1831 m. spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje Oliveris Kauderis gavo pavedimą nuvežti Įsakymų Knygos rankraštį iš Ohajo valstijos į Misūrio valstiją. Misūryje Viljamas V. Felpsas turėjo išleisti šią knygą savo spaustuvėje. 1831 m. lapkričio 11 d. Viešpats paskyrė Džoną Vitmerį būti Oliverio kelionės bendražygiu ir įsakė jam toliau vykdyti Bažnyčios istoriko pareigas (žr. DS 69 skyrių). Kitą dieną Viešpats paskyrė šešis vyrus tarnauti apreiškimų prievaizdais (žr. DS 70 skyrių). 1831 m. gruodį Viešpats įsakė Džozefui Smitui ir Sidniui Rigdonui tarnauti misijoje, išsklaidyti priešiškus jausmus Bažnyčiai ir paruošti kelią, kad būtų išleisti apreiškimai ir įsakymai (žr. DS 71 skyrių).
Prieš prasidedant pamokai lentoje užrašykite šį klausimą: Ar kas nors kada nors jums yra patikėjęs kažką vertinga?
Pamokos pradžioje suteikite mokiniams laiko apmąstyti lentoje užrašytą klausimą. Paskui užduokite šiuos klausimus:
Ką jums buvo patikėta padaryti? Kaip tas pasitikėjimas paveikė jūsų rūpestį tuo vertingu dalyku?
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 69 skyriaus įvadą. Likusiųjų paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, kas buvo patikėta Oliveriui Kauderiui.
Kas buvo patikėta Oliveriui Kauderiui?
Jeigu jums būtų patikėti tie vertingi daiktai, kaip rūpintumėtės jais?
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 69:1–2. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, ką Viešpats nurodė dėl tų vertingų daiktų.
Kodėl, jūsų manymu, būtų išmintinga, kad tuos vertingus daiktus gabentų daugiau nei vienas žmogus?
Paaiškinkite, kad Viešpats, kartu su pavedimu padėti Oliveriui gabenti apreiškimus ir pinigus į Misūrį, patikėjo Džonui Vitmeriui kitą svarbią užduotį. Pakvieskite kelis mokinius pakaitomis perskaityti Doktrinos ir Sandorų 69:3–8, o likusių mokinių paprašykite ieškoti, ką dar Viešpats patikėjo Džonui Vitmeriui padaryti. Paprašykite mokinių papasakoti, ką rado. Galite priminti mokiniams, kad 1831 m. pradžioje Džonas Vitmeris buvo pašauktas Bažnyčios istoriku ir raštininku (žr. DS 47 skyrių).
Kodėl, pasak 8 eilutės, buvo svarbu, kad Džonas Vitmeris vestų Bažnyčios istoriją?
Paaiškinkite, kad nuo Džozefo Smito laikų Bažnyčios vadovai stropiai stengėsi sekti Viešpaties nurodymu rašyti visus svarbius dalykus apie Bažnyčią (žr. DS 69:3). Jie išsaugojo „viską, kas bus naudinga Bažnyčiai“ (DS 69:8), netgi ir tai, kas gali būti šiek tiek gėdinga. Pavyzdžiui, Doktrinoje ir Sandorose yra kai kurie apreiškimai, per kuriuos Viešpats papeikia ankstyvosios Bažnyčios vadovus (žr. DS 3:5–9; 93:41–50). Šiais laikais Bažnyčios istorikas, vadovaujamas Pirmosios Prezidentūros, koordinuoja Bažnyčios Istorijos departamento pastangas išsaugoti tikslią „visų svarbių dalykų“ istoriją.
Kad padėtumėte mokiniams atpažinti principą, žr. Doktrinos ir Sandorų 69:3, 8, lentoje užrašykite šį nebaigtą teiginį: Viešpats tikisi, kad istorija bus vedama … labui.
