1830 m. rugsėjį Viešpats pašaukė Tomą B. Maršą skelbti Evangeliją ir padėti steigti Bažnyčią. Šiame pašaukime, užrašytame Doktrinos ir Sandorų 31 skyriuje, taip pat yra pažadai ir patarimai Tomui dėl asmeninio ir misionieriško gyvenimo. 1830 m. spalį Džozefas Smitas gavo apreiškimą, dabar užrašytą Doktrinos ir Sandorų 32 skyriuje, kuriame Viešpats pašaukė Parlį P. Pratą ir Zibą Pitersoną prisijungti prie Oliverio Kauderio ir Piterio Vitmerio Jaunesniojo misijos pas lamanitus vakarų Misūryje. Viešpats pažadėjo būti su šiais vyrais jų misionieriškuose darbuose.
Viešpats pašaukia Tomą B. Maršą skelbti Evangeliją ir padėti steigti Bažnyčią
Pakvieskite mokinius pamąstyti apie savo šeimos narius ir savo jausmus jiems. Galite mokiniams parodyti savo šeimos nuotrauką ir trumpai papasakoti, kaip mylite savo šeimą. Paprašykite mokinių pagalvoti, ar jų šeimoje yra Bažnyčiai nepriklausančių arba šiuo metu negyvenančių pagal su Viešpačiu sudarytas sandoras žmonių. Taip pat galite mokinius paskatinti pamąstyti, kokių lūkesčių jie turi dėl tų šeimos narių.
Paaiškinkite, kad Doktrinos ir Sandorų 31 skyriuje užrašyta, jog Viešpats kreipėsi į neseniai atsivertusįjį, vardu Tomas B. Maršas, ir kalbėjo jam apie jo šeimą.
Kad padėtumėte mokiniams suprasti šio skyriaus kontekstą, pakvieskite vieną mokinį perskaityti pasakojimą, kaip Tomas B. Maršas tapo Bažnyčios nariu.
1829 m. gyvendamas Bostone, Masačusetso valstijoje, Tomas B. Maršas priėjo prie išvados, kad nė viena iš jam žinomų bažnyčių neatitiko Biblijos mokymų. Jis rašė: „Tikiu, kad Dievo Dvasia man nurodė keliauti į vakarus.“ Kad galėtų ieškoti tiesos, jis paliko savo žmoną Elžbietą ir jauną šeimą. Po trijų klajonių mėnesių važiuodamas namo Tomas „nugirdo apie Aukso knygą, surastą jaunuolio, vardu Džozefas Smitas“. Jis patraukė į Palmyrą Niujorko valstijoje, kur susitiko su Martinu Harisu. Spaustuvininkas Tomui davė bandomąjį lapą, kuriame buvo surinkti pirmieji šešiolika Mormono Knygos puslapių. Tomas vėliau rašė: „Grįžęs namo […] žmonai parodžiau tuos šešiolika Mormono Knygos puslapių […], kurie jai labai patiko, ir ji patikėjo, kad tai buvo Dievo darbas.“ Maždaug po metų, sužinojęs apie Bažnyčios įkūrimą, Tomas su savo šeima persikėlė į Palmyrą. Gyvendamas tenykštėse apylinkėse jis pasikrikštijo netoli Fajeto, o 1830 m. rugsėjį Oliveris Kauderis jį įšventino į vyresniuosius (žr. Thomas B. Marsh, “History of Thomas Baldwin Marsh,” Millennial Star, June 11, 1864, 375).
Kokį įspūdį jums paliko Tomo B. Maršo tiesos paieškos?
Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 31:1–2, o klasės paprašykite surasti tas frazes, kuriose Viešpats drąsina Tomą po jo krikšto.
Kaip Viešpats šiose eilutėse drąsino Tomą?
Ką Viešpats pažadėjo Tomui dėl jo šeimos?
