Almos knyga 46

46 Skyrius

Amalikijas rengia sąmokslą, kad taptų karaliumi. Moronis iškelia laisvės vėliavą. Jis sutelkia žmones ginti savo religiją. Tikri tikintieji pavadinami krisčionimis. Juozapo likutis bus išsaugotas. Amalikijas ir atskalūnai pabėga į Nefio žemę. Nenorintys remti laisvės reikalo, atiduodami mirčiai. Apie 73–72 m. prieš Kristaus gim.

1 Ir buvo taip, kad visi, kurie nenorėjo klausyti Helamano ir jo brolių žodžių, susibūrė prieš savo brolius.

2 Ir štai dabar, jie buvo nepaprastai įtūžę, tiek, kad nusprendė juos nužudyti.

3 Dabar, vadovas tų, kurie tūžo ant savo brolių, buvo didelis ir stiprus vyras; ir jo vardas buvo Amalikijas.

4 Ir Amalikijas norėjo būti karalius; ir tie įtūžę žmonės taip pat norėjo, kad jis būtų jų karalius; ir jie, dauguma jų, buvo ažemesnieji šalies teisėjai, ir jie siekė galios.

5 Ir jie buvo suvedžioti Amalikijo pataikavimais, kad jis padarysiąs juos žmonių valdovais, jei jie paremsią jį ir įtvirtinsią savo karaliumi.

6 Taip Amalikijas nuklaidino juos į atskilimą, nepaisant Helamano ir jo brolių pamokslavimo, taip, nepaisant jų nepaprastai didelio rūpesčio bažnyčia, nes jie buvo bažnyčios aukštieji kunigai.

7 Ir bažnyčioje buvo daug tokių, kurie patikėjo Amalikijo pataikūniškais žodžiais, todėl jie net atskilo nuo bažnyčios; ir taip Nefio liaudies padėtis buvo labai nesaugi ir pavojinga, nepaisant didelės jų apergalės prieš lamanitus ir didžiulio džiūgavimo dėl to, kad buvo išvaduoti Viešpaties ranka.

8 Taip mes matome, kokie agreiti žmonių vaikai pamiršti Viešpatį, savo Dievą, taip, kokie greiti elgtis nedorai ir būti nuklaidinami piktojo.

9 Taip, ir mes taip pat matome, kokį didelį anelabumą gali sukelti tarp žmonių vaikų vienas itin nelabas žmogus.

10 Taip, mes matome, kad Amalikijas, būdamas klastingų kėslų ir daugybės pataikūniškų žodžių vyras, nuklaidino daugelio žmonių širdis elgtis nedorai, taip, ir kėsintis sunaikinti Dievo bažnyčią, ir sunaikinti alaisvės pagrindą, kurį Dievas suteikė jiems, arba palaiminimą, kurį Dievas bteisiųjų labui pasiuntė ant šitos žemės veido.

11 Ir dabar, kada Moronis, avyriausiasis nefitų armijų karvedys, išgirdo apie šitą atskilimą, jis pyko ant Amalikijo.

12 Ir buvo taip, kad jis suplėšė savo apsiaustą; ir paėmė jo dalį ir ant jos užrašė: aPrisiminimui apie mūsų Dievą, mūsų religiją ir laisvę, ir mūsų taiką, mūsų žmonas ir mūsų vaikus; ir pritvirtino ją ant karties galo.

13 Ir jis užsirišo savo šalmą ir antkrūtinį, ir skydus, ir apsijuosė savo ginklus aplink strėnas; ir pasiėmė kartį, ant kurios galo buvo jo suplėšytas apsiaustas (ir jis pavadino jį laisvės vėliava), ir nusilenkė iki žemės, ir karštai meldėsi savo Dievui, kad laisvės palaiminimai būtų ant jo brolių tol, kol išliks krisčionių būrys tai žemei apgyventi, –

14 nes taip visus tikrai tikinčius Kristų, priklausančius Dievo bažnyčiai, pavadino tie, kurie nepriklausė bažnyčiai.