Paklauskite mokinių, kaip jie užbaigtų šį teiginį, remdamiesi 3 ir 8 eilutėmis. Jiems atsakinėjant užbaikite lentoje užrašytą teiginį taip: Viešpats tikisi, kad istorija bus vedama Bažnyčios ir ateinančių kartų labui. Galite įsitikinti, kad mokiniai supranta, jog frazė „kylančios kartos“ reiškia juos, Bažnyčios jaunimą.
Kaip, jūsų nuomone, Bažnyčios istorija ir asmeninės istorijos gali praversti Bažnyčiai? Kaip jos gali praversti „kylančiai kartai“?
Paprašykite mokinių pagalvoti apie jiems padėjusį pasakojimą iš Bažnyčios arba jų šeimos istorijos. Suskirstykite mokinius poromis ir paprašykite jų, kad vienas kitam papasakotų tas istorijas. Taip pat paprašykite jų pakalbėti, kaip tos istorijos paveikė juos. Arba galite pakviesti kelis mokinius, kad šie papasakotų savo istorijas visiems mokiniams.
Pakvieskite mokinius tyliai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 70 skyrių ir ieškoti, kas Džozefo Smito istorijoje sakoma apie Doktriną ir Sandoras (iš pradžių vadinamą Įsakymų Knyga).
Kaip pranašas apibūdino Doktriną ir Sandoras?
Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 70:1, o klasės paprašykite ieškoti šešių Bažnyčios vadovų vardų. Paskui paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 70:2–4. Kitų mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, kokią atsakomybę Viešpats davė tiems šešiems vyrams.
Kokią atsakomybę Viešpats davė šiems šešiems vyrams? (Jie turėjo būti apreiškimų ir įsakymų prievaizdai.)
Ko, pagal Doktrinos ir Sandorų 70:4, Viešpats sakė pareikalausiąs iš šių vyrų teismo dieną? (Jis pareikalaus jų prievaizdavimo ataskaitos. Kitais žodžiais, Jis paprašys jų atsiskaityti už savo tarnystę.)
Kaip tai padeda suprasti, ko Viešpats pareikalaus iš mūsų teismo dieną? (Mokiniams atsakinėjant padėkite jiems atpažinti šią tiesą: Viešpats laikys mus atsakingais už Jo mums patikėtas pareigas. Šią tiesą užrašykite lentoje.)
Kaip ši tiesa gali paveikti mūsų požiūrį į Bažnyčios pašaukimus ir pavedimus?
Apibendrinkite Doktrinos ir Sandorų 70:5–18 paaiškindami, kad Viešpats pasakė šiems šešiems vyrams imtis jiems duoto apreiškimų prievaizdavimo kaip „darb[o] Dievo bažnyčioje, tvarkyti juos ir su jais susijusius reikalus, taip, bei naudas“ (DS 70:5). Pagal pašventimo įstatymą visos jų gautos pajamos, viršijančios jų poreikius, turėjo būti atiduotos į Viešpaties sandėlį, kad būtų pasirūpinta vargšais (žr. DS 70:7).
Viešpats moko Džozefą Smitą ir Sidnį Rigdoną, kaip reaguoti į Bažnyčios kritiką
Paklauskite mokinių, ar kuris iš jų yra kada nors girdėjęs Bažnyčios kritiką. Galite pakviesti kelis mokinius pasidalyti savo patirtimi.
Kaip galima tinkamai reaguoti į Bažnyčios kritiką?
Kad padėtumėte mokiniams suprasti Doktrinos ir Sandorų 71 skyriaus kontekstą, pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti šią informaciją (arba perskaitykite ją pats). Mokinių paprašykite pasiklausyti, kaip tuo metu, kada buvo duotas šis apreiškimas, buvo kritikuojami Bažnyčia ir jos vadovai.
