlymai, kaip mokyti

Almos 27

Amonas nuveda anti nefi lehius į saugią vietą tarp nefitų

Paprašykite pakelti ranką tuos mokinius, kuriems kas nors buvo ką nors pažadėjęs, bet to pažado neištesėjo. Tada paprašykite pakelti ranką tuos mokinius, kuriems kas nors buvo ką nors pažadėjęs ir tą pažadą ištesėjo.

  • Ką manote apie žmones, kurie laikosi savo pažadų? Kodėl?

  • Ką, jūsų manymu, Viešpats mano apie tuos žmones, kurie laikosi savo pažadų Jam?

Almos 27 skyrių pristatykite paaiškindami, kad nesėkmingai pabandę sunaikinti nefitus, lamanitai užpuolė anti nefi lehius, t. y. lamanitus, atverstus per Amono ir jo brolių tarnystę. Paprašykite mokinių prisiminti, ką padarė anti nefi lehiai, kad Viešpačiui parodytų, jog jie laikysis savo sandoros, kad daugiau niekada „nepanaudos ginklų žmogaus kraujui pralieti“ (Almos 24:18). (Jie užkasė savo karo ginklus.) Kad išsiaiškintumėte, kaip ryžtingai šie anti nefi lehiai laikėsi savo pažado, pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Almos 27:2–3. (Galite mokiniams pasiūlyti perskaityti Almos 24:18–19 eilutes ir šią nuorodą pasižymėti Almos 27:3 eilutės paraštėje.)

  • Jeigu jūs būtumėte vienas iš tų anti nefi lehių, ar sunku būtų laikytis savo sandoros ir neiti į mūšį gintis pačiam ir ginti savo mylimuosius?

Pakvieskite mokinius tyliai perskaityti Almos 27:4–10 eilutes ir surasti, ką Amonas pasiūlė daryti, kad apsaugotų anti nefi lehius ir padėtų jiems laikytis savo sandorų. Pakvieskite vieną mokinį apibendrinti šią ištrauką.

Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Almos 27:11–12 eilutes ir paprašykite mokinių surasti, kokį nurodymą Amonui davė Viešpats. Paaiškinkite, kad anti nefi lehiai kartu su Amonu išvyko į Zarahemlą (žr. Almos 27:13–15). (Galite apibendrinti Almos 27:16–19 eilutes pažymėdami, kad būtent tokiomis aplinkybėmis Amonas ir kiti Mozijo sūnūs vėl susijungė su Alma, kaip apie tai rašoma Almos 17:1–4 eilutėse.)

Paaiškinkite, kad vyriausiasis nefitų teisėjas žmonių atsiklausė, ar jie leis anti nefi lehiams gyventi kartu su jais. Pakvieskite mokinius tyliai perskaityti Almos 27:22–24 eilutes ir surasti, ką į vyriausiojo teisėjo pareiškimą atsakė nefitai.

  • Kaip nefitai pažadėjo padėti anti nefi lehiams?

  • Kodėl, jūsų manymu, nefitai ryžosi apsaugoti savo buvusius priešus?

Paprašykite mokinių tyliai perskaityti Almos 27:26 eilutę ir surasti, kaip nefitai pradėjo vadinti anti nefi lehius.

Pakvieskite kelis mokinius pakaitomis garsiai perskaityti Almos 27:27–30. Paprašykite mokinių sekti skaitomą tekstą ir surasti, kuo Amono žmonės pagarsėjo. Paprašykite mokinių atsakyti, ką jie surado.

  • Kuo jus stebina Amono žmonės? Kodėl?

  • Koks, pasak Almos 27:27–30 eilučių, yra ryšys tarp atsivertimo į Viešpatį ir sandorų laikymosi? (Nors mokiniai gali atsakyti kitais žodžiais, tačiau jie turėtų parodyti savo supratimą apie tokią tiesą: Jei mes visiškai atsiverčiame į Viešpatį, tai laikomės savo su Juo sudarytų sandorų. Šį principą galite užrašyti lentoje.)

  • Kas jūsų gyvenime yra šio principo pavyzdys?

Almos 28

Nefitai nugali lamanitus didžiajame mūšyje

Pažymėkite, kad nors dauguma nefitų buvo ištikimi, tačiau juos vis tiek ištikdavo išbandymai.

