Doktrinos ir Sandorų 18 skyriuje užrašytą apreiškimą Džozefas Smitas 1829 m. birželį gavo sau, Oliveriui Kauderiui ir Deividui Vitmeriui netrukus po to, kai Petras, Jokūbas ir Jonas Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui suteikė Melchizedeko kunigystę. Apreiškimo pradžioje Viešpats Oliverį Kauderį mokė, kaip steigti Bažnyčią. Tada Jis pašaukė Oliverį Kauderį ir Deividą Vitmerį skelbti atgailą.
Prieš pamoką lentoje nupieškite čia pateikiamą piešinį.
Paveikslėlis
bažnyčios pastato schema
Galbūt vertėtų perskaityti panašią arba toliau pateikiamą informaciją apie žemės drebėjimą, kuris įvyko neseniai arba netoli jūsų:
1989 m. spalio 17 d. 17:04 San Franciske, Kalifornijos valst., JAV, įvyko 6.9 balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimas. Buvo sugadinta arba sugriauta tūkstančiai pastatų. Daugelio pastatų pamatai suskilo, tad jie buvo paskelbti nesaugiais.
Kas jus neramintų, jeigu gyventumėte name, kurio pamatai silpni?
Paaiškinkite, kad Doktrinos ir Sandorų 18 skyriuje užrašytas Viešpaties apreiškimas Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui, kaip Jo Bažnyčią įkurti ant saugaus pamato. Šio apreiškimo pradžioje Viešpats užsimena apie tai, ką yra užrašęs Oliveris Kauderis, t. y. Mormono Knygos žodžius, kuriuos Oliveris Kauderis užrašė būdamas pranašo Džozefo Smito raštininku. Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 18:1–4. Tegul klasė suranda, kaip Mormono Knygoje užrašyti dalykai galėtų padėti kurti Bažnyčią.
Kas, pasak Viešpaties, buvo Mormono Knygoje? Kaip Mormono Knygoje esantys mokymai galėtų padėti kuriant Bažnyčią?
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 18:5. Tegul klasė suranda, ką pažadėjo Gelbėtojas, jei Jo Bažnyčią kursime ant Jo Evangelijos pagrindo.
Kuo remiantis, pasak 5 eilutės, turi būti kuriama tikroji Bažnyčia? (Mokinių atsakymai turėtų atspindėti tokią doktriną: Tikroji Bažnyčia turi būti kuriama remiantis Jėzumi Kristumi ir Jo Evangelija.)
Ką mums pažada Viešpats, kai Jo Bažnyčią kuriame ant Jo Evangelijos pagrindo?
Viešpats pašaukia Oliverį Kauderį ir Deividą Vitmerį skelbti atgailą
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 18:6. Tegul klasė seka skaitomą tekstą ir atkreipia dėmesį, kaip Viešpats apibūdina pasaulį, kuriame gyvename. Kai jie pasakys ką surado, paskatinkite juos perskaityti Doktrinos ir Sandorų 18:9 ir surasti, ką įsakė Viešpats dėl pasaulyje didėjančio nelabumo.
Koks buvo Viešpaties atsakas į vis didėjantį nelabumą pasaulyje? (Jis pašaukė tarnus skelbti atgailą.)
Pažymėkite, kad Oliverį Kauderį ir Deividą Vitmerį Viešpats skelbti atgailą pašaukė panašiai, kaip pašaukė senovės apaštalą Paulių. Nors Oliveris ir Deividas nebuvo pašaukti būti Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariais, tačiau jie prisidėjo prie šio kvorumo įkūrimo vėlesniu laiku. Mokiniams paaiškinkite, kad apie Oliverio Kauderio ir Deivido Vitmerio vaidmenis jie daugiau sužinos kitoje pamokoje.
Kad padėtumėte mokiniams pasiruošti studijuoti Viešpaties mokymus apie sielų vertę, pademonstruokite kelis daiktus, kurie, jūsų manymu, mokiniams atrodys vertingi. Paklauskite jų, kiek jie galėtų sumokėti už kiekvieną iš tų daiktų. Paaiškinkite, kad vienas iš būdų išsiaiškinti daikto vertę yra sužinoti, kiek už jį pasiryžę mokėti žmonės. Vienas žmogus galėtų pareikšti, kad tam tikras daiktas yra vertas tam tikros pinigų sumos, tačiau ši kaina yra tiksli tik tuomet, jei ir kitas žmogus už tą daiktą pasiryžęs sumokėti tą pačią sumą.
Garsiai perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 18:10. Paskatinkite mokinius šia eilute remtis pagrindžiant savo vertę Dievo akyse. Mokiniai gali pasiūlyti įvairių principų, tačiau žiūrėkite, kad būtų pabrėžiama, jog sielų vertė Dievo akyse yra didelė.
Kodėl, jūsų manymu, Dievui esate tokios didelės vertės?
Paprašykite vieno mokinio perskaityti prezidento Dyterio F. Uchtdorfo iš Pirmosios Prezidentūros teiginį:
Paveikslėlis
Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas
„Dievas mato jus ne tik kaip mirtingą esybę mažoje planetoje, gyvenančią trumpą laiką, – Jis mato jus kaip Savo vaiką. Jis mato jus kaip tokią esybę, kokia galite tapti ir kokia jums skirta tapti. Jis nori, kad žinotumėte, jog esate Jam svarbūs“ („Esate svarbūs Jam“, 2011 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Mokiniams priminkite ankstesnį pokalbį, jog daikto vertė priklauso nuo to, kiek žmogus pasiryžęs už jį sumokėti. Paprašykite vieno mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 18:11–12. Tegul klasė seka skaitomą tekstą ir atkreipia dėmesį į tai, kiek Gelbėtojas pasiryžęs mokėti už mus.
Kokią kainą Gelbėtojas sumokėjo už mūsų sielas?
Kaip galime parodyti dėkingumą už Gelbėtojo auką dėl mūsų? (Nors teisingi gali būti įvairūs atsakymai, tačiau pabrėžkite, kad vienas iš geriausių būdų parodyti savo dėkingumą yra atgaila.)
Lentoje užrašykite: Mano vertė yra tokia didelė, jog Jėzus Kristus kentėjo ir mirė, kad galėčiau atgailauti.
Galite pasiūlyti mokiniams užsirašyti šį principą savo sąsiuviniuose arba Raštų studijavimo žurnaluose.
Kaip ši tiesa gali paveikti jūsų požiūrį į save?
Kaip ši tiesa gali paveikti jūsų požiūrį į kitus žmones?
Paliudykite apie Gelbėtojo meilę ir pasiryžimą mirti dėl kiekvieno iš mūsų.
Kodėl, jūsų manymu, Viešpats labai džiaugiasi, kai atgailaujame?
Jei žmogus tiki, kad sielų vertė yra didžiulė Dievo akyse, tai ką toks įsitikinimas skatins jį daryti? (Galimi ir tokie atsakymai: gerbti kitus, tarnauti kitiems arba ruoštis tarnystei misijoje.)
Paprašykite mokinių tyliai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 18:14 ir surasti, ką Viešpats pašaukė daryti Oliverį Kauderį ir Deividą Vitmerį.
Ką, jūsų manymu, reiškia „šaukti atgailą“?
Kad padėtumėte mokiniams geriau suprasti šiuos žodžius, perskaitykite vyresniojo Nylo L. Anderseno iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo citatą: „Šaukti atgailą paprasčiausiai reiškia padėti žmonėms sugrįžti pas Dievą“ (“Preparing for Your Spiritual Destiny” [CES fireside address, Jan. 10, 2010], 7, speeches.byu.edu).
Kaip galime padėti kitiems atgailauti?
Paprašykite mokinių perskaityti Doktrinos ir Sandorų 18:15–16 ir surasti, ką patiria asmenys, padedantys kam nors eiti pas Jėzų Kristų.
Kaip laiminami tie žmonės, kurie padeda kitiems eiti pas Jėzų Kristų? (Mokiniams atsakinėjant galite lentoje užrašyti tokį principą: Jei padedame kitiems atgailauti ir eiti pas Viešpatį, tai jaučiame džiaugsmą kartu su jais būdami Dievo karalystėje.)