Ezra Būtas, buvęs metodistų dvasininkas tapo Bažnyčios nariu po to, kai paskaitė Mormono Knygą, pasikalbėjo su Džozefu Smitu ir matė išgydymą. Jis keliavo į Misūrį kaip misionierius, bet nusivylė, nes negalėjo atlikti stebuklų, kad kitiems įrodytų tiesą. Be to, Būtas netikėjo, kad Džozefo Smito elgesys buvo tinkamas pranašui ar dvasiniam vadovui. Jis pradėjo stipriai kritikuoti Džozefą Smitą, išėjo iš Bažnyčios ir parašė devynis laiškus, kuriuose kritikavo Bažnyčią ir jos vadovus. Tie laiškai, išspausdinti laikraštyje, kuris vadinosi Ohio Star, paskatino kai kuriuos žmones blogai galvoti apie Bažnyčią ir jos vadovus. Pranašo Džozefo Smito istorijoje Ezros Būto laiškai buvo pavadinti „serija laiškų, kurie savo išvedžiojimais, melu ir tuščiais ketinimais sugriauti Viešpaties darbą parodė [Būto] silpnumą, nelabumą ir kvailybę, ir pasiliko kaip jo paties gėdos paminklas, kuriuo gali stebėtis pasaulis“ (History of the Church, 1:216–17). Simondsas Ryderis, kitas nepatenkintas narys, kitam laikraščiui davė kai kurių apreiškimų kopijas, siekdamas atbaidyti žmones nuo prisijungimo prie Bažnyčios.
Paaiškinkite, kad Ezros Būto ir Simondso Ryderio agitavimas peraugo į didelę problemą. Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 71:1–4, o likusių mokinių paprašykite ieškoti, ką Viešpats pasakė Džozefui Smitui ir Sidniui Rigdonui daryti, kad nuramintų laikraščių straipsnių sukeltus priešiškus jausmus.
Ką, pasak 1 eilutės, Viešpats nurodė Džozefui Smitui ir Sidniui Rigdonui daryti, kad nuramintų žmonių priešiškus jausmus Bažnyčiai? (Jie turėjo pasitelkti Raštus ir Dvasios, kurią jiems duos Viešpats, galią.)
Kokį principą sužinome iš šio nurodymo dėl to, kaip reaguoti į Bažnyčios kritiką? (Nors mokiniai gali pateikti daug teisingų atsakymų, įsitikinkite, kad jie įvardija šį principą: Kai žmonės kritikuoja Bažnyčią, galime atsakyti pasidalydami tiesomis iš Raštų ir vadovaudamiesi Dvasia. Užrašykite jį lentoje.)
Kaip galime dabar pasiruošti atsakyti į Bažnyčios ir jos vadovų kritiką?
Kad padėtumėte mokiniams suprasti, kaip svarbu vadovautis Dvasia atsakant į Bažnyčios kritiką, pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti vyresniojo Roberto D. Heilso iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį. Mokinių paprašykite pasiklausyti, kaip Dvasia gali padėti mums atsakyti į Bažnyčios kritiką.
Paveikslėlis
Vyresnysis Robertas D. Heilsas
„Mūsų atsakymai bus skirtingi, priklausomai nuo konkrečios situacijos. Laimei, Viešpats žino mūsų kaltintojų širdis ir kaip galime veiksmingiausiai jiems atsakyti. Jei tikri mokiniai sieks Dvasios vadovavimo, jie gaus atsakymą, geriausiai tinkantį konkrečiam atvejui. O per kiekvieną sankirtį tikri mokiniai atsako taip, kad pakviestų Viešpaties Dvasią“ („Krikščioniška drąsa – mokinystės kaina“,2008 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Garsiai perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 71:5–11. Paprašykite mokinių ieškoti Viešpaties patarimo ir paguodos žodžių, kuriuos Jis davė tiems, kuriems tenka atsakyti į Bažnyčios kritiką.
