Almos knyga 52
ankstesnis kitas

52 Skyrius

Amoronas pakeičia Amalikiją kaip lamanitų karalius. Moronis, Teankumas ir Lehis vadovauja nefitams pergalingame kare prieš lamanitus. Susigrąžinamas Muleko miestas ir nukaunamas Jokūbas, zoramininkas. Apie 66–64 m. prieš Kristaus gim.

1 Ir dabar, buvo taip, jog teisėjų valdžios Nefio žmonėms dvidešimt šeštaisiais metais, pabudę pirmo mėnesio pirmą rytą, štai lamanitai pamatė, kad Amalikijas nebegyvas savo paties palapinėje; ir jie taip pat matė, kad Teankumas pasiruošęs stoti su jais į kovą tą pačią dieną.

2 Ir dabar, tai pamatę, lamanitai išsigando; ir jie atsisakė savo ketinimo žygiuoti į žemę šiaurėje ir atsitraukė su visa savo armija į Muleko miestą, ieškodami apsaugos savo įtvirtinimuose.

3 Ir buvo taip, kad Amalikijo brolis buvo paskirtas tų žmonių karaliumi; ir jo vardas buvo Amoronas; taip karalius Amoronas, karaliaus Amalikijo brolis, buvo paskirtas valdyti jo vietoje.

4 Ir buvo taip, jog jis įsakė savo žmonėms išlaikyti tuos miestus, kuriuos jie paėmė praliedami kraują; nes jie nepaėmė nė vieno miesto, nepraliedami daug kraujo.

5 Ir dabar, Teankumas pamatė, kad lamanitai pasiryžę išlaikyti tuos jų paimtus miestus ir tas žemės dalis, kurias buvo užėmę; ir taip pat matydamas jų gausumą, Teankumas galvojo, kad jam netikslinga bandyti pulti juos jų fortuose.

6 Bet jis aplinkui laikė savo vyrus, lyg ruoštųsi karui; taip, o iš tikrųjų jis pats ruošėsi gintis nuo jų, aplinkui asukasdamas sienas ir ruošdamas atsitraukimo vietas.

7 Ir buvo taip, kad tuo būdu jis nesiliaudamas ruošėsi karui, kol Moronis atsiuntė daug vyrų jo armijai pastiprinti.

8 Ir Moronis taip pat atsiuntė jam nurodymus išsaugoti visus į jo rankas papuolusius belaisvius: kadangi lamanitai buvo paėmę daug belaisvių, kad ir jis išsaugotų visus lamanitų belaisvius kaip išpirką už tuos, kuriuos buvo paėmę lamanitai.

9 Ir jis taip pat atsiuntė jam nurodymus įtvirtinti Dosniąją žemę ir išsaugoti asiaurą praėjimą, vedantį į žemę šiaurėje, kad lamanitai neužimtų to punkto ir neturėtų galimybės pulti juos iš visų pusių.

10 Ir Moronis taip pat atsiuntė jam, norėdamas, kad jis būtų ištikimas išlaikant tą žemės vietą ir ieškotų visokių progų plakti lamanitus tame rajone kiek tik išgali, idant galbūt gudrumu ar kokiu kitu būdu vėl užimtų tuos miestus, paimtus iš jų rankų; ir kad taip pat tvirtintų ir stiprintų aplinkinius miestus, kurie nebuvo papuolę į lamanitų rankas.

11 Ir jis taip pat sakė jam: Aš ateičiau pas tave, bet štai lamanitai puola mus šalies pakraštyje prie vakarinės jūros; ir štai aš einu prieš juos, todėl negaliu ateiti pas tave.

12 Dabar, karalius (Amoronas) išvyko iš Zarahemlos žemės ir pranešė karalienei apie savo brolio mirtį, ir surinko daug vyrų, ir žygiavo prieš nefitus į pakraščius prie vakarinės jūros.

13 Ir taip jis stengėsi puldinėti nefitus ir atitraukti dalį jų pajėgų į tą žemės dalį, kai tuo tarpu jis buvo įsakęs tiems, kuriuos jis paliko valdyti jo užimtus miestus, kad jie taip pat puldinėtų nefitus pakraščiuose prie rytinės jūros ir užimtų kiek tik išgali daugiau jų žemių pagal savo armijų galią.

14 Ir tokiomis pavojingomis sąlygomis nefitai gyveno teisėjų valdžios Nefio žmonėms dvidešimt šeštųjų metų pabaigoje.

15 Bet štai buvo taip, kad teisėjų valdžios dvidešimt septintaisiais metais Teankumas, pagal įsakymą Moronio, kuris pastatė armijas pietinėms ir vakarinėms šalies riboms ginti ir pradėjo žygiuoti Dosniosios žemės link, kad savo vyrais padėtų Teankumui susigrąžinti miestus, kuriuos jie prarado;

16 ir buvo taip, kad Teankumas gavo nurodymus pulti Muleko miestą ir, jei įmanoma, jį susigrąžinti.

17 Ir buvo taip, kad Teankumas pasiruošė pulti Muleko miestą ir žygiuoti su savo armija prieš lamanitus; bet jis matė, jog jam neįmanoma jų įveikti, kol jie savo įtvirtinimuose; todėl jis paliko savo ketinimus ir vėl sugrįžo į Dosnųjį miestą laukti Moronio atvykimo, kad gautų pastiprinimą savo armijai.

18 Ir buvo taip, kad Moronis su savo armijomis atvyko į Dosniąją žemę teisėjų valdžios Nefio žmonėms dvidešimt septintųjų metų pabaigoje.