Kodėl, jūsų manymu, vedant kitus pas Jėzų Kristų yra jaučiamas džiaugsmas?
Paskatinkite mokinius pasidalyti patirtimi, jei jie arba kas nors iš jų pažįstamų kada nors jautė džiaugsmą padėdami kitam artėti prie Viešpaties. Galite pasidalyti savo patirtimi.
Paskatinkite mokinius užsirašyti vieną būdą, kaip jie galėtų padėti sielų gelbėjimo darbe. Paprašykite jų išvardyti konkrečius žmones, kuriems galėtų padėti.
Doktrinos ir Sandorų 18:5 rašoma, kad Viešpaties Bažnyčia turėtų būti statoma „ant mano evangelijos ir mano uolos pagrindo“. Raštų rodyklėje apie terminą uola rašoma: „Perkeltine prasme reiškia Jėzų Kristų ir jo evangeliją, kurie yra tvirtas pamatas ir atrama (DS 11:24; 33:12–13). Uola, akmuo taip pat gali reikšti apreiškimą, per kurį Dievas apreiškia savo evangeliją žmonėms (Mato 16:15–18)“ (Raštų rodyklė, „Uola, akmuo“, raštai.lds.org).
Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas iš Pirmosios Prezidentūros mokė:
Paveikslėlis
Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas
„Mūsų Dangiškajam Tėvui kiekvienas žmogus yra labai svarbus asmuo. Tik suvokę tai, galime pradėti mokytis, kaip turime elgtis su savo artimu.
Viena moteris, ilgus metus bridusi per vargą ir sielvartą, pro ašaras sakė: „Suvokiau, kad esu tarsi 20-ies dolerių banknotas – suglamžytas, apiplėšytas, purvinas, išniekintas ir randuotas. Bet vis dar esu 20-ties dolerių banknotas. Esu kažko verta. Nors nekaip atrodau ir nors esu sulamdyta bei susidėvėjusi, aš vis dar verta visų 20 dolerių“ („Jūs esate mano rankos“, 2010 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
Toliau pateikiami pasakojimai iliustruoja prezidento Tomo S. Monsono pastangas vesti žmones pas Gelbėtoją:
Paveikslėlis
Prezidentas Tomas S. Monsonas
„Kaip vyskupas turėjau daug ir įvairių atsakomybių ir kaip įmanydamas stengiausi daryti viską, ko manęs prašė. Jungtinės Valstijos tuomet buvo įsitraukusios į […] karą. Kadangi dauguma mūsų narių tuomet tarnavo kariuomenėje, iš Vyriausiosios Bažnyčios valdybos visiems vyskupams atėjo nurodymas, kad visiems karininkams užprenumeruotume Church News ir Improvement Era, tuometinius Bažnyčios leidinius. Be to, buvo paprašyta, kad kiekvienas vyskupas kas mėnesį kiekvienam savo apylinkės kariškiui asmeniškai parašytų po laišką. Mūsų apylinkėje buvo 23 uniformuoti vyrai. Kunigystės kvorumai po šiokių tokių pastangų parūpino lėšų leidinių prenumeratai. Aš ėmiausi užduoties, net pareigos, kas mėnesį parašyti 23 asmeniškus laiškus. Net po šitiek metų aš vis dar turiu tų laiškų kopijas ir gautus atsakymus. Skaitydamas tuos laiškus visuomet pravirkstu. Tikras džiaugsmas skaityti kario priesaiką gyventi pagal Evangeliją, jūreivio ir jo šeimos sprendimą išlaikyti tikėjimą.