Kokio principo, padėsiančio mums, jei turime Bažnyčiai nepriklausančių arba ištikimai pagal savo sandoras negyvenančių šeimos narių, galime pasimokyti iš Doktrinos ir Sandorų 31:1–2? (Nors mokiniai gali atsakyti savais žodžiais, tačiau jie turėtų suprasti tokį principą: Jei patys būsime ištikimi, tai mūsų šeimos nariai bus palaiminti tikėjimu ir tiesos pažinimu. Užrašykite jį lentoje.)
Kokiais būdais gali būti palaiminti žmonės per šeimos narių ištikimybę? Kokių pavyzdžių esate matę?
Paprašykite mokinių greitai peržiūrėti Doktrinos ir Sandorų 31:3–4 ir surasti, ką daryti Viešpats pašaukė Tomą B. Maršą. Pakvieskite juos pasakyti savo rastus atsakymus. Po to paprašykite vieno mokinio perskaityti toliau užrašytą prezidento Gordono B. Hinklio teiginį apie palaiminimus, kuriuos gauna ištikimai tarnaujantys misionieriai. (Galite mokiniams paruošti po šio teiginio kopiją, kad jie laikytų jį savo Raštuose.) Pakvieskite mokinius pasiklausyti, kas yra laiminami per misionierišką tarnystę.
Paveikslėlis
Prezidentas Gordonas B. Hinklis
„Jūs palaiminsite savo mokomų žmonių ir jų ainijos gyvenimą. Jūs palaiminsite savo pačių gyvenimą. Jūs palaiminsite gyvenimą savo šeimos, kuri jus palaiko ir meldžiasi už jus“ (“Of Missions, Temples, and Stewardship,” Ensign, Nov. 1995, 52).
Kas yra laiminami per misionierišką tarnystę?
Suskirstykite klasę į tris grupes. Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 31:5–8. Pirmos grupės paprašykite surasti palaiminimus, teksiančius tiems, kuriuos mokys Tomas B. Maršas. Antros grupės paprašykite surasti palaiminimus, teksiančius pačiam Tomui, kai jis tarnaus misionieriumi. Trečios grupės paprašykite surasti palaiminimus, teksiančius Tomo šeimai, kai jo nebus su ja. Mokiniui baigus skaityti užduokite šiuos klausimus:
Kokie palaiminimai teks tiems žmonėms, kuriuos mokys Tomas?
Kaip dėl savo misionieriškos tarnystės bus laiminamas pats Tomas?
Kaip bus palaiminta jo šeima?
Kaip kito žmogaus misionieriška tarnystė palaimino jūsų pačių gyvenimą arba jūsų pažįstamo žmogaus gyvenimą?
Jūs irgi galite pasidalyti pavyzdžiais, kaip misionieriška tarnystė laimina žmonių gyvenimą.
Jėzus Kristus Tomui B. Maršui duoda asmeninių patarimų
Paaiškinkite, kad Doktrinos ir Sandorų 31:9–13 yra Viešpaties patarimai Tomui B. Maršui dėl jo asmeninio ir misionieriško gyvenimo. Prieš pamoką lentoje surašykite toliau pateiktus nurodymus arba padarykite po jų kopiją kiekvienam mokiniui:
Panagrinėkite Doktrinos ir Sandorų 31:9–12 ir suraskite vieną patarimą, kuriuo, jūsų manymu, mums būtų svarbu sekti šiais laikais. Pasiruoškite atsakyti į šiuos klausimus:
Kokį patarimą išsirinkote? Kodėl, jūsų manymu, šis patarimas mums svarbus šiais laikais?
Kokiu būdu mes galėtume pritaikyti šį patarimą savo gyvenime?
Kokia bus nauda, jei seksime šiuo patarimu?
Paskirkite mokinius dirbti poromis. Pakvieskite juos individualiai išnagrinėti Doktrinos ir Sandorų 31:9–12 ir savo atsakymais į anksčiau pateiktus klausimus pasidalyti su porininku.
Kai mokiniai vienas kitam pasakys atsakymus, paprašykite jų tyliai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 31:13 ir surasti palaiminimą, kurį Viešpats pažadėjo Tomui B. Maršui, jei jis bus ištikimas. Pakvieskite vieną mokinį ateiti prie lentos ir šį pažadą užrašyti principo forma, vartojant žodžius jei ir tai. Likusius mokinius paraginkite prireikus tam mokiniui padėti. Mokinys gali išsireikšti savais žodžiais, tačiau turėtų būti aiškus toks principas: Jei būsime ištikimi iki galo, tai Viešpats bus su mumis. Pabrėžkite, kad ši tiesa tinka ir mums, jei tik mes stengsimės dalytis Evangelija su kitais žmonėmis, o taip pat ir kitais atvejais.
Kada, siekdami būti Jam ištikimi, jautėte, jog Viešpats su jumis? (Suteikite mokiniams laiko prieš atsakant pirmiau apmąstyti šį klausimą. Taip pat galite pasidalyti savo patyrimais.)
Viešpats pašaukia Parlį P. Pratą ir Zibą Pitersoną prisijungti prie misijos pas lamanitus
Paprašykite mokinių Raštuose atsiversti žemėlapį pavadinimu „Bažnyčios kėlimasis į vakarus“ (žr. 6 žemėlapį Bažnyčios istorijos žemėlapiuose). Arba galite parodyti didelį žemėlapį, kuriame aiškiai matytųsi atstumas tarp JAV Niujorko ir Misūrio valstijų.
Kur Oliveris Kauderis ir Piteris Vitmeris Jaunesnysis buvo pašaukti skelbti Evangeliją? (Jei mokiniai neprisimena, pakvieskite juos atsiversti Doktrinos ir Sandorų 28:8–9; 30:5. Šie misionieriai buvo pašaukti pamokslauti „pas lamanitus“, arba prie vakarinio Misūrio pakraščio. Padėkite mokiniams žemėlapyje surasti tą vietą.)
Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 32 skyriaus įvadą. Tegul klasė seka skaitomą tekstą ir suranda, ko klausė kai kurie Bažnyčios vyresnieji apie Oliverio Kauderio ir Piterio Vitmerio misiją.
Ko klausė kai kurie Bažnyčios vyresnieji apie Oliverio Kauderio ir Piterio Vitmerio misiją? (Jie norėjo sužinoti, ar pamokslauti lamanitams gali būti pašaukiama daugiau misionierių.)
Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 32:1–3. Tegul klasė seka skaitomą tekstą ir suranda, ką daryti buvo pašaukti Parlis P. Pratas bei Ziba Pitersonas ir ką jiems pažadėjo Viešpats.
Ką daryti buvo pašaukti Parlis ir Ziba?
Ką Viešpats jiems pažadėjo?
Galite atkreipti dėmesį, kad Doktrinos ir Sandorų 32:3 esantys pažadai yra panašūs į lentoje užrašytą principą: Jei būsime ištikimi iki galo, tai Viešpats bus su mumis.
Galite paaiškinti, kad 1830 m. rudenį bei 1830–1831 m. žiemą ši nedidelė misionierių grupelė (prie kurios vėliau prisijungė atsivertusysis iš Ohajo, vardu Frederikas G. Viljamsas) nukeliavo beveik 2400 kilometrų nuo Fajeto Niujorko valstijoje iki Independenso Misūrio valstijoje, didelę dalį pėsčiomis. Šie keturi misionieriai į Independensą atkeliavo 1831 m. sausio viduryje. Dalį savo kelionės jie kentėjo nuo didelio šalčio, stiprių vėjų, nuovargio, misdami tik sušalusia kukurūzų duona bei žalia kiauliena. Kai kuriose vietose jie brisdavo beveik per metro aukščio sniegą. Nors buvo sunku, šiems misionieriams pavyko su Evangelija supažindinti Amerikos indėnus, gyvenusius Indėnų teritorijoje prie vakarinio Misūrio krašto. Evangeliją jie taip pat paskelbė Mentore ir Kirtlande, Ohajo valstijoje, kur tam tikra žmonių grupė ieškojo sugrąžintosios Naujojo Testamento krikščionybės. (Daugiau apie šią grupę ir jų vadovą Sidnį Rigdoną mokiniai sužinos studijuodami Doktrinos ir Sandorų 35 skyrių.) Viešpats išpildė Savo pažadą, kad Jis bus su šiais misionieriais ir kad niekas jų nepergalės. (Žr. Church History in the Fulness of Times Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System manual, 2003], 84–85.)