Paaiškinkite, kad Prezidentas Tomas S. Monsonas papasakojo vieną nutikimą iš savo jaunystės. Sužinojęs, kad jo draugas Artūras Petonas žuvo Antrajame pasauliniame kare, jaunasis Tomas Monsonas nuėjo aplankyti Artūro mamos, kuri nebuvo Bažnyčios narė. Vėliau jis prisiminė:

„Ponios Peton gyvenime užgeso šviesa. Ji pasinėrė į visišką tamsą ir gilią neviltį.

Melsdamasis širdyje priėjau pažįstamą takelį, vedantį į Petonų namus, ir mąsčiau, kokius paguodos žodžius galėtų ištarti dar tik berniuko lūpos.

Durys atsivėrė ir ponia Peton apkabino mane, kaip apkabintų savo sūnų. Jos namai tapo maldos namais, kai sielvarto prislėgta motina ir paguosti nemokantis berniukas atsiklaupė maldai.

Pakilusi ponia Peton įdėmiai pažvelgė man į akis ir tarė: „Tomuk, aš nepriklausau jokiai bažnyčiai, bet tu priklausai. Pasakyk man, ar bus Artūras vėl gyvas?“ („Mrs. Patton—the Story Continues“, Ensign arba Liahona, Nov. 2007, 22).

  • Kaip jūs atsakytumėte į ponios Peton klausimą?

Perskaitykite Prezidento Monsono atsakymą:

Kiek galėjau, paliudijau jai, kad Artūras tikrai vėl bus gyvas“ („Mrs. Patton—the Story Continues“, 22).

  • Kaip išgelbėjimo plano pažinimas pakeičia savo mylimųjų netekusių žmonių supratimą?

Pakvieskite kelis mokinius pakaitomis garsiai perskaityti Almos 28:1–3. Paprašykite mokinių surasti, kokią kainą turėjo sumokėti nefitai, kad padėtų Amono žmonėms laikytis savo sandoros. Pakvieskite mokinius tyliai perskaityti Almos 28:4–6 eilutes ir surasti, kaip tokia gausybė netekčių paveikė nefitus. Paprašykite mokinių Almos 28:11–12 eilutėse paieškoti priežasčių, dėl kurių vieni žmonės, mirus jų mylimiesiems, pradeda jausti baimę, o kiti – viltį.

  • Kodėl kai kurie žmonės, mirus jų mylimiesiems, pradeda bijoti?

  • Kodėl kai kurie žmonės, mirus jų mylimiesiems, jaučia viltį? (Nors mokiniai gali atsakyti kitais žodžiais, tačiau jie turėtų pasakyti, kad, jei tikime Jėzų Kristų ir Viešpaties pažadais, mirties akivaizdoje galime turėti vilties ir džiaugsmo.)

Lentoje užrašykite tokį neužbaigtą sakinį: Ir taip mes matome …

Mokinių pasiteiraukite, kaip jie užbaigtų šį sakinį, omenyje turėdami Almos 28 skyriuje studijuotus dalykus.

Po mokinių atsakymų pakvieskite kurį nors mokinį perskaityti Almos 28:13–14 eilutes. Paprašykite mokinių savo atsakymus palyginti su šiose eilutėse mokomais principais. (Galite pasiūlyti mokiniams pasižymėti visas šiose eilutėse esančias frazes „Ir taip matome“. Paaiškinkite, kad Mormonas šią frazę dažnai vartojo pristatydamas svarbias pamokas, kurių galime išmokti iš Mormono Knygos pasakojimų.)

  • Ką tokio perskaitėte Almos 27–28 skyriuose, kas tiktų Mormono teiginiams „ir taip mes matome“?

  • Ar kada matėte, kaip kas nors savo ar savo mylimo žmogaus mirtį pasitiktų su viltimi, kylančia iš tikėjimo Jėzumi Kristumi?

  • Kaip jūs paaiškintumėte apie prisikėlimą, kad suteiktumėte vilties tiems, kurie susiduria su savo pačių arba savo mylimų žmonių mirtimi?

Almos 29

Alma džiūgauja atvedęs sielų pas Dievą

Mokiniams pasakykite, kad Almos 29 skyriuje Alma išreiškia savo troškimą būti įrankis Viešpaties rankose. Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Almos 29:1–3. Paprašykite mokinių atkreipti dėmesį į tai, ką būtų padaręs Alma, jei būtų galėjęs „pasiekti savo širdies troškimą“. (Jis būtų „[šaukęs] atgailą kiekvienai liaudžiai“.)

  • Kodėl, pasak Almos 29:2 eilutės, Alma troško to?