Paaiškinkite, kad Sidnis Rigdonas pakluso Viešpaties patarimui ir pakvietė Ezrą Būtą susitikti su juo Ravenos miestelyje, kad viešai aptartų Ezros laiškus, nusiųstus laikraščio leidėjams. Sidnis taip pat pakvietė Simondsą Ryderį į viešus debatus apie Mormono Knygą. Abu vyrai atmetė kvietimą. Sidnis vis tiek liudijo Ravenoje ir kitose vietose.
Kaip patarimas, esantis Doktrinos ir Sandorų 71:8–10, gali paguosti tuos, kuriems tenka atsakyti į Bažnyčios kritiką?
Pakvieskite mokinius pagalvoti, kaip jie galėtų geriau pasiruošti atsakyti į Bažnyčios kritiką. Pasidalykite savo liudijimu apie Bažnyčią ir jos vadovus.
Prezidentas Spenseris V. Kimbolas taip liudijo apie asmeninės istorijos vedimo svarbą:
Paveikslėlis
Prezidentas Spenseris V. Kimbolas
„Jūsų dienoraštis yra jūsų autobiografija, todėl turėtų būti rūpestingai rašomas. Esate unikalūs ir jūsų gyvenime gali būti įvykių, kurie savotiškai bus kilnesni ir verti pagyrimo labiau nei įvykiai kitų žmonių gyvenime. Vienur gali būti netikėtos įžvalgos, o kitur – ištikimybės istorijos. […]
Jūsų istorija turi būti rašoma dabar, kol ji dar šviežia ir kol išliko tikros detalės. […]
Ar galite ką daugiau padaryti savo vaikams ir savo vaikų vaikams, nei užrašyti savo gyvenimo istoriją, kaip nugalėjote priešiškumą, kaip atsigavote po nuopuolio, savo ėjimą į priekį, kai viskas atrodė aptemę, savo džiaugsmą, kai galiausiai kažką pasiekėte? […]
Paimkite užrašų knygelę, […] dienoraštį, kuris būtų vedamas visą gyvenimą, ir galbūt angelai per amžius iš jo cituos. Pradėkite šiandien ir užrašykite savo kasdienius užsiėmimus, slapčiausias mintis, pasiekimus ir nusivylimus, draugystes ir pergales, įkvėpimus ir liudijimą“ (“The Angels May Quote from It,” New Era, Oct. 1975, 5).
Džozefo Smito istorijoje yra aprašyta, kaip Džozefas Smitas ir Sidnis Rigdonas stengėsi įvykdyti Viešpaties įsakymą nuraminti priešiškus Bažnyčiai jausmus, kurie atsirado dėl Ezros Būto straipsnių laikraštyje:
Paveikslėlis
Pranašas Džozefas Smitas
„Nuo tada iki 1832 m. sausio 8 ar 10 d. mudu su vyresniuoju Rigdonu toliau pamokslavome Šeilersvilėje, Ravenoje ir kitose vietose dėstydami tiesą, gindami mūsų Gelbėtojo reikalą, atskleisdami, kad keršto diena laukė šios kartos kaip naktinis vagis; kad daugelio žmonių protus apėmė prietarai, aklumas ir tamsa ir paskatino juos persekioti Bažnyčią ir atmesti tikrąją šviesą; taip darydami mes stipriai apraminome įsiaudrinusius jausmus, kuriuos skatino anksčiau minėto atsimetėlio Ezros Būto skandalingi laiškai, išspausdinti Ohio Star laikraštyje Ravenoje“ (iš History of the Church, 1:241).
Pirmą kartą sužinojęs apie Bažnyčią Simondsas Ryderis kurį laiką negalėjo apsispręsti, ar nori krikštytis. Tačiau 1831 m. perskaitė laikraščio straipsnį apie Pekino, Kinijoje, sugriovimą ir prisiminė, kad mormonė mergaitė prieš šešias savaites buvo tą sugriovimą numačiusi. Tas įvykis paskatino jį prisijungti prie Bažnyčios.
Netrukus po to, kai Simondsas buvo pakrikštytas ir patvirtintas, jis buvo įšventintas į vyresniuosius. Jis gavