Almos knyga 57

57 Skyrius

Helamanas aprašo Antiparo užėmimą ir Kumenio pasidavimą bei vėlesnį gynimą. Jo amonininkų jaunuoliai narsiai kaunasi; visi sužeidžiami, bet nė vienas nežūva. Gidas praneša apie lamanitų belaisvių žudymą ir pabėgimą. Apie 63 m. prieš Kristaus gim.

1 Ir dabar, buvo taip, jog aš gavau karaliaus Amorono laišką, sakantį, kad jei aš atiduosiu tuos karo belaisvius, kuriuos mes paėmėme, tai jis mums atiduos Antiparo miestą.

2 Bet aš pasiunčiau karaliui laišką, jog mes esame tikri, kad mums pakanka pajėgų paimti Antiparo miestą savo jėga; ir kad atiduodami belaisvius už tą miestą, mes pasielgtume neišmintingai, ir kad mes atiduosime savo belaisvius tik mainais.

3 Ir Amoronas atmetė mano laišką, nes nenorėjo keistis belaisviais; todėl mes pradėjome ruoštis žygiui prieš Antiparo miestą.

4 Bet Antiparo žmonės paliko tą miestą ir pabėgo į kitus savo miestus, kuriuos buvo užėmę, idant sutvirtintų juos; ir taip Antiparo miestas papuolė į mūsų rankas.

5 Ir taip pasibaigė teisėjų valdžios dvidešimt aštuntieji metai.

6 Ir buvo taip, kad dvidešimt devintųjų metų pradžioje mes gavome atsargų siuntą ir taip pat papildymą mūsų armijai iš Zarahemlos žemės ir iš aplinkinių žemių, siekiantį šešis tūkstančius vyrų, neskaitant šešiasdešimties amonininkų asūnų, kurie atėjo prisijungti prie savo brolių, mano mažojo dviejų tūkstančių būrio. Ir dabar štai mes buvome stiprūs, taip, ir turėjome daugybę atsargų, pristatytų mums.

7 Ir buvo taip, kad mes norėjome kautis su armija, pastatyta ginti Kumenio miestą.

8 Ir dabar štai aš tau parodysiu, kad netrukus mes įvykdėme savo norą; taip, savo stipriomis pajėgomis, arba savo stiprių pajėgų dalimi, mes naktį apsupome Kumenio miestą, šiek tiek anksčiau, negu jie turėjo gauti atsargų siuntą.

9 Ir buvo taip, kad daug naktų mes stovyklavome aplink miestą; bet miegojome ant savo kalavijų ir laikėme sargybinius, kad lamanitai negalėtų užpulti mūsų naktį ir išžudyti, ką padaryti jie bandė daug kartų; bet kiek kartų jie tai bandė, tiek kartų buvo praliejamas jų kraujas.

10 Po kurio laiko atvyko jų atsargos, ir jie buvo beįeiną į miestą naktį. O mes užuot buvę lamanitai, buvome nefitai; todėl suėmėme juos ir jų atsargas.

11 Ir nepaisant to, kad lamanitai tokiu būdu buvo atkirsti nuo paramos, jie vis dar buvo pasiryžę išlaikyti miestą; todėl iškilo būtinybė paimti atsargas ir nusiųsti jas į Judėją, o savo belaisvius – į Zarahemlos žemę.

12 Ir buvo taip, kad praėjo visai nedaug dienų, kol lamanitai prarado visas viltis sulaukti pagalbos; todėl jie atidavė miestą į mūsų rankas; ir tokiu būdu mes įvykdėme savo planus atgauti Kumenio miestą.

13 Bet buvo taip, kad mūsų belaisvių buvo tiek daug, kad, nežiūrint mūsų gausumo, mes buvome priversti arba jiems saugoti panaudoti visas savo pajėgas, arba atiduoti juos mirčiai.

14 Nes štai, jie verždavosi dideliais būriais, kaudamiesi akmenimis ir pagaliais, ir viskuo, kas pakliūdavo jiems po ranka, tad mes nužudėme jų daugiau kaip du tūkstančius po to, kai jie pasidavė kaip karo belaisviai.

15 Todėl mums iškilo būtinybė arba padaryti jiems galą, arba su kalaviju rankoje nulydėti juos į Zarahemlos žemę; o ir mūsų atsargų, net įskaitant tas, kurias perėmėme iš lamanitų, jau buvo ne daugiau, negu reikėjo mūsų pačių žmonėms.

16 Ir dabar, šitomis kritiškomis aplinkybėmis pasidarė labai svarbu nuspręsti dėl šitų karo belaisvių; vis dėlto mes nusprendėme nusiųsti juos į Zarahemlos žemę; todėl atrinkome dalį mūsų vyrų ir įpareigojome juos prižiūrėti mūsų belaisvius kelyje į Zarahemlos žemę.

17 Bet buvo taip, kad rytojaus dieną jie sugrįžo. Ir dabar štai mes jų nesiteiravome apie belaisvius; nes štai lamanitai puolė mus, ir jie sugrįžo pačiu laiku, kad išgelbėtų mus iš jų rankų. Nes štai Amoronas jų pastiprinimui atsiuntė naują atsargų siuntą ir gausią vyrų armiją.