Pamoką galite užbaigti paliudydami apie aptartas tiesas.
Doktrinos ir Sandorų 31 skyriuje užrašytas apreiškimas yra vienas iš kelių apreiškimų (žr. DS 30–36), kuriuose Viešpats kalba apie misionierišką darbą nuo tada, kai Jis pirmą kartą apreiškė Savo žmonių surinkimo principą (žr. DS 29:1–8), iki tada, kai Jis pirmą kartą nurodė jų susirinkimo vietą (žr. DS 37).
Kiekvienas asmuo, sužinojęs apie Jėzaus Kristaus Evangeliją, turi pats pasirinkti, ar ją priimti, ar ne. Tačiau mūsų ištikimybės pavyzdys gali padaryti teigiamą įtaką kitiems. Kaip ir kada Viešpats išpildys pažadus, panašius į Doktrinos ir Sandorų 31:2, 5–8 išvardytus Jo pažadus Tomui B. Maršui, galbūt neatitiks mūsų lūkesčių ar vilčių. Tačiau šis prezidento Tomo S. Monsono pasakojimas apie vieną patyrimą, įvykusį jam Kanadoje tarnaujant misijos prezidentu, iliustruoja tai, kad Viešpats tikrai išpildo Savo pažadus ištikimiesiems:
Paveikslėlis
Prezidentas Tomas S. Monsonas
„Ten, mano kabinete, vieną dieną sėdėjo ką tik atvykęs naujas misionierius. Jis buvo protingas, stiprus, kupinas entuziazmo ir troškimo tarnauti, laimingas ir dėkingas už galimybę būti misionieriumi. Kalbėdamasis su juo tariau: „Vyresnysis, manau, kad tavo tėtis ir mama visa širdimi palaiko šį tavo pašaukimą į misiją.“ Jis nuleido galvą žemyn ir atsakė: „Na, ne visai taip. Matote, prezidente, mano tėtis nėra Bažnyčios narys. Jis netiki taip, kaip tikiu aš, tad jis nesupranta mano paskyrimo svarbos.“ Net nesudvejojęs ir kažkieno, ne iš savęs, paragintas pasakiau jam: „Vyresnysis, jei sąžiningai ir stropiai tarnausi Dievui skelbdamas jo žinią, tai tavo tėtis prisijungs prie Bažnyčios dar prieš tavo misijos pabaigą.“ Kietai suspaudęs mano ranką, pritvinkusiomis ašarų, kurios ėmė riedėti skruostais, akimis, jis pareiškė: „Matyti savo tėvą, priimantį šią tiesą, būtų pats didžiausias palaiminimas mano gyvenime.“
Taigi, šis jaunuolis nesėdėjo rankų sudėjęs ir nelaukė, kol tas pažadas pats savaime ims ir išsipildys; jis pasekė pavyzdžiu Abraomo Linkolno, apie kurį buvo sakoma: „Kai jis meldėsi, tai meldėsi, lyg viskas priklausytų nuo Dievo, o kai dirbo, tai dirbo, lyg viskas priklausytų nuo jo.“ Tokia buvo ir to jaunuolio misionieriška tarnystė.
