Almos knyga 49
ankstesnis kitas

49 Skyrius

Įsiveržusieji lamanitai nepajėgūs paimti įtvirtintų Amoniho ir Nojaus miestų. Amalikijas keikia Dievą ir prisiekia gerti Moronio kraują. Helamanas ir jo broliai toliau stiprina Bažnyčią. Apie 72 m. prieš Kristaus gim.

1 Ir dabar buvo taip, kad devynioliktųjų metų vienuolikto mėnesio dešimtą dieną buvo pastebėtos lamanitų armijos, besiartinančios prie Amoniho žemės.

2 Ir štai, miestas buvo atstatytas, ir Moronis pastatė armiją prie miesto ribų, ir jie supylė žemės pylimus aplink, kad apsaugotų juos nuo lamanitų strėlių ir akmenų; nes štai, jie kovėsi akmenimis ir strėlėmis.

3 Štai, sakiau, kad aAmoniho miestas buvo atstatytas. Sakau jums: taip, iš dalies jis buvo atstatytas; ir kadangi dėl žmonių nedorybės lamanitai kartą buvo jį sugriovę, jie manė, kad jis vėl taps jiems lengvu grobiu.

4 Bet štai, kaipgi jie nusivylė; nes štai, nefitai aplink buvo sukasę žemės keterą, kuri buvo tokia aukšta, kad lamanitai negalėjo į juos laidyti savo akmenis ir savo strėles taip, kad šie turėtų poveikį, ir negalėjo užpulti jų kitaip, kaip tik per įėjimą.

5 Dabar, tuo metu vyriausieji lamanitų vadai buvo nepaprastai nustebinti nefitų išminties paruošiant savo apsaugos vietas.

6 Dabar, dėl savo gausumo lamanitų vadai manė, taip, jie manė, kad galės juos užpulti, kaip tai darė iki šiol; taip, ir jie taip pat apsirūpino skydais ir antkrūtiniais; ir taip pat apsirūpino odų apdarais, taip, labai storais apdarais savo nuogumui uždengti.

7 Ir būdami taip apsirengę, jie manė, kad lengvai nugalės ir pajungs savo brolius vergijos jungan arba panorėję juos lengvai išžudys ir išskers.

8 Bet štai, didžiausiai jų nuostabai, jie apasiruošė jiems tokiu būdu, kokio Lehio vaikai niekada nežinojo. Dabar, jie buvo pasiruošę sutikti lamanitus, kad kovotų pagal Moronio nurodymus.

9 Ir buvo taip, kad lamanitai, arba amalikijininkai, buvo nepaprastai nustebinti jų pasiruošimo karui būdo.

10 Dabar, jei karalius Amalikijas būtų atėjęs iš Nefio ažemės savo armijos priešaky, galbūt jis lamanitams būtų įsakęs pulti nefitus Amoniho mieste; nes štai, jis nesirūpino dėl savo žmonių kraujo.

11 Bet štai, pats Amalikijas neatėjo kautis. Ir štai, jo vyriausieji vadai neišdrįso pulti nefitų Amoniho mieste, nes Moronis taip pakeitė nefitų gynybos būdą, kad jų atsitraukimo vietos nuvylė lamanitus ir šie negalėjo jų pulti.

12 Todėl jie atsitraukė į tyrus, surinko savo stovyklą ir nužygiavo link Nojaus žemės, manydami, kad tai bus kita geriausia vieta jiems pulti nefitus.

13 Nes jie nežinojo, kad Moronis visoje šalyje padarė įtvirtinimus, arba pastatė apsaugos afortus, kiekvienam miestui; todėl jie žygiavo pirmyn į Nojaus žemę tvirtai pasiryžę; taip, jų vyriausieji vadai išėjo į priekį ir prisiekė, kad sunaikins to miesto žmones.

14 Bet štai, jų nuostabai, Nojaus miestas, kuris iki tol buvo silpna vieta, dabar, Moronio priemonių dėka, tapo stiprus, taip, stipresnis net už Amoniho miestą.

15 Ir dabar štai tai buvo Moronio išmintis; nes jis numanė, kad jie išsigąs prie Amoniho miesto; ir kadangi Nojaus miestas iki tol buvo silpniausia šalies dalis, todėl jie nužygiuos ten kautis; ir įvyko taip, kaip jis norėjo.

