Almos knyga 48
ankstesnis kitas

48 Skyrius

Amalikijas kursto lamanitus prieš nefitus. Moronis paruošia savo žmones ginti krisčionių reikalą. Jis džiaugiasi nepriklausomybe bei laisve ir yra galingas Dievo vyras. Apie 72 m. prieš Kristaus gim.

1 Ir dabar, buvo taip, kad kai tik Amalikijas gavo karalystę, jis pradėjo kurstyti lamanitų širdis prieš Nefio žmones; taip, jis paskyrė vyrus kalbėti lamanitams nuo jų bokštų prieš nefitus.

2 Ir taip jis sukurstė jų širdis prieš nefitus tiek, kad teisėjų valdžios devynioliktųjų metų antroje pusėje, iki šiol įvykdęs visus savo planus, taip, pasidaręs lamanitų karaliumi, jis taip pat siekė užvaldyti visą šią žemę, taip, ir visus žemės žmones, nefitus taip pat, kaip ir lamanitus.

3 Taigi jis įvykdė savo ketinimą, nes užkietino lamanitų širdis ir apakino jų protus ir sukurstė juos pykčiui tiek, kad surinko gausų pulką eiti kautis prieš nefitus.

4 Nes dėl savo žmonių gausumo jis buvo pasiryžęs nugalėti nefitus ir juos pavergti.

5 Ir taip jis paskyrė avyriausiuosius vadus iš zoramininkų, kadangi jie buvo geriausiai susipažinę su nefitų pajėgomis ir jų atsitraukimo vietomis, ir jų miestų silpniausiomis dalimis; todėl jis paskyrė juos būti savo armijų vyriausiaisiais vadais.

6 Ir buvo taip, kad jie susirinko savo stovyklą ir patraukė tyrais Zarahemlos žemės link.

7 Dabar, buvo taip, kad kol Amalikijas taip kaupė galią apgavyste ir apgaule, Moronis, savo ruožtu, aruošė žmonių protus būti ištikimus Viešpačiui, savo Dievui.

8 Taip, jis stiprino nefitų armijas ir statė mažus fortus, arba atsitraukimo vietas, supildamas aplinkui pylimus iš žemės savo armijoms aptverti ir taip pat statydamas sienas iš akmenų joms apjuosti, aplink savo miestus ir žemių ribas; taip, visoje žemėje.

9 Ir silpniausiuose įtvirtinimuose jis paliko daugiau vyrų; ir taip jis įtvirtino ir sustiprino nefitų apgyventą žemę.

10 Ir taip jis ruošėsi aremti jų nepriklausomybę, jų žemes, jų žmonas ir jų vaikus, ir jų taiką, kad jie galėtų gyventi Viešpačiui, savo Dievui, ir kad galėtų palaikyti tai, ką jų priešai vadino krisčionių reikalu.

11 Ir Moronis buvo stiprus ir galingas vyras; jis buvo tobulo asupratimo vyras; taip, vyras, kuris nesimėgavo kraujo liejimu; vyras, kurio siela džiaugėsi savo šalies ir savo brolių nepriklausomybe bei laisve nuo vergijos ir vergovės.

12 Taip, vyras, kurio širdis buvo kupina dėkingumo savo Dievui už daugybę privilegijų ir palaiminimų, kuriuos jis suteikė savo žmonėms; vyras, kuris nepaprastai darbavosi dėl savo žmonių agerovės ir saugumo.

13 Taip, ir jis buvo vyras, tvirtas Kristaus tikėjime, ir su priesaika aprisiekęs ginti savo žmones, savo teises, ir savo šalį, ir savo religiją net iki paskutinio kraujo lašo.

14 Dabar, nefitai buvo mokomi gintis nuo savo priešų, jeigu prireiktų, net iki kraujo praliejimo; taip, ir taip pat buvo mokomi niekada anepulti, taip, ir niekada nekelti kalavijo, nebent prieš priešą, ir tik tam, kad apsaugotų savo gyvybę.

15 Ir jie tikėjo, kad jeigu taip darys, Dievas duos jiems klestėjimą žemėje, arba, kitais žodžiais, jeigu jie ištikimai laikysis Dievo įsakymų, jis duos jiems klestėjimą žemėje; taip, įspės juos, kad trauktųsi arba ruoštųsi karui pavojaus atveju;

16 ir taip pat, kad Dievas atskleis jiems, kur jiems eiti gintis nuo savo priešų, ir per tai Viešpats juos išvaduos; ir toks buvo Moronio tikėjimas, ir jo širdis džiūgavo tuo; ane kraujo liejimu, bet gero darymu, savo žmonių išsaugojimu, taip, Dievo įsakymų vykdymu, taip, ir pasipriešinimu nedorybei.

17 Taip, iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jeigu visi žmonės, kurie buvo ir yra, ir bet kada bus, būtų kaip Moronis, štai, pačios pragaro jėgos būtų amžinai sudrebintos; taip, avelnias niekuomet neturėtų galios žmonių vaikų širdims.

18 Štai, jis buvo toks vyras, kaip Amonas, Mozijo sūnus, taip, ir kaip kiti Mozijo sūnūs, taip, ir taip pat kaip Alma bei jo sūnūs, nes jie visi buvo Dievo vyrai.

19 Dabar štai Helamanas ir jo broliai buvo ne mažiau naudingi žmonėms negu Moronis; nes jie skelbė Dievo žodį ir krikštijo atgailai visus, kurie tik klausydavo jų žodžių.

20 Ir taip jie ėjo, ir žmonės anusižemino dėl jų žodžių tiek, kad Viešpats labai juos blaimino; ir taip jie buvo išvaduoti nuo karų ir tarpusavio kovų, taip, netgi ketverius metus.

21 Bet, kaip sakiau, devynioliktųjų metų antroje pusėje, taip, nepaisant taikos tarp jų, jie buvo priversti prieš savo norą kovoti su savo broliais lamanitais.

22 Taip, ir apskritai jų karai su lamanitais niekad nesiliaudavo daugeliui metų, nepaisant jų didelio nenoro kariauti.

23 Dabar, jie agailėjosi, kad tenka imtis ginklų prieš lamanitus, kadangi jie nesimėgavo kraujo liejimu; taip, ir tai dar ne viskas – jie gailėjosi, kad tenka būti priemone išsiunčiant iš šito pasaulio į amžinąjį pasaulį tiek daug savo brolių, nepasiruošusių susitikti su savo Dievu.

24 Tačiau jie negalėjo leisti paguldyti savo gyvybes, kad jų ažmonas ir vaikus išžudytų barbariškas žiaurumas tų, kurie kadaise buvo jų broliai, taip, ir batskilo nuo jų bažnyčios, ir paliko juos, ir nuėjo jų naikinti, prisidėdami prie lamanitų.

25 Taip, jie negalėjo pakelti, kad jų broliai džiūgautų nefitų krauju, tol, kol buvo bent vienas, kuris laikėsi Dievo įsakymų, nes toks buvo Viešpaties pažadas, kad jeigu laikysis jo įsakymų, jie klestės žemėje.