Kiekvienoje misionierių konferencijoje susirasdavau jį prieš prasidedant susirinkimams ir paklausdavau: „Vyresnysis, kokia tėčio pažanga?“
Jis nuolat atsakydavo: „Jokios pažangos, prezidente, tačiau žinau, kad Viešpats išpildys pažadą, kurį davė per jus, mano misijos prezidentą.“ Dienos virto savaitėmis, o savaitės – mėnesiais, ir galiausiai likus vos dviem savaitėms iki mūsų pačių misijos pabaigos ir grįžimo namo, iš to misionieriaus tėvo gavau laišką. Norėčiau šiandien jį jums perskaityti.
„Brangus broli Monsonai,
noriu labai padėkoti jums, kad taip rūpinotės mano sūnumi, kuris neseniai užbaigė misiją Kanadoje.
Jis buvo įkvėpimas mums.
Mano sūnaus misijos pradžioje buvo pažadėta, kad aš iki jo sugrįžimo tapsiu Bažnyčios nariu. Tas pažadas, tikiu, buvo jam pasakytas jūsų, man nepažįstamo žmogaus.
Džiugiai pranešu, kad pasikrikštijau Bažnyčioje likus vienai savaitei iki jo misijos pabaigos. […]
Jo jaunesnis brolis taip pat neseniai buvo pakrikštytas ir patvirtintas Bažnyčios nariu.
Dar kartą dėkoju už visą gerumą ir meilę, kuriuos mano sūnui parodė jo broliai misijoje per pastaruosius dvejus metus.
Nuoširdžiai Jūsų –
dėkingas tėvas“
Ir vėl buvo atsakyta į nuolankią tikėjimo maldą“ (iš Conference Report, Apr. 1964, 131–132).
Tomas B. Maršas nusimanė apie žolelių vartojimą gydant ir tokiu savo nusimanymu galėjo padėti žmonėms. Tačiau jo didesnis pašaukimas buvo gydyti sielas. Yra daug kur užrašyta, kaip Tomas B. Maršas skyrė laiko ir padėjo Bažnyčios nariams išspręsti problemas.
Nors pirmoji misija pas lamanitus, skelbiant Evangeliją Amerikos indėnams, nebuvo sėkminga, tačiau ji turėjo reikšmingą poveikį ankstyvajai Bažnyčios istorijai. Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas aiškino:
Paveikslėlis
Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas
„2400 km ilgio kelionė, kurios didelę dalį sudarė kelionė tyrais atšiauriu oru, truko apie keturis mėnesius. Tačiau tai buvo labai naudinga kelionė, nes jos metu daug žmonių priėmė Evangeliją, po to Kirtlande ir kitose vietose buvo įkurti dideli skyriai, į Bažnyčią atėjo daug ištikimų žmonių. Tai buvo pirmoji misionieriška kelionė į vakarus nuo Niujorko, o jos rezultatai Bažnyčiai davė nesuskaitomos naudos“ (Church History and Modern Revelation, 2 vols. [1953], 1:150).
Doktrinos ir Sandorų 32 skyriuje esantis apreiškimas skirtas Parliui P. Pratui ir Zibai Pitersonui. Kad padėtumėte klasei sužinoti daugiau apie šiuos du vyrus, galbūt vertėtų perskaityti jiems šią informaciją:
1830 m. vasarą Parlis P. Pratas su žmona Tenkful iš savo namų Amherste, Ohajo valstijoje, keliavo aplankyti savo giminaičių Niujorke. Šventoji Dvasia paskatino Parlį P. Pratą sustoti Niujorko valstijoje, netoli Palmyros esančiame Niuarko kaime, kuriame sužinojo apie Mormono Knygą. Vėliau jis užrašė, kaip reagavo į tą knygą:
Paveikslėlis
Parlis P. Pratas
„Skaičiau visą dieną; maistas buvo našta, visai nenorėjau valgyti; atėjus nakčiai miegas tapo našta, nes labiau norėjau skaityti, o ne miegoti.