Vieną vakarą vienai apylinkės sesei perdaviau 23 to mėnesio laiškų pluoštelį. Jos užduotis buvo pasirūpinti, kad laiškai būtų išsiųsti, ir atnaujinti vis besikeičiančių adresų sąrašą. Ji pažvelgė į vieną voką ir nusišypsojusi paklausė: „Vyskupe, ar jums neatsibosta? Štai dar vienas laiškas broliui Braisonui. Tai jau 17-tas laiškas jam, o dar negavote jokio atsakymo.“
Aš atsakiau: „Na, galbūt šį mėnesį sulauksiu.“ Pasirodo, tą mėnesį tikrai sulaukiau. Jis pirmą kartą atsakė į mano laišką. Jo laišką laikau atminimui ir labai branginu. Jis tarnavo labai toli esančiame krante, izoliuotas, išsiilgęs namų ir vienišas. Jis rašė: „Brangus vyskupe, nesu mėgėjas rašyti laiškus.“ (Tą patį prieš kelis mėnesius būčiau ir jam pasakęs.) Tęsiu jo laišką: „Dėkoju už Church News ir žurnalus, bet labiausiai dėkoju už jūsų asmeninius laiškus. Aš atverčiau naują gyvenimo lapą. Buvau įšventintas į kunigus Aarono kunigystėje. Mano širdis sklidina. Esu laimingas žmogus.“
Dėl brolio Braisono džiaugėsi ir jo vyskupas. Supratau, kaip praktiškai pritaikyti šią patarlę: „Puikiai pareigą atlik, kita Viešpačiui palik“ (Henry Wadsworth Longfellow, “The Legend Beautiful,” in The Complete Poetical Works of Longfellow [1893], 258).
Po kelių metų, lankydamasis Solt Leiko Kotonvudo kuole, kuriam prezidentavo Džeimsas E. Faustas, pasidalijau šiuo pasakojimu, nes norėjau padrąsinti mūsų karininkus. Po susirinkimo prie manęs priėjo gražus jaunuolis. Jis paėmė mano ranką ir paklausė: „Vyskupe Monsonai, ar pamenate mane?“
Staiga supratau, kas jis toks. „Broli Braisonai! – sušukau aš. – Kaip laikaisi? Ką veiki Bažnyčioje?“
Šiltai ir su akivaizdžiu pasididžiavimu jis atsakė: „Laikausi gerai. Tarnauju mūsų vyresniųjų kvorumo prezidentūroje. Dar kartą dėkoju už jūsų rūpestį manimi ir už tuos jūsų man siųstus laiškus, kuriuos branginu.“
Broliai, pasauliui reikia jūsų pagalbos“ („Norintys ir verti tarnauti“, 2012 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
Paveikslėlis
Prezidentas Tomas S. Monsonas
„Kai tarnavau vyskupu vieną sekmadienio rytą pastebėjau, kad vienas iš mūsų kunigų nedalyvavo kunigijos susirinkime. Kvorumu rūpintis palikau patarėją, o aš nuvykau aplankyti Ričardą namuose. Jo mama pasakė, kad jis darbavosi Vest Templ garaže.
Nuvykęs į tą garažą visur ieškojau Ričardo, bet niekur jo neradau. Staiga buvau įkvėptas žvilgtelėti žemyn į tepalų surinktuvę, esančią stoties pašonėje. Pamačiau, kad iš tamsos žvelgė dvi blizgančios akys. Tada išgirdau Ričardą sakant: „Suradote mane, vyskupe! Tuoj išlysiu.“ Po to jis retai praleisdavo kunigijos susirinkimus.
Jo šeima persikėlė į kaimyninį kuolą. Laikas ėjo, galiausiai sulaukiau telefono skambučio, mane informavo, kad Ričardas yra pašauktas tarnauti į misiją Meksikoje ir kad jo šeima kviečia mane pasisakyti jo išleistuvėse. Kalbėdamas susirinkime Ričardas užsiminė, kad sprendimą tarnauti misijoje priėmė vieną sekmadienio rytą, kai buvo ne sakramento salėje, bet pažvelgęs aukštyn iš tamsių tepalų surinktuvės gelmių pamatė ištiestą savo kvorumo prezidento ranką.
Daug metų Ričardas palaikė ryšį su manimi, pasakojo man apie savo liudijimą, apie savo šeimą, ištikimą tarnystę Bažnyčioje ir apie savo, kaip vyskupo, pašaukimą“ (“They Will Come,” Ensign, May 1997, 46).