Almos knyga 8

8 Skyrius

Alma pamokslauja ir krikštija Meleke. Amonihe jis atmetamas ir iškeliauja. Angelas įsako jam grįžti ir šaukti atgailą žmonėms. Jį priima Amulekas, ir jie abu pamokslauja Amonihe. Apie 82 m. prieš Kristaus gim.

1 Ir dabar buvo taip, kad Alma sugrįžo iš Gideono ažemės, mokęs Gideono žmones daugelio dalykų, kurie negali būti užrašyti, įvedęs tvarką bažnyčioje, kaip jis prieš tai padarė Zarahemlos žemėje, taip, jis sugrįžo į savo nuosavus namus prie Zarahemlos pasiilsėti nuo darbų, kuriuos padarė.

2 Ir taip pasibaigė devintieji teisėjų valdžios Nefio žmonėms metai.

3 Ir buvo taip, kad teisėjų valdžios Nefio žmonėms dešimtųjų metų pradžioje Alma išvyko iš ten ir nukeliavo į Meleko žemę Sidono aupės vakarinėje pusėje, vakaruose prie tyrų pakraščio.

4 Ir jis pradėjo mokyti žmones Meleko žemėje pagal ašventąją Dievo tvarką, pagal kurią buvo pašauktas; ir pradėjo mokyti žmones visoje Meleko žemėje.

5 Ir buvo taip, kad žmonės atėjo pas jį iš visų žemės, esančios tyrų pusėje, pakraščių. Ir jie buvo krikštijami visoje toje žemėje.

6 Taigi baigęs savo darbą Meleke, jis išvyko iš ten ir keliavo trijų dienų kelionę į šiaurę nuo Meleko žemės; ir jis atėjo į miestą, kuris vadinosi Amonihu.

7 Dabar, toks buvo Nefio žmonių paprotys – pavadinti savo žemes ir miestus, ir kaimus, taip, netgi mažus kaimelius pagal vardą to, kuris pirmas apsigyveno juose; ir taip buvo su Amoniho žeme.

8 Ir buvo taip, kad Alma, atėjęs į Amoniho miestą, pradėjo skelbti jiems Dievo žodį.

9 Dabar, Šėtonas buvo smarkiai aužvaldęs Amoniho miesto žmonių širdis; todėl jie nenorėjo klausyti Almos žodžių.

10 Tačiau Alma daug adarbavosi dvasioje, bgrumdamasis su Dievu ckarštoje maldoje, idant jis išlietų savo Dvasios ant žmonių, kurie buvo mieste; kad jis taip pat suteiktų jam galimybę pakrikštyti juos atgailai.

11 Tačiau jie užkietino savo širdis, sakydami jam: Štai, mes žinome, kad tu esi Alma; ir žinome, kad esi aukštasis kunigas bažnyčios, kurią įsteigei daugelyje šios žemės dalių pagal jūsų tradiciją; o mes nesame tavo bažnyčios ir netikime tokiomis kvailomis tradicijomis.

12 Ir dabar, mes žinome: kadangi nesame iš tavo bažnyčios, mes žinome, jog tu neturi galios mums; ir tu perdavei teismo krasę aNefihui; todėl tu nesi mums vyriausiasis teisėjas.

13 Dabar, kai žmonės tai pasakė ir pasipriešino visiems jo žodžiams, ir jį užgauliojo, ir spjaudė į jį, ir padarė, kad jis būtų išmestas iš jų miesto, jis išvyko iš ten ir leidosi miesto, kuris vadinosi Aaronas, link.

14 Ir kada jis ten keliavo, prislėgtas sielvarto, brisdamas per dideles akančias ir sielos skausmą dėl Amoniho miesto žmonių nelabumo, buvo taip, kad Almai esant taip prislėgtam sielvarto, štai jam pasirodė Viešpaties bangelas, sakydamas:

15 Palaimintas tu, Alma; todėl pakelk savo galvą ir džiūgauk, nes turi rimtą priežastį džiūgauti, nes tu ištikimai laikeisi Viešpaties įsakymų nuo to laiko, kai iš jo gavai savo pirmąją žinią. Štai, aš esu tas, kuris ją tau aperdavė.