16 Ir štai Moronis vyriausiuoju šio miesto vyrų vadu buvo paskyręs Lehį; ir tai buvo atas pats Lehis, kuris kovėsi su lamanitais slėnyje, Sidono upės rytiniame krante.

17 Ir dabar štai, kada lamanitai sužinojo, kad miestui vadovauja Lehis, jie vėl nusivylė, nes nepaprastai bijojo Lehio; tačiau jų vyriausieji vadai buvo su priesaika prisiekę pulti miestą; todėl jie atvedė savo armijas.

18 Dabar štai dėl pylimo, kuris buvo supiltas, aukštumo, ir griovio, kuris buvo iškastas aplink, išskyrus vietą prie įėjimo, gilumo, lamanitai negalėjo įsigauti į jų apsaugos fortus jokiu kitu keliu, kaip tik per įėjimą.

19 Ir taip nefitai, pasiruošę laidyti per viršų akmenis ir strėles į juos, buvo pasirengę sunaikinti visus tuos, kurie bandytų kopti aukštyn, ketindami įeiti į fortą kuriuo nors kitu keliu.

20 Tokiu būdu jie, taip, grupė stipriausių vyrų, buvo pasiruošę savo kalavijais ir svaidyklėmis nukirsti žemėn visus, kurie bandytų įeiti į jų apsaugos vietą per įėjimą; ir taip jie buvo pasiruošę gintis nuo lamanitų.

21 Ir buvo taip, jog lamanitų vadai atvedė savo armijas prie įėjimo ir pradėjo kautis su nefitais, kad įsigautų į jų apsaugos vietą; bet štai, kaskart būdavo nuvejami atgal, netgi taip, kad jie buvo žudomi didžiuliu žudymu.

22 Dabar, pamatę, jog negali įgyti pranašumo prieš nefitus prie įėjimo, jie pradėjo ardyti jų žemės pylimus, kad padarytų praėjimą savo armijai, idant turėtų lygias galimybes kovoti; bet bandant tai padaryti, jie buvo nušluojami į juos laidomais akmenimis ir strėlėmis; ir užuot griovius užpildę nugriautais žemės pylimais, jie dalinai užpildė juos savo negyvais ir sužeistais kūnais.

23 Taip nefitai turėjo visišką pranašumą prieš savo priešus; ir taip lamanitai bandė sunaikinti nefitus, kol buvo nukauti visi jų vyriausieji vadai; taip ir buvo nužudyta daugiau kaip tūkstantis lamanitų; tuo tarpu kitoje pusėje nežuvo nė viena nefitų siela.

24 Buvo apie penkiasdešimt sužeistų, kuriuos per įėjimą pasiekė lamanitų strėlės, bet būdami apsaugoti skydų ir antkrūtinių, ir šalmų, jie buvo sužeisti tik į kojas; ir daugelis jų žaizdų buvo labai sunkios.

25 Ir buvo taip, kad lamanitai, pamatę, jog visi jų vyriausieji vadai žuvo, pabėgo į tyrus. Ir buvo taip, kad jie sugrįžo į Nefio žemę pranešti savo karaliui, Amalikijui, kuris pagal kilmę buvo nefitas, apie savo didelius nuostolius.

26 Ir buvo taip, kad jis nepaprastai įpyko ant savo žmonių, kadangi nepasiekė savo kėslų prieš nefitus – nepajungė jų į vergovės jungą.

27 Taip, jis nepaprastai įtūžo ir akeikė Dievą ir taip pat Moronį, su bpriesaika prisiekdamas, kad jis gers jo kraują; ir tai dėl to, kad Moronis laikėsi Dievo įsakymų paruošdamas savo žmonių apsaugą.

28 Ir buvo taip, kad, antravertus, Nefio žmonės adėkojo Viešpačiui, savo Dievui, už neprilygstamą jo galią, išvaduojant juos iš priešų rankų.

29 Ir taip baigėsi teisėjų valdžios Nefio žmonėms devynioliktieji metai.

30 Taip, ir buvo tarp jų nuolatinė taika, ir bažnyčia nepaprastai klestėjo, nes jie dėmesingai ir stropiai klausė Dievo žodžio, kurį jiems skelbė Helamanas ir Šiblonas, ir Koriantonas, ir Amonas, ir jo broliai, taip, ir visi tie, kurie buvo įšventinti pagal ašventąją Dievo tvarką, būdami pakrikštyti atgailai ir išsiųsti pamokslauti tarp šitų žmonių.