Beskaitant Viešpaties dvasia nusileido ant manęs ir sužinojau, supratau, kad ši knyga yra tiesa“ (Autobiography of Parley P. Pratt, ed. Parley P. Pratt [1938], 20).
Parlis nuvyko į Palmyrą, kur jį pasitiko ir mokė Hairumas Smitas. Netrukus Hairumas su Parliu iškeliavo į Fajetą Niujorko valstijoje susitikti su ten augančio Bažnyčios skyriaus nariais. 1830 m. rugsėjį Oliveris Kauderis pakrikštijo Parlį ir įšventino į vyresniuosius.
Apie Zibos Pitersono atsivertimą žinoma nedaug. Žinome tiktai, kad 1830 m. balandį jį pakrikštijo Oliveris Kauderis, o tų pačių metų birželį jis buvo įšventintas į vyresniuosius.
Toliau pateiktas pasakojimas yra pavyzdys, kaip Viešpats laimino Parlį P. Pratą jam tarnaujant misijoje:
Už 80 kilometrų į vakarus nuo Kirtlando Parlis buvo areštuotas dėl „kažkokių nerimtų kaltinimų“, buvo teisiamas ir „nuteistas kalėjimu“ arba turėjo sumokėti baudą (Autobiography of Parley P. Pratt, ed. Parley P. Pratt [1938], 36). Kadangi negalėjo susimokėti, Parlis visą naktį praleido užrakintas užeigoje. Kitą rytą jį aplankė jo porininkai, jis ragino juos vykti toliau, žadėdamas, kad prie jų greitai prisijungs. Parlis rašė: „Sėdėjau prie židinio prižiūrimas pareigūno, pasiprašiau laukan. Lydimas jo išėjau į miestelio aikštę. Paklausiau: „Pone Pybodai, ar greitai bėgate?“ Jis atsakė: „Ne, tačiau greitai bėga mano didelis buldogas, jis buvo apmokytas, kad pastaruosius metus padėtų vykdyti mano pareigas; mano liepiamas jis sugautų bet kurį žmogų.“ „Ką gi, pone Pybodai, vertėte mane nueiti mylią, bet nuėjau dvi. Suteikėte man progą pamokslauti, giedoti, taip pat parūpinote man nakvynę bei pusryčius. Turiu dabar keliauti toliau; jei greitai bėgate – galite vykti su manimi. Dėkoju už jūsų gerumą – geros dienos, sere.“
Patraukiau kelionėn, o jis stovėjo sau nustebęs ir negalėjo nė žingsnio žengti. […] Sustingęs iš nuostabos jis nepradėjo manęs vytis tol, kol nuėjau kokį 180 metrų. […] Tada jis ėmė šaukti man ir savo šuniui, kad mane sugautų. Tas šuo buvo vienas didžiausių, kokį kada nors mačiau, jis įsiutęs bėgo link manęs; iš paskos bėgantis pareigūnas plojo rankomis ir šaukė rodydamas į ten, kur bėgau: „Paimk, paimk, griebk jį, stebėk, čiupk jį, sakau: parversk jį.“ Šuo greitai mane vijosi ir, jam bešokant ant manęs, toptelėjo žaibiška mintis padėti pareigūnui tą įpykusį šunį pasiųsti į mišką, kuris buvo netoliese. Ėmiau rodyti į mišką plodamas delnais ir šaukdamas lyg tas pareigūnas. Šuo, padvigubinęs greitį, nuskuodė pro mane į mišką, į kurį bėgti raginau aš ir pareigūnas ir į kurį patys bėgome.“
Pasprukęs nuo šuns ir pareigūno, vyresnysis Pratas prie savo porininkų prisijungė keliaudamas kitu maršrutu. Vėliau Pratas sužinojo, kad toje vietovėje prie Bažnyčios prisijungė Simeonas Karteris, kuriam jis paliko Mormono Knygą, ir dar beveik šešiasdešimt žmonių (žr. Autobiography of Parley P. Pratt, 38–39).