Almos knyga 22

22 Skyrius

Aaronas moko Lamonio tėvą apie sukūrimą, Adomo nuopuolį ir išpirkimo per Kristų planą. Atverčiami karalius ir visi jo namiškiai. Paaiškinamas žemės padalinimas tarp nefitų ir lamanitų. Apie 90–77 m. prieš Kristaus gim.

1 Dabar, tuo tarpu, kai Amonas nepaliaudamas taip mokė Lamonio žmones, mes sugrįšime prie aprašymo apie Aaroną ir jo brolius; nes jam išvykus iš Midonio žemės, Dvasia jį anuvedė į Nefio žemę, netgi į namus karaliaus, kuris valdė visą šalį, bišskyrus Izmaelio žemę; ir jis buvo Lamonio tėvas.

2 Ir buvo taip, kad jis įėjo pas jį į karaliaus rūmus su savo broliais ir nusilenkė prieš karalių, ir tarė jam: Štai, o karaliau, mes esame Amono broliai, kuriuos tu aišlaisvinai iš kalėjimo.

3 Ir dabar, o karaliau, jei pasigailėsi mūsų gyvybių, būsime tavo tarnai. Ir karalius tarė jiems: Kelkitės, nes aš pasigailėsiu jūsų gyvybių ir neleisiu, kad būtumėte mano tarnai; bet pareikalausiu, kad pasitarnautumėte man; nes esu šiek tiek sutrikęs dėl tavo brolio Amono kilnumo ir jo žodžių didingumo; ir noriu žinoti, kodėl jis neatvyko su tavimi iš Midonio.

4 Ir Aaronas tarė karaliui: Štai, Viešpaties Dvasia pašaukė jį kitur; jis išvyko į Izmaelio žemę mokyti Lamonio žmonių.

5 Dabar karalius tarė jiems: Kas yra tai, ką čia minėjai apie Viešpaties Dvasią? Štai būtent tai ir trikdo mane.

6 Ir taip pat, kas yra tai, apie ką Amonas sakė: aJei atgailausite, būsite išgelbėti, o jei neatgailausite, paskutiniąją dieną būsite atmesti?

7 Ir Aaronas atsakydamas jam tarė: Ar tiki, kad yra Dievas? Ir karalius tarė: Žinau, kad amalekininkai sako, jog yra Dievas, ir aš leidau jiems statyti šventoves, idant galėtų rinktis garbinti jį. Ir jei dabar tu sakai, kad yra Dievas, štai aš apatikėsiu.

8 Ir dabar, kai Aaronas tai išgirdo, jo širdis ėmė džiūgauti ir jis tarė: Štai, taip tikrai, kaip tu, o karaliau, esi gyvas, yra Dievas.

9 Ir karalius tarė: Ar Dievas yra ta aDidžioji Dvasia, kuri išvedė mūsų tėvus iš Jeruzalės žemės?

10 Ir Aaronas tarė jam: Taip, jis yra ta Didžioji Dvasia, ir jis asukūrė viską tiek danguje, tiek ir žemėje. Ar tiki tuo?

11 Ir jis tarė: Taip, aš tikiu, kad Didžioji Dvasia viską sukūrė, ir noriu, kad papasakotumėt man apie visa tai, ir aš apatikėsiu tavo žodžiais.

12 Ir kada Aaronas pamatė, kad karalius patikės jo žodžiais, jis pradėjo nuo Adomo sukūrimo, askaitydamas karaliui Raštus – kaip Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą ir kad Dievas davė jam įsakymus, ir kad dėl prasižengimo žmogus nupuolė.

13 Ir Aaronas išaiškino jam Raštus nuo Adomo asukūrimo, išdėstydamas jam žmogaus nuopuolį ir jo kūnišką būseną ir taip pat išpirkimo per Kristų bplaną, kuris cnuo pasaulio įkūrimo buvo paruoštas visiems, kurie tikės jo vardą.