Paprašykite mokinių tyliai perskaityti Almos 29:4–5 eilutes ir surasti, ką Viešpats suteikia tiems, kurie turi teisių troškimų. (Jei mokiniams prireiks pagalbos atsakyti į šį klausimą, galite atkreipti dėmesį į frazę „žinau, kad jis suteikia žmonėms […] pagal jų norus“. Paaiškinkite, kad, jei trokšime teisių dalykų, Viešpats palaimins mus sulig tais troškimais. Pažymėkite, kad, jei šiame gyvenime bus išpildyti ne visi teisūs troškimai, jie tikrai bus išpildyti amžinybėse.)

Paprašykite mokinių savarankiškai patyrinėti Almos 29:10, 14, 16 eilutes ir surasti, kaip Alma buvo palaimintas už tai, kad padėjo kitiems ateiti pas Kristų. Pakvieskite mokinius pasidalinti savo rastais atsakymais.

  • Kokiu žodžiu Alma apibūdino savo jausmus padedant kitiems ateiti pas Kristų? (Galite mokiniams pasiūlyti pasižymėti visus šiose eilutėse esančius žodžius džiaugsmas.)

  • Kokio principo galime pasimokyti iš Almos patyrimo padedant kitiems atgailauti ir ateiti pas Jėzų Kristų? (Nors mokiniai gali atsakyti kitais žodžiais, tačiau jie turėtų parodyti savo supratimą apie tokį principą: Jei padėsime kitiems atgailauti ir ateiti pas Jėzų Kristų, tai patirsime džiaugsmą.)

  • Ar kada jautėte džiaugsmą dėl to, kad padedate kitiems ateiti pas Kristų?

Paraginkite mokinius ieškoti progų padėti kitiems ateiti pas Jėzų Kristų. Pagalvokite, ar nevertėtų pasidalinti kokiu nors džiaugsmingu patyrimu iš jūsų misionieriškos tarnystės.

Komentarai ir kontekstas

Almos 28:11–12. Kaip rasti nusiraminimą ištikus mirčiai

Vyresnysis Raselas M. Nelsonas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo kalbėjo apie tai, kaip mūsų veiksmai šiame gyvenime gali mus nuraminti ištikus mirčiai:

„Broliai ir seserys, mes gyvename, kad mirtume, ir mirštame, kad gyventume – kitoje karalystėje. Jeigu esame gerai pasiruošę, mirtis nekelia jokios baimės. Žvelgiant iš amžinosios perspektyvos, mirtis gali būti priešlaikinė tik tiems, kurie nepasiruošė susitikti su Dievu.

Dabar laikas ruoštis. Tada, kai mirtis ateis, mes galime judėti link celestialinės šlovės, kurią Dangiškasis Tėvas paruošė savo ištikimiems vaikams. Tuo tarpu tiems paliktiems čia žmonėms … mirties geluonis gali būti nuskausmintas tvirtu tikėjimu Kristumi, tobula vilties šviesa, meile Dievui ir visiems žmonėms ir giliu troškimu jiems tarnauti“ („Now Is the Time to Prepare,“ Ensign arba Liahona, May 2005, 18).

Vyresnysis Vilfordas V. Andersenas iš Septyniasdešimties papasakojo, kaip jo draugai reagavo į savo tėvo mirtį:

„Neseniai vienas mano draugas mirė nuo vėžio. Jis ir jo šeima yra labai tikintys. Buvau įkvėptas, stebėdamas, kaip jų tikėjimas vedė juos šiuo labai sunkiu metu. Jie buvo kupini vidinės ramybės, kuri juos palaikė ir stiprino. Jiems leidus, norėčiau paskaityti vienos tos šeimos narės laišką, parašytą likus vos kelioms dienoms iki tėvo mirties.

„Pastarosios dienos buvo ypač sunkios. Vakar vakare susirinkę šalia tėčio lovos jautėme Viešpaties Dvasią, kuri tikrai mus guodė. Jaučiamės ramūs. Iš visų įvykių mūsų gyvenime tai buvo pats sunkiausias, bet jaučiamės ramūs žinodami, kad … mūsų Tėvas Danguje pažadėjo, jog vėl gyvensime kartu kaip šeima. Po to, kai ligoninėje gydytojas pasakė tėčiui, kad jau nieko nebegalima padaryti, jis tikėjimo kupinomis akimis pažvelgė į mus ir drąsiai paklausė: „Ar kuriam nors iš esančių šiame kambaryje kyla abejonių dėl išgelbėjimo plano?“ […]Esame dėkingi tėčiui ir mamai, kurie mokė mus visiškai pasitikėti planu“ („Mūsų Išpirkėjo uola“, 2010 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).