49 pamoka
Enoso knyga
Įvadas
Apmąstydamas savo tėvo žodžius Enosas meldėsi dėl savo nuodėmių atleidimo ir jį gavo. Tada jis meldėsi dėl nefitų ir lamanitų dvasinės gerovės ir savo gyvenimą praleido darbuodamasis dėl jų išgelbėjimo.
Pasiūlymai, kaip mokyti
Enoso 1:1–8
Apmąstydamas savo tėvo žodžius Enosas meldėsi dėl savo nuodėmių atleidimo ir jį gavo
Užrašykite lentoje žodžius mano siela alko. Pakvieskite mokinius prisiminti, kada jie jautėsi labai alkani.
-
Kokius žodžius panaudotumėte apibūdinti, ką jaučiate, kai esate alkani? (Mokiniai gali apibūdinti alkį kaip tuštumo, skausmo, silpnumo jausmą arba kaip norą pasisotinti.)
-
Ką žmogus gali turėti omenyje, sakydamas „mano siela alko“? (Dvasinio tuštumo, skausmo ar silpnumo jausmus arba norą pasisotinti Dvasia.)
Pakvieskite mokinius prisiminti, kada jų sielos alko. Paaiškinkite, kad šiandien jie studijuos žmogaus, kurio siela alko, patyrimą. Parodykite paveikslėlį Enosas meldžiasi (62604; Evangelijos paveikslų knyga [2009], nr. 72).
-
Ką žinote apie paveikslėlyje pavaizduotą asmenį? (Jeigu mokiniai nežino, paaiškinkite, kad čia vaizduojamas Enosas, kuris buvo Lehio ir Sarijos anūkas ir Jokūbo sūnus. Prieš pat jo tėvo mirtį jam buvo patikėtos mažosios plokštelės [žr. Jokūbo knygos 7:27].)
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Enoso 1:1, 3. Paprašykite mokinių ieškoti, kokia buvo Jokūbo įtaka Enosui. Pakvieskite kelis mokinius papasakoti visai klasei, ką jie rado.
Nubraižykite lentoje žemiau pateiktą lentelę. (Kad sutaupytumėte laiko, jūs galite tai padaryti prieš pamoką.) Lentelės tikslas padėti mokinių grupėms studijuojant Enoso 1:2–8 susitelkti į skirtingas Enoso patyrimo detales.
Ko Enosas troško |
Ką Enosas darė |
Enoso veiksmų rezultatai |
---|---|---|
Paaiškinkite, kad galvodamas apie savo tėvo mokymus Enosas patyrė dvasinius jausmus, skatinusius jį daryti kažką, kas savo ruoštu jo gyvenime atnešė tam tikrų rezultatų.
Padalinkite klasę į tris grupes. Garsiai perskaitykite Enoso 1:2–8. Kai skaitysite, tegu viena grupė ieško frazių, parodančių Enoso troškimus. Antrąją grupę pakvieskite ieškoti, ką Enosas darė. Trečiosios grupės paprašykite ieškoti Enoso troškimų ir veiksmų rezultatų. (Pažymėkite, kad lentelėje išvardintose eilutėse yra informacija, susijusi su kiekvienos grupės užduotimi.)
Baigę skaityti Enoso 1:2–8, pakvieskite pirmos grupės mokinius išvardinti jų rastas frazes apie Enoso troškimus. Tegu vardindami tas frazes mokiniai užrašo jas lentoje. Galite paraginti mokinius pasižymėti tas frazes savo Raštuose. Mokiniai gali paminėti tokias frazes kaip „nuodėmių atleidimas“, „amžinasis gyvenimas“ ir „šventųjų džiaugsmas“.
Po to, kai bus užpildytas pirmas stulpelis, pakvieskite mokinius peržvelgti Enoso 1:4 pradžią. Tegu jie nustato, ką patyrė Enosas, kada jo tėvo žodžiai „apie amžinąjį gyvenimą ir šventųjų džiaugsmą giliai įsismelkė į [jo] širdį“ (Enoso 1:3). Mokiniai turėtų pastebėti frazę „ir mano siela alko“. (Galite paraginti mokinius pasižymėti tą frazę savo Raštuose.)
-
Kaip pranašo mokymai apie amžinąjį gyvenimą ir šventųjų džiaugsmą gali sukelti žmogaus sielos alkį? (Tai gali padėti žmogui trokšti būti vertam būti su Viešpačiu ir trokšti to džiaugsmo, kuris kyla iš gyvenimo pagal Evangeliją.)
Pabrėžkite, kad Enosas taip pat troško savo nuodėmių atleidimo. Paaiškinkite, kad frazė „mano siela alko“ gali parodyti dvasinio tuštumo, kylančio iš nuodėmės, jausmą. Ji taip pat gali parodyti žmogaus troškimą priartėti prie Viešpaties ir mokytis iš Jo.
-
Kodėl nuodėmė verčia mus jausti dvasinę tuštumą? (Nuodėmė verčia Šventąją Dvasią atsitraukti nuo mūsų, ir mes jaučiamės atitolę nuo Viešpaties.)