16 Ir štai aš esu pasiųstas įsakyti tau, kad sugrįžtum į Amoniho miestą ir vėl pamokslautum miesto žmonėms; taip, pamokslauk jiems. Taip, sakyk jiems, kad jeigu jie neatgailaus, Viešpats Dievas juos asunaikins.

17 Nes štai šiuo metu jie tariasi sunaikinti tavo žmonių laisvę (nes taip sako Viešpats), kas prieštarauja nuostatams ir potvarkiams, ir įsakymams, kuriuos jis davė savo žmonėms.

18 Dabar buvo taip, kad gavęs žinią iš Viešpaties angelo, Alma skubiai sugrįžo į Amoniho žemę. Ir jis įėjo į miestą kitu keliu, taip, keliu, kuris yra Amoniho miesto pietuose.

19 Ir kai įėjo į miestą, jis buvo išalkęs ir tarė vienam vyrui: Ar neduotum nuolankiam Dievo tarnui ko nors užvalgyti?

20 Ir vyras atsakė jam: Aš esu nefitas ir žinau, kad esi šventas Dievo pranašas, nes tu esi tas vyras, apie kurį regėjime aangelas sakė: Tu priimsi. Todėl eime į mano namus ir aš suteiksiu tau savo maisto; ir aš žinau, kad tu būsi palaiminimas man ir mano namams.

21 Ir buvo taip, kad vyras priėmė jį į savo namus; ir vyras buvo vardu aAmulekas; ir jis atnešė duonos bei mėsos ir padėjo priešais Almą.

22 Ir buvo taip, kad Alma valgė duonos ir pasisotino; ir jis apalaimino Amuleką bei jo namus ir išreiškė dėkingumą Dievui.

23 Ir pavalgęs ir pasisotinęs, jis tarė Amulekui: Aš – Alma ir esu Dievo bažnyčios visoje šioje žemėje aaukštasis kunigas.

24 Ir štai aš buvau pašauktas skelbti Dievo žodį tarp visų šitų žmonių pagal apreiškimo ir pranašystės dvasią; ir aš buvau šitoje žemėje, ir jie nenorėjo manęs priimti, bet aišmetė mane lauk, ir aš buvau beatgręžiąs nugarą šitai žemei amžiams.

25 Bet štai man buvo įsakyta grįžti atgal ir pranašauti šitiems žmonėms, taip, ir liudyti prieš juos apie jų nedorybes.

26 Ir dabar, Amulekai, kadangi mane pamaitinai ir priėmei, esi palaimintas; nes aš buvau išalkęs, kadangi pasninkavau daug dienų.

27 Ir Alma daug dienų išbuvo pas Amuleką prieš pradėdamas pamokslauti šitiems žmonėms.

28 Ir buvo taip, kad šių žmonių nedorybės dar labiau išaugo.

29 Ir Almai atėjo žodis, sakantis: Eik; ir taip pat sakyk mano tarnui Amulekui: Eik ir pranašauk šitiems žmonėms, sakydamas: aAtgailaukite, nes Viešpats taip sako: Jei neatgailausite, aš aplankysiu šitą liaudį savo pyktyje; taip, ir savo nuožmaus pykčio nenugręšiu.

30 Ir Alma, ir taip pat Amulekas, išėjo tarp žmonių skelbti jiems Dievo žodžių; ir jie buvo pilni Šventosios Dvasios.

31 Ir jie turėjo duotą jiems agalią, tokią, kad negalėjo būti uždaryti požemiuose; ir joks vyras negalėjo jų nužudyti; tačiau jie nepanaudojo savo bgalios, kol nebuvo surišti virvėmis ir įmesti į kalėjimą. Dabar, tai buvo padaryta, kad Viešpats per juos galėtų apreikšti savo galią.

32 Ir buvo taip, kad jie išėjo ir pradėjo pamokslauti ir pranašauti žmonėms sulig dvasia ir galia, kurią Viešpats davė jiems.