18 Ir buvo taip, kad tie vyrai, kuriuos mes išsiuntėme su belaisviais, atvyko pačiu laiku, kad sulaikytų juos, kai jie buvo bepradedą pergalėti mus.

19 Bet štai mano mažasis dviejų tūkstančių šešiasdešimties būrys kovėsi atkakliausiai; taip, jie buvo tvirti prieš lamanitus ir įvykdydavo mirtį kiekvienam, kuris jiems priešinosi.

20 Ir kai likusi mūsų armija buvo bepradedanti trauktis nuo lamanitų, štai šie du tūkstančiai šešiasdešimt buvo tvirti ir nedvejojantys.

21 Taip, ir jie buvo paklusnūs ir stengėsi tiksliai įvykdyti kiekvieną įsakymo žodį; taip, būtent pagal jų tikėjimą jiems ir įvyko; ir aš prisiminiau žodžius, kurių, anot jų, juos mokė jų amotinos.

22 Ir dabar štai būtent šitiems mano sūnums ir šitiems vyrams, kurie buvo atrinkti lydėti belaisvius, mes skolingi šią didelę pergalę; nes tai jie sumušė lamanitus; todėl šie buvo nuvyti atgal į Mančio miestą.

23 O mes išlaikėme Kumenio miestą ir ne visi buvome nukauti kalaviju; tačiau patyrėme didelių nuostolių.

24 Ir buvo taip, kad po to, kai lamanitai pabėgo, aš nedelsdamas daviau nurodymus iš žuvusiųjų tarpo surinkti visus mano sužeistus vyrus ir pasirūpinau, kad jų žaizdos būtų sutvarstytos.

25 Ir buvo taip, kad du šimtai iš mano dviejų tūkstančių šešiasdešimties buvo be sąmonės dėl nukraujavimo; tačiau, sulig Dievo gerumu, ir didžiai mūsų nuostabai bei visos mūsų armijos džiaugsmui, a viena siela iš jų nežuvo; taip, ir nebuvo tarp jų nė vienos sielos, kuri nebūtų gavusi daug žaizdų.

26 Ir dabar, jų išsaugojimas kėlė nuostabą visai mūsų armijai, taip, kad jie liko gyvi, kai tuo tarpu žuvo tūkstantis mūsų brolių. Ir mes tai teisėtai priskiriame stebuklingai Dievo agaliai dėl jų nepaprasto btikėjimo tuo, ko jie buvo mokomi tikėti: kad yra teisingas Dievas, ir kas tik neabejoja – bus išsaugotas jo nuostabia galia.

27 Dabar, štai toks buvo tikėjimas tų, apie kuriuos aš kalbėjau; jie yra jauni, ir jų protai tvirti, ir jie nuolat pasikliauna savo Dievu.

28 Ir dabar buvo taip, kad po to, kai mes taip pasirūpinome savo sužeistaisiais ir palaidojome savo bei lamanitų žuvusiuosius, kurių buvo daug, štai mes pasiteiravome Gidą apie tuos belaisvius, kuriuos jie lydėjo į Zarahemlos žemę.

29 Dabar, Gidas buvo vyriausiasis vadas to būrio, kuris buvo paskirtas lydėti juos iki tos žemės.

30 Ir dabar, štai žodžiai, kuriuos Gidas pasakė man: Štai mes iškeliavome į Zarahemlos žemę su savo belaisviais. Ir buvo taip, kad mes sutikome mūsų armijų žvalgus, kurie buvo išsiųsti stebėti lamanitų stovyklą.

31 Ir jie šaukė mums, sakydami: Štai lamanitų armijos žygiuoja Kumenio miesto link; ir štai jie užpuls juos, taip, ir sunaikins mūsų žmones.

32 Ir buvo taip, kad mūsų belaisviai išgirdo jų šauksmus, kas jiems suteikė drąsos; ir jie sukilo maištu prieš mus.

33 Ir buvo taip, kad dėl jų maišto mes pakėlėme savo kalavijus prieš juos. Ir buvo taip, kad jie būriu bėgo ant mūsų kalavijų, dėl ko dauguma jų žuvo; o likusieji prasiveržė ir pabėgo nuo mūsų.

34 Ir štai kada jie pabėgo ir mes nebegalėjome jų pavyti, mes skubiai nužygiavome Kumenio miesto link; ir štai mes atvykome laiku, kad galėtume padėti savo broliams išsaugoti miestą.

35 Ir štai mes vėl išvaduoti iš savo priešų rankų. Ir palaimintas mūsų Dievo vardas; nes štai tai jis išvadavo mus; taip, tai jis padarė šitą didelį dalyką dėl mūsų.

36 Dabar buvo taip, kad aš, Helamanas, išgirdęs šituos žodžius iš Gido, prisipildžiau didžiulio džiaugsmo dėl Dievo gerumo išsaugant mus, kad ne visi žūtume; taip, ir aš tikiu, kad nukautųjų sielos aįėjo į savo Dievo atilsį.