Almos knyga 51

51 Skyrius

Karalininkai kėsinasi pakeisti įstatymą ir paskirti karalių. Pahoranas ir laisvės šalininkai paremiami liaudies balsu. Moronis priverčia karalininkus ginti savo šalį, antraip jie bus atiduoti mirčiai. Amalikijas ir lamanitai užgrobia daug įtvirtintų miestų. Teankumas atremia lamanitų įsiveržimą ir nužudo Amalikiją jo palapinėje. Apie 67–66 m. prieš Kristaus gim.

1 Ir dabar, buvo taip, kad teisėjų valdžios Nefio žmonėms dvidešimt penktųjų metų pradžioje jie buvo pasiekę taiką tarp Lehio žmonių ir Moriantono žmonių dėl jų žemių, ir dvidešimt penktuosius metus pradėjo taikoje.

2 Tačiau jie neilgai išlaikė visišką taiką toje žemėje, nes tarp žmonių prasidėjo nesutarimas dėl vyriausiojo teisėjo Pahorano; nes štai buvo dalis žmonių, kurie norėjo, kad būtų pakeista keletas tam tikrų įstatymo punktų.

3 Bet štai Pahoranas nekeitė ir neleido keisti įstatymo; todėl jis nekreipė dėmesio į tuos, kurie atsiuntė savo balsus su prašymais dėl įstatymo pakeitimo.

4 Todėl tie, kurie norėjo, kad įstatymas būtų pakeistas, pyko ant jo ir norėjo, kad jis daugiau nebebūtų vyriausiasis šalies teisėjas; tad dėl to reikalo kilo karštas ginčas, bet ne iki kraujo praliejimo.

5 Ir buvo taip, kad tie, kurie norėjo, kad Pahoranas būtų nušalintas nuo teismo krasės, buvo pavadinti karalininkais, nes jie troško, jog įstatymas būtų pakeistas taip, kad būtų galima nuversti laisvą valdžią ir įtvirtinti šalyje karalių.

6 Ir tie, kurie norėjo, kad Pahoranas pasiliktų šalies vyriausiuoju teisėju, pasivadino laisvės šalininkais; ir taip tarp jų įvyko skilimas, nes laisvės šalininkai buvo prisiekę, arba sudarę sandorą, palaikyti savo teises ir savo religijos privilegijas laisvos valdžios dėka.

7 Ir buvo taip, kad šitas jų ginčas buvo išspręstas liaudies balsu. Ir buvo taip, kad liaudies balsas palaikė laisvės šalininkus, ir Pahoranas išlaikė teismo krasę, o tai sukėlė didelį Pahorano brolių ir taip pat daugelio laisvės žmonių džiaugsmą, kurie nutildė ir karalininkus, tad šie nebedrįso priešintis, bet buvo priversti palaikyti laisvės reikalą.

8 Dabar, tie, kurie palaikė karalius, buvo aaukštos kilmės ir siekė būti karaliais; ir juos rėmė tie, kurie siekė galios ir valdžios žmonėms.

9 Bet štai, tai buvo pavojingas laikas tokiems ginčams tarp Nefio žmonių; nes štai, Amalikijas vėl sukurstė lamanitų žmonių širdis prieš nefitų žmones, ir jis rinko kareivius iš visų savo žemės dalių, juos ginklavo ir su visu stropumu ruošė karui; nes buvo aprisiekęs gerti Moronio kraują.

10 Bet štai mes pamatysime, kad jo duotas pažadas buvo skubotas; tačiau jis ruošėsi pats ir ruošė savo armijas eiti kautis su nefitais.

11 Dabar, dėl daugelio tūkstančių žuvusiųjų nuo nefitų rankos jo armijos nebuvo tokios didelės kaip iki šiol; bet nepaisant jų didelių nuostolių, Amalikijas surinko stebėtinai didelę armiją, tad nebijojo leistis į Zarahemlos žemę.

12 Taip, būtent pats Amalikijas atėjo lamanitų priešakyje. Ir tai buvo teisėjų valdžios dvidešimt penktaisiais metais; ir tai buvo tuo pat metu, kada jie pradėjo spręsti savo ginčą dėl vyriausiojo teisėjo Pahorano.

13 Ir kada žmonės, vadinami karalininkais, išgirdo, kad lamanitai ateina kautis su jais, savo širdyse jie buvo patenkinti; ir atsisakė imtis ginklų, nes buvo taip įtūžę ant vyriausiojo teisėjo ir taip pat ant laisvės ažmonių, jog nenorėjo imtis ginklų savo šaliai ginti.

14 Ir buvo taip, kad pamatęs tai ir taip pat, kad lamanitai ateina į šalies ribas, Moronis nepaprastai įtūžo dėl tų žmonių, kuriuos gindamas jis taip stropiai triūsė, užsispyrimo; taip, jis nepaprastai įtūžo ir jo siela prisipildė pykčio jiems.

15 Ir buvo taip, kad jis pasiuntė prašymą su liaudies balsu šalies valdytojui, norėdamas, kad jis perskaitytų jį ir suteiktų jam (Moroniui) galią priversti tuos atskalūnus ginti savo šalį arba atiduoti juos mirčiai.

16 Nes pirmiausia jam rūpėjo padaryti galą tokiems vaidams ir nesutarimams tarp žmonių; nes štai ligi šiol tai buvo visų jų nuniokojimų priežastis. Ir buvo taip, kad tai buvo leista pagal liaudies balsą.