15 Ir tie, kurie priklausė bažnyčiai, buvo ištikimi; taip, visi, kurie buvo tikrai tikintys Kristų, su džiaugsmu priėmė Kristaus avardą, arba bkrisčionių, kaip jie buvo vadinami dėl savo tikėjimo Kristumi, kuris ateis.

16 Ir todėl tuo metu Moronis meldėsi už krisčionių reikalą ir šalies laisvę.

17 Ir buvo taip, kad išliejęs sielą Dievui, jis pavadino visą žemę, kuri buvo į pietus nuo aDykynės žemės, taip, ir apskritai visą šią žemę, tiek šiaurėje, tiek ir pietuose, – išrinktąja žeme ir laisvės žeme.

18 Ir jis tarė: Tikrai Dievas neleis, kad mes, kurie esame niekinami dėl to, kad priimame Kristaus vardą, būtume sutrypti ir sunaikinti, kol mes patys neužsitrauksime to savo prasižengimais.

19 Ir, ištaręs šiuos žodžius, Moronis išėjo tarp žmonių, mosuodamas ore savo aapdaro atplėštąja dalimi, kad visi matytų užrašą, kurį jis užrašė ant atplėštosios dalies, ir šaukė garsiu balsu, sakydamas:

20 Štai, kiekvienas, kuris palaikys šitą vėliavą šitoje žemėje, tegul išeina Viešpaties stiprybėje ir sudaro sandorą, kad saugos savo teises ir savo religiją, idant Viešpats Dievas galėtų juos palaiminti.

21 Ir buvo taip, kad Moroniui paskelbus šituos žodžius, štai žmonės bėgte susirinko apsijuosę savo ginklus aplink strėnas, plėšydami savo apdarus ženklan, arba kaip sandorą, kad jie neišsižadės Viešpaties, savo Dievo; arba, kitais žodžiais, jeigu jie peržengs Dievo įsakymus, arba įpuls į prasižengimą, ir apasigėdins priimti Kristaus vardą, Viešpats tesuplėšo juos taip, kaip jie suplėšė savo apdarus.

22 Dabar, tokia buvo ta sandora, kurią jie sudarė, ir jie numetė savo apdarus prie Moronio kojų, sakydami: Mes sudarome sandorą su savo Dievu, kad tegul būsime sunaikinti taip, kaip mūsų broliai šiaurinėje žemėje, jeigu įpulsime į prasižengimą; taip, jis gali numesti mus prie mūsų priešų kojų, lygiai kaip mes numetėme savo apdarus prie tavo kojų, kad būtumėme trypiami po kojomis, jeigu įpulsime į prasižengimą.

23 Moronis tarė jiems: Štai, mes esame Jokūbo sėklos likutis; taip, mes esame likutis asėklos bJuozapo, kurio capsiaustą jo broliai suplėšė į daugelį dalių; taip, ir dabar štai, prisiminkime laikytis Dievo įsakymų, arba mūsų broliai suplėšys mūsų apdarus, ir mes būsime įmesti į kalėjimą arba parduoti, arba nužudyti.

24 Taip, išsaugokime savo laisvę, kaip Juozapo alikutis; taip, prisiminkime Jokūbo žodžius prieš jo mirtį, nes štai jis matė, kad Juozapo apsiausto likučio dalis yra išsaugota ir nesupuvo. Ir jis pasakė: Kaip buvo išsaugotas šitas mano sūnaus apdaro likutis, lygiai taip mano sūnaus sėklos blikutis bus išsaugotas Dievo ranka ir bus pasiimtas pas jį, kuomet likusi Juozapo sėklos dalis pražus, lygiai kaip likusi jo apdaro dalis.

25 Dabar štai tai suteikia sielvarto mano sielai; tačiau mano siela džiaugiasi mano sūnumi dėl tos jo sėklos dalies, kuri bus paimta pas Dievą.

26 Dabar štai tokia buvo Jokūbo kalba.

27 Ir dabar, kas žino, galbūt likusi Juozapo sėklos dalis, kuri pražus kaip jo apdaras, yra tie, kurie atskilo nuo mūsų? Taip, ir būtent mes patys būsime jais, jeigu tvirtai nestovėsime Kristaus tikėjime.

28 Ir dabar buvo taip, kad, pasakęs šituos žodžius, Moronis ėjo ir taip pat pasiuntė į visas žemės dalis, kur buvo susiskaldymai, ir surinko visus žmones, norėjusius palaikyti savo laisvę, pasipriešinti Amalikijui ir tiems atskalūnams, kurie pasivadino amalikijininkais.

29 Ir buvo taip, kad Amalikijas, matydamas, jog Moronio žmonės gausesni už amalikijininkus, ir taip pat matydamas, kad jo žmonės abejojo to reikalo, kurio jie ėmėsi, teisingumu, jis, bijodamas, kad nepasieks tikslo, pasiėmė iš savo žmonių visus norinčius eiti su juo ir išėjo į Nefio žemę.

30 Dabar, Moronis galvojo, jog buvo nenaudinga, kad lamanitai turėtų daugiau jėgos; todėl jis sumanė atkirsti Amalikijo žmones arba juos suimti ir atvesti atgal, ir atiduoti mirčiai Amalikiją; taip, nes žinojo, kad jis sukurstytų lamanitus pykčiui prieš juos ir sukeltų eiti kautis prieš juos; ir jis žinojo, kad Amalikijas tai padarys, idant pasiektų savo tikslus.

31 Todėl Moronis manė esant būtina panaudoti savo armijas, kurios susirinko ir apsiginklavo, ir sudarė sandorą ginti taiką; ir buvo taip, kad jis pasiėmė savo armiją ir nužygiavo su savo palapinėmis į tyrus pastoti Amalikijui kelio tyruose.

32 Ir buvo taip, kad jis padarė pagal savo norą ir nužygiavo į tyrus ir pastojo kelią Amalikijo armijoms.

33 Ir buvo taip, kad Amalikijas pabėgo su nedideliu savo žmonių būriu, o likusieji buvo atiduoti į Moronio rankas ir sugrąžinti į Zarahemlos žemę.

34 Dabar, Moronis buvo vyras, kurį apaskyrė vyriausieji teisėjai ir liaudies balsas, todėl jis turėjo galią savo nuožiūra nustatyti ir taikyti valdžią nefitų armijoms.

35 Ir buvo taip, kad kiekvieną amalikijininką, kuris atsisakė sudaryti sandorą remti laisvės reikalą, idant išlaikytų laisvą valdžią, jis nurodė atiduoti mirčiai; ir buvo tik keletas, kurie atsisakė laisvės sandoros.

36 Taip pat buvo taip, kad jis nurodė iškelti laisvės vėliavą ant kiekvieno bokšto visoje nefitams priklausančioje žemėje; ir taip Moronis pasodino laisvės vėliavą tarp nefitų.

37 Ir jie vėl pradėjo taikiai gyventi žemėje; ir taip jie palaikė taiką šioje žemėje beveik iki teisėjų valdžios devynioliktųjų metų pabaigos.

38 Ir Helamanas ir avyriausieji kunigai taip pat palaikė tvarką bažnyčioje; taip, netgi ketverius metus jie gyveno didelėje taikoje ir džiaugėsi bažnyčia.

39 Ir buvo daug tokių, kurie mirė tvirtai atikėdami, kad Viešpats Jėzus Kristus išpirko jų sielas; taigi jie išėjo iš pasaulio džiūgaudami.

40 Ir buvo tokių, kurie mirė nuo karštligės, kuri tam tikrais metų laikais būdavo labai dažna šioje žemėje. Bet jų nemirė taip daug nuo karštligės, – dėl nuostabių savybių daugelio aaugalų ir šaknų, kuriuos Dievas paruošė pašalinti priežastis ligų, kurios dėl klimato savitumo vargino žmones, –

41 bet daugelis mirė nuo senatvės; ir tie, kurie mirė tikėdami Kristų, yra alaimingi jame, kaip turime manyti.