19 Ir dvidešimt aštuntųjų metų pradžioje Moronis ir Teankumas bei daugelis vyriausiųjų vadų surengė karinį pasitarimą – ką jiems daryti, kad pastūmėtų lamanitus išeiti prieš juos kautis, arba kad jie kokiomis nors priemonėmis išviliotų juos iš jų tvirtovių, idant įgytų pranašumą prieš juos ir vėl paimtų Muleko miestą.

20 Ir buvo taip, kad jie pasiuntė pasiuntinius pas lamanitų armiją, gynusią Muleko miestą, pas jų vadą, kurio vardas buvo Jokūbas, norėdami, kad jis su savo armijomis išeitų susitikti su jais lygumoje tarp dviejų miestų. Bet štai Jokūbas, kuris buvo zoramininkas, nenorėjo su savo armija išeiti susitikti su jais lygumoje.

21 Ir buvo taip, kad Moronis, neturėdamas vilčių susitikti su jais lygiomis sąlygomis, sumanė planą, kaip išvilioti lamanitus iš jų tvirtovių.

22 Todėl jis nurodė, kad Teankumas paimtų nedidelį būrį vyrų ir žygiuotų žemyn palei jūros krantą; o Moronis ir jo armija naktį nužygiavo į tyrus Muleko miesto vakaruose; ir taip, rytojaus dieną, kada lamanitų sargybiniai pastebėjo Teankumą, jie nubėgo ir pranešė tai Jokūbui, savo vadui.

23 Ir buvo taip, kad lamanitų armijos nužygiavo pirmyn prieš Teankumą, tikėdamosi savo gausumu įveikti Teankumą dėl mažo jo karių kiekio. Ir pamatęs lamanitų armijas, ateinančias prieš jį, Teankumas pakrante pradėjo trauktis šiaurės kryptimi.

24 Ir buvo taip, jog pamatę, kad jis pradėjo bėgti, lamanitai įsidrąsino ir energingai juos vijosi. Ir kol Teankumas taip vedė šalin lamanitus, kurie bergždžiai juos vijosi, štai Moronis įsakė, kad dalis jo armijos, kuri buvo su juo, žygiuotų į miestą ir jį užimtų.

25 Jie taip ir padarė, ir nužudė visus tuos, kurie buvo palikti ginti tą miestą, taip, visus tuos, kurie atsisakė atiduoti savo karo ginklus.

26 Ir taip Moronis savo armijos dalimi užėmė Muleko miestą, kai tuo tarpu jis pats su likusiais žygiavo pasitikti lamanitus, kada jie sugrįš po Teankumo persekiojimo.

27 Ir buvo taip, kad lamanitai vijosi Teankumą, kol atėjo netoli Dosniojo miesto, ir tada juos pasitiko Lehis ir nedidelė armija, palikta ginti Dosniojo miesto.

28 Ir dabar štai, kada vyriausieji lamanitų vadai pamatė Lehį su jo armija, ateinančius prieš juos, jie didžiai sutrikę bėgo, bijodami, kad galbūt nepasieks Muleko miesto prieš Lehiui pasivejant juos; nes jie buvo išvarginti žygio, o Lehio vyrai buvo žvalūs.

29 Dabar, lamanitai nežinojo, kad jiems už nugaros yra Moronis su savo armija; ir jie bijojo tik Lehio ir jo vyrų.

30 Dabar, Lehis neskubėjo pasivyti jų, kol jie nesusitiks su Moroniu ir jo armija.

31 Ir buvo taip, kad lamanitams dar nespėjus toli atsitraukti, jie buvo apsupti nefitų – Moronio vyrų iš vienos pusės, ir Lehio vyrų iš kitos pusės, kurie visi buvo žvalūs ir kupini jėgų; o lamanitai buvo išvarginti ilgo žygio.

32 Ir Moronis savo vyrams įsakė juos pulti, kol jie atiduos savo karo ginklus.

33 Ir buvo taip, kad Jokūbas, būdamas jų vadas, be to, azoramininkas ir nenugalimos dvasios, su nepaprastu įtūžiu vedė lamanitus pirmyn kautis su Moroniu.

34 Moronis buvo jų kelyje, todėl Jokūbas apsisprendė nukauti juos ir prasikirsti sau kelią į Muleko miestą. Bet štai Moronis ir jo vyrai buvo stipresni; todėl jie nedavė kelio lamanitams.

35 Ir buvo taip, kad abiejose pusėse jie kovojo su nepaprastu įtūžiu; ir daug nukautų buvo abiejose pusėse; taip, ir Moronis buvo sužeistas, o Jokūbas nukautas.

36 Ir Lehis su savo stipriais vyrais užgulė jų užnugarį su tokiu įtūžiu, kad lamanitai užnugaryje atidavė savo karo ginklus; o likusieji iš jų, būdami labai sutrikę, nežinojo kur eiti ar smogti.

37 Dabar, Moronis, matydamas jų sutrikimą, tarė jiems: Jei atnešite savo karo ginklus ir atiduosite, štai mes nustosime lieti jūsų kraują.

38 Ir buvo taip, jog lamanitams išgirdus šiuos žodžius, jų vyriausieji vadai, visi, kurie nebuvo nukauti, išėjo į priekį ir numetė savo karo ginklus prie Moronio kojų, ir taip pat savo vyrams įsakė padaryti tą patį.

39 Bet štai buvo daug tokių, kurie atsisakė; ir tie, kurie atsisakė atiduoti savo kalavijus, buvo suimti ir surišti bei jų karo ginklai buvo iš jų atimti, ir jie buvo priversti žygiuoti su savo broliais į Dosniąją žemę.

40 Ir dabar, paimtų į nelaisvę buvo daugiau negu nukautų; taip, jų buvo daugiau negu nukautų abiejose pusėse.