Kad padėtumėte mokiniams pritaikyti Enoso patyrimą sau, pakvieskite juos tyliai pagalvoti, ar jie jaučia panašius į Enoso aprašytus dvasinio alkio jausmus.
Kad padėtumėte mokiniams matyti, ką Enosas darė, kad numalšintų savo dvasinį alkį, pakvieskite antros grupės mokinius papasakoti, ką jie rado, ir užrašyti savo atsakymus lentoje. Jų atsakymuose turėtų būti: „kovą… Dievo akivaizdoje“, „šaukiausi jo, karštai melsdamasis“ ir „[panaudojo] tikėji[mą] Kristumi“.
-
Kaip frazė „kovojau… Dievo akivaizdoje“ gali apibūdinti žmogaus pastangas gauti nuodėmių atleidimą? (Pabrėžkite, kad Enosas kovojo ne su Dievu, bet maldoje Dievo akivaizdoje. Ta kova parodo Enoso pastangas parodyti Dangiškajam Tėvui savo troškimų ir noro atgailauti, darant reikiamus pakeitimus savo gyvenime, nuoširdumą.) Kodėl žodis kovoti tinka apibūdinti mūsų pastangas atgailauti?
-
Kokius Enoso 1:4 matote įrodymus, kad Enosas nuoširdžiai siekė savo nuodėmių atleidimo? (Jums gali tekti padėti mokiniams suprasti, kad melsdamas reiškia nuolankiai ir karštai prašydamas maldoje.)
-
Kaip galime parodyti savo nuoširdumą prašydami Viešpaties atleidimo? (Siūlome pabrėžti, kad mūsų maldos neturi būti tokios ilgos kaip Enoso, bet jos turi būti nuoširdžios.)
Kad padėtumėte mokiniams pamatyti Enoso veiksmų rezultatus, pakvieskite trečios grupės mokinius papasakoti, ką jie rado, ir užrašyti savo atsakymus lentoje. Jų atsakymuose turėtų būti: „tavo nuodėmės tau atleistos“, „mano kaltė buvo nušluota“ ir „tavo tikėjimas padarė tave sveiką“. (Siūlome paaiškinti, kad čia būti padarytu sveiku reiškia būti išgydytam arba apvalytam nuo nuodėmės.)
-
Kas, pasak Enoso 1:7–8, įgalino Enosą gauti atleidimą ir būti padarytam sveiku? (Jo tikėjimas Jėzumi Kristumi.)
-
Ko iš Enoso galime pasimokyti apie savo nuodėmių atleidimo gavimo procesą? (Įsitikinkite, kad be kitų tiesų, kurias išvardins mokiniai, jie supranta, kad, kai panaudojame tikėjimą Jėzumi Kristumi, mūsų nuodėmės gali būti atleistos ir galime būti padaryti sveiki.) Kodėl turime panaudoti tikėjimą Jėzumi Kristumi, kad gautume šiuos palaiminimus? (Jėzus Kristus apmokėjo mūsų nuodėmes. Tik per Jo Apmokėjimą galime būti padaryti sveiki.)
-
Kaip, pasak Enoso 1:5–6, Enosas žinojo, kad jam buvo atleista? (Siūlome pabrėžti, kad Enoso 1:5 minimas balsas buvo balsas Enoso prote [žr. Enoso 1:10].)
-
Kaip galite žinoti, kad jums buvo atleistos nuodėmės?
Aptardami paskutinį prieš tai buvusį klausimą, perskaitykite šį prezidento Dyterio F. Uchtdorfo iš Pirmosios Prezidentūros teiginį:
„Kai tikrai atgailaujame, Kristus nuima mūsų kaltės dėl nuodėmių naštą. Mes patys galime žinoti, kad mums yra atleista ir tapome švarūs. Šventoji Dvasia mums tai patvirtina; Ji yra Šventintoja. Negali būti kito, didesnio liudijimo apie atleidimą“ („Saugaus grįžimo taškas“, 2007 m. balandžio mėnesio visuotinės konferencijos medžiaga).
-
Kodėl pravartu žinoti, kad Kristus nuima mūsų kaltės dėl nuodėmių naštą, kai mes nuoširdžiai atgailavome?
Paprašykite mokinių tyliai apmąstyti šiuos klausimus:
-
Kada jautėte, kad Viešpats atleido jums jūsų nuodėmes?
-
Kaip panaudojote tikėjimą Jėzaus Kristaus Apmokėjimu?
-
Kaip žinojote, kad jums buvo atleista?
-
Ar pastaruoju metu jautėte Viešpaties atleidimą?
Paliudykite, kad mums bus atleista, jeigu panaudosime tikėjimą Jėzumi Kristumi ir nuoširdžiai atgailausime dėl savo nuodėmių. Dėl Gelbėtojo mūsų kaltė gali būti nušluota, ir mes galime būti padaryti sveiki.