17 Ir buvo taip, kad Moronis įsakė savo armijai eiti prieš tuos karalininkus, kad sunaikintų jų išdidumą bei puikybę ir sulygintų juos su žeme arba priverstų imtis ginklų ir remti laisvės reikalą.

18 Ir buvo taip, kad armijos nužygiavo prieš juos; ir jie sunaikino jų išdidumą ir puikybę taip, kad kai jie pakėlė karo ginklus kovoti prieš Moronio žmones, jie buvo nukirsti ir sulyginti su žeme.

19 Ir buvo taip, kad keturi tūkstančiai tų aatskalūnų buvo nukirsti kalaviju; o tie jų vadovai, kurie nebuvo nukauti mūšyje, buvo suimti ir įmesti į kalėjimą, nes tuo metu nebuvo laiko juos teisti.

20 Ir likusieji atskalūnai, kad nebūtų nukirsti kalaviju, verčiau pasidavė laisvės vėliavai ir buvo priversti iškelti laisvės avėliavą ant savo bokštų bei savo miestuose ir imtis ginklų savo šaliai ginti.

21 Ir taip Moronis padarė galą tiems karalininkams, tad neliko nė vieno, žinomo karalininko vardu; ir taip jis padarė galą užsispyrimui ir išdidumui tų, kurie skelbėsi esą kilmingųjų kraujo; bet jie buvo priversti nusižeminti kaip jų broliai ir narsiai kautis už savo laisvę nuo vergijos.

22 Štai buvo taip, jog kol aMoronis taip naikino karus bei ginčus tarp savo paties žmonių ir vertė juos paklusti taikai ir civilizuotumui, ir davė nurodymus pasiruošti karui prieš lamanitus, štai lamanitai atėjo į Moronio žemę, kuri buvo pakraštyje prie jūros kranto.

23 Ir buvo taip, kad nefitai nebuvo pakankamai stiprūs Moronio mieste; todėl Amalikijas išvijo juos, daugelį nukaudamas. Ir buvo taip, kad Amalikijas užėmė miestą, taip, užėmė visus jų įtvirtinimus.

24 O tie, kurie pabėgo iš Moronio miesto, atėjo į Nefiho miestą; ir taip pat Lehio miesto žmonės susirinko ir pasiruošė, ir buvo pasirengę susitikti su lamanitais kovoje.

25 Bet buvo taip, kad Amalikijas neleido lamanitams eiti kautis prieš Nefiho miestą, bet laikė juos prie jūros kranto, kiekviename mieste palikdamas vyrus juos išlaikyti ir ginti.

26 Ir taip jis tęsė, užimdamas daug miestų: Nefiho miestą ir Lehio miestą, ir Moriantono miestą, ir Omnerio miestą, ir Gido miestą, ir Muleko miestą, kurie visi buvo rytiniame pakraštyje prie jūros kranto.

27 Ir taip Amalikijo gudrumo dėka lamanitai savo nesuskaičiuojamais pulkais užėmė tiek daug miestų, ir visi jie buvo stipriai įtvirtinti pagal Moronio aįtvirtinimų būdą; ir visi jie tapo lamanitų tvirtovėmis.

28 Ir buvo taip, kad jie nužygiavo į Dosniosios žemės ribas, vydami nefitus ir daugelį nužudydami.

29 Bet buvo taip, kad juos sutiko Teankumas, kuris anukovė Moriantoną ir pastojo kelią jo žmonėms, kai šie bėgo.

30 Ir buvo taip, kad jis pastojo kelią taip pat ir Amalikijui, kai šis žygiavo pirmyn su savo gausia armija, idant užimtų Dosniąją žemę ir taip pat žemę šiaurėje.

31 Bet šiam teko nusivilti, kadangi buvo atmuštas Teankumo ir jo vyrų, nes jie buvo galingi kariai; nes kiekvienas Teankumo vyras savo jėga ir karo įgūdžiais pranoko lamanitus, tad jie įgijo pranašumą prieš lamanitus.

32 Ir buvo taip, kad jie taip juos puolė, kad žudė net iki sutemų. Ir buvo taip, kad Teankumas ir jo vyrai pasistatė palapines Dosniosios žemės ribose; ir Amalikijas pasistatė palapines pakrašty ant jūros kranto, ir taip jie buvo nuvyti.

33 Ir buvo taip, kad atėjus nakčiai, Teankumas ir jo tarnas naktį išsėlino ir išėjo, ir įsigavo į Amalikijo stovyklą; ir štai dėl didelio nuovargio, sukelto dienos darbų ir karščio, juos buvo pergalėjęs miegas.

34 Ir buvo taip, kad Teankumas tyliai įsėlino į karaliaus palapinę ir įsmeigė ietį jam į širdį; ir jis sukėlė karaliaus mirtį akimirksniu, tad šis nepažadino savo tarnų.

35 Ir jis vėl tyliai sugrįžo į savo stovyklą, ir štai, jo vyrai miegojo, ir jis pažadino juos ir papasakojo jiems viską, ką padarė.

36 Ir jis nurodė, kad jo armijos būtų parengtyje, bijodamas, kad lamanitai pabudo ir gali juos pulti.

37 Ir taip baigiasi teisėjų valdžios Nefio žmonėms dvidešimt penktieji metai; ir taip baigiasi Amalikijo dienos.