14 Ir kadangi žmogus anupuolė, jis pats nieko negalėjo bnusipelnyti; bet Kristaus kentėjimai ir mirtis capmoka jų nuodėmes per tikėjimą ir atgailą, ir taip toliau; ir kad jis nutraukia mirties pančius, tad dkapas neturės pergalės ir mirties geluonis bus prarytas šlovės viltyse; ir Aaronas visa tai išaiškino karaliui.

15 Ir buvo taip, kad po to, kai Aaronas jam tai išaiškino, karalius tarė: a man daryti, kad turėčiau šitą amžinąjį gyvenimą, apie kurį tu kalbėjai? Taip, ką man daryti, kad bužgimčiau iš Dievo ir kad ši nelaba dvasia būtų išrauta iš mano krūtinės ir gaučiau jo Dvasią, kad galėčiau būti pripildytas džiaugsmo, idant paskutiniąją dieną nebūčiau išmestas? Štai, – sakė jis, – aš atiduosiu cviską, ką turiu, taip, atsižadėsiu savo karalystės, kad gaučiau šitą didžiulį džiaugsmą.

16 Bet Aaronas tarė jam: Jei šito atrokšti, jeigu nusilenksi prieš Dievą, taip, jei atgailausi dėl visų savo nuodėmių ir nusilenksi prieš Dievą, ir su tikėjimu šauksiesi jo vardo, tikėdamas, kad gausi, tada tu gausi bviltį, kurios trokšti.

17 Ir buvo taip, kad Aaronui pasakius šiuos žodžius, karalius apuolė ant kelių prieš Viešpatį; taip, jis netgi išsitiesė paslikas ant žemės ir garsiai bšaukė, sakydamas:

18 O Dieve, Aaronas man pasakė, kad yra Dievas; ir jeigu yra Dievas, ir jeigu tu esi Dievas, prašau, apreikšk man save, ir aš paliksiu visas savo nuodėmes, kad pažinčiau tave ir kad galėčiau būti prikeltas iš mirusiųjų ir išgelbėtas paskutiniąją dieną. Ir dabar, kada karalius ištarė šiuos žodžius, jis staiga pastiro lyg ištiktas mirties.

19 Ir buvo taip, kad jo tarnai nubėgo ir papasakojo karalienei viską, kas atsitiko karaliui. Ir ji atėjo pas karalių; ir kai pamatė jį gulintį kaip negyvą ir taip pat Aaroną ir jo brolius stovinčius, lyg jie būtų buvę jo kritimo priežastis, ji įpyko ant jų ir įsakė, kad jos tarnai, arba karaliaus tarnai, suimtų ir nužudytų juos.

20 Dabar, tarnai matė karaliaus kritimo priežastį, todėl nedrįso pakelti rankos prieš Aaroną ir jo brolius; ir jie maldavo karalienę, sakydami: Kodėl tu mums įsakai nužudyti šituos vyrus, kada štai vienas iš jų astipresnis už mus visus? Todėl mes krisime prieš juos.

21 Dabar, pamačiusi tarnų baimę, karalienė taip pat pradėjo nepaprastai bijoti, kad jos neištiktų kas nors bloga. Ir ji įsakė savo tarnams, kad jie eitų ir sušauktų žmones, idant jie nužudytų Aaroną ir jo brolius.

22 Dabar, kada Aaronas pamatė karalienės ketinimą, jis, taip pat žinodamas žmonių širdžių kietumą, bijojo, kad nesusirinktų minia ir tarp jų nekiltų dideli ginčai ir neramumai; todėl jis ištiesė savo ranką ir pakėlė karalių nuo žemės, ir tarė jam: Stokis. Ir šis atsistojo ant kojų ir atgavo stiprybę.

23 Dabar, tai buvo padaryta karalienės ir daugybės tarnų akivaizdoje. Ir tai išvydę, jie didžiai stebėjosi ir pradėjo bijoti. Ir karalius išėjo į priekį ir pradėjo jiems atarnauti. Ir jis taip jiems tarnavo, kad visi jo namiškiai buvo batversti į Viešpatį.

24 Dabar, karalienės įsakymu buvo surinkta minia, ir tarp jų prasidėjo dideli murmėjimai dėl Aarono ir jo brolių.

25 Ir karalius išėjo tarp jų ir tarnavo jiems. Ir jie buvo nuramdyti dėl Aarono ir buvusiųjų su juo.

26 Ir kada karalius pamatė, jog žmonės nuramdyti, jis nurodė, kad Aaronas ir jo broliai išeitų į minios vidurį ir skelbtų jiems žodį.

27 Ir buvo taip, kad karalius išsiuntinėjo askelbimą po visą žemę, tarp visų savo žmonių, buvusių visoje jo žemėje, visose aplinkinėse srityse, kurios ribojosi netgi su jūra rytuose ir vakaruose, ir kurios buvo atskirtos nuo bZarahemlos žemės siaura tyrų juosta, besidriekiančia nuo jūros rytuose net iki jūros vakaruose, ir aplink palei jūros pakrantės pakraštį ir tyrų pakraštį šiaurėje prie Zarahemlos žemės, per Mančio ribas, prie ištakų Sidono upės, tekančios iš rytų į vakarus – taip buvo lamanitai ir nefitai atskirti.

28 Dabar, atingesnė lamanitų dalis gyveno tyruose, palapinėse; ir jie buvo pasklidę po tyrus vakaruose, Nefio žemėje; taip, ir taip pat Zarahemlos žemės vakaruose, pakraštyje palei jūros pakrantę ir Nefio žemės vakaruose, jų tėvų pirmojo paveldo vietoje, ir taip ribodamiesi su jūros krantu.

29 Ir taip pat daug lamanitų buvo rytuose prie jūros, kur nefitai juos išvijo. Ir taip nefitai buvo beveik apsupti lamanitų; nepaisant to, nefitai buvo užėmę visas šiaurines dalis žemės, besiribojančios su tyrais, prie Sidono upės ištakų iš rytų į vakarus, lanku iš tyrų pusės; šiaurėje jie net pasiekė žemę, kurią pavadino aDosniąja.

30 Ir ji ribojosi su žeme, kurią jie vadino aDykyne, kadangi ji buvo taip toli į šiaurę, kad nusidriekė į žemę, kuri kažkada buvo apgyventa, bet nuniokota, apie kurios bkaulus kalbėjome ir kurią atrado Zarahemlos žmonės, kadangi tai buvo cpirmo jų išsilaipinimo vieta.

31 Ir iš čia jie atėjo aukštyn į pietinius tyrus. Taip žemė į šiaurę buvo pavadinta aDykyne, o žemė į pietus – Dosniąja, ir tai buvo tyrai, pilni visokių įvairių rūšių laukinių žvėrių, kurių dalis ieškodama maisto buvo atėjusi iš šiaurės.

32 Ir dabar, tai buvo tik pusantros dienos aatstumas nefitui, einant riba tarp Dosniosios ir Dykynės žemių, nuo rytinės iki vakarinės jūros; ir taip Nefio žemė ir Zarahemlos žemė buvo beveik apsupta vandens, ir tik siauras žemės bkaklas buvo tarp žemės šiaurėje ir žemės pietuose.

33 Ir buvo taip, kad nefitai apgyvendino Dosniąją žemę netgi nuo rytinės iki pat vakarinės jūros, ir taip nefitai savo išminties dėka savo sargybiniais ir armijomis apribojo lamanitus pietuose, idant šie daugiau nebeturėtų valdų šiaurėje, idant negalėtų užplūsti žemės šiaurėje.

34 Todėl lamanitai neturėjo valdų kitur, kaip tiktai Nefio žemėje ir aplinkiniuose tyruose. Dabar, tai buvo nefitų išmintis – kadangi lamanitai buvo jų priešai, – kad jie išvengtų suspaudimų iš visų pusių ir taip pat, kad turėtų šalį, kur galėtų atsitraukti pagal savo norą.

35 Ir dabar, pasakęs tai, aš vėl grįžtu prie aprašymo apie Amoną ir Aaroną, Omnerį ir Himnį bei jų brolius.