Enoso 1:9–27
Enosas meldžiasi dėl nefitų ir lamanitų dvasinės gerovės ir uoliai darbuojasi dėl jų išgelbėjimo
Lentoje nupieškite šią diagramą. Paaiškinkite, kad, pasimeldęs dėl savęs, Enosas išplėtė savo maldas ir meldėsi dėl kitų gerovės. Paskirkite mokinius dirbti porose. Pakvieskite visų porų mokinius paeiliui garsiai skaityti Enoso 1:9–14. Paprašykite jų nustatyti dvi žmonių grupes, dėl kurių Enosas meldėsi, ir ko jis prašė kiekvienai iš jų. Mokiniams pasakojant, ką jie sužinojo, diagramoje vietoje klaustukų įrašykite žodžius nefitų ir lamanitų.
-
Kokie, pagal Enoso 1:14, buvo lamanitų ketinimai dėl nefitų?
-
Ką apie Enosą sužinome iš jo maldos dėl lamanitų?
Perskaitykite žemiau pateiktą Prezidento Hovardo V. Hanterio teiginį. Paprašykite mokinių klausantis ieškoti, kaip tai susiję su Enoso potyriu:
„Kaskart, kai jaučiame Apmokėjimo palaiminimus savo gyvenime, negalime išvengti susirūpinimo mūsų brolių gerove. […]
Didelis asmens atsivertimo rodiklis yra troškimas dalintis Evangelija su kitais“ (The Teachings of Howard W. Hunter, ed. Clyde J. Williams [1997], p. 248–249).
-
Kaip tas teiginys siejasi su Enoso patyrimu? (Enosas parodė, kad, patirdami Jėzaus Kristaus Apmokėjimo palaiminimus, sieksime padėti kitiems gauti išgelbėjimą. Siūlome paraginti mokinius užsirašyti šį principą savo Raštuose.)
Paprašykite mokinių tyliai studijuoti Enoso 1:12, 15–20 ir ieškoti, ką Enosas parodė apie ryšį tarp maldos, tikėjimo ir uolumo.
-
Ką, jūsų manymu, reiškia melstis su tikėjimu?
-
Kaip, pasak Enoso 1:12, 19–20, Enosas parodė uolumą per maldą ir po jos?
-
Ko iš Enoso pavyzdžio galime pasimokyti apie maldą? (Mokiniai turėtų pamatyti, kad Viešpats atsako į mūsų maldas, pagal mūsų tikėjimą ir uolumą.)
Kad padėtumėte mokiniams pagalvoti, kaip jie gali sekti Enoso pavyzdžiu, užrašykite lentoje arba išdalinkite atspausdintus žemiau pateiktus teiginius. Pakvieskite mokinius pasirinkti vieną teiginį ir atsakyti į jį savo Raštų studijavimo žurnaluose.
-
Kaip ir Enosas, aš trokštu gauti savo nuodėmių atleidimą. Kad parodyčiau Viešpačiui savo nuoširdų troškimą, aš…
-
Kaip ir Enosas, trokštu padėti savo šeimos nariams ir draugams ateiti pas Kristų. Žmogus, kuriam stengsiuosi padėti, yra… Aš stengsiuosi padėti šiam žmogui…
-
Enosas meldėsi dėl lamanitų, kurie buvo laikomi jo priešais. Kaip ir Enosas, noriu parodyti Viešpačiui meilę tiems, kurie nėra man malonūs. Tai darysiu tokiu būdu:…
Po to, kai mokiniai baigs rašyti, paprašykite vieną mokinį perskaityti Enoso 1:26–27. Pakvieskite mokinius ieškoti įrodymo, kad Enosas dėl savo pastangų patyrė džiaugsmą. Po to, kai mokiniai papasakos, ką rado, paraginkite juos įvykdyti tai, ką jie užrašė savo Raštų studijavimo žurnaluose. Paliudykite, kad panaudodami tikėjimą Jėzumi Kristumi galime patirti atleidimą ir džiaugsmą, ir mūsų troškimas padėti kitiems ateiti pas Kristų augs.
Komentarai ir kontekstas
Enoso 1:2. „Gavau savo nuodėmių atleidimą“
Enosas neminėjo savo nuodėmių pobūdžio ar dydžio, bet apibūdino atgailos procesą, kurio visi turime imtis, kad gautume dievišką atleidimą. Prezidentas Spenseris V. Kimbolas mokė:
„Man visada patiko Enoso, kuris labai troško atgailos, istorija. Kaip ir visi mes, jis nuklydo – nes nei vienas nėra tobulas. Nežinau, kokios tamsios buvo jo nuodėmės, bet jis rašė: „Papasakosiu jums apie kovą, kurią kovojau Dievo akivaizdoje, kol gavau savo nuodėmių atleidimą“ [Enoso 1:2] . […]
Kokia palaima ir džiaugsmas kiekvienam iš mūsų žinoti, kad mūsų Tėvas gyvas ir kad Jis myli mus, kad Jis atleidžia mums, kuomet atgailaujame, kad Jis visuomet pasiryžęs padėti ir rodyti meilę Savo mylimiems vaikams“ („Pray Always“, Ensign, Oct. 1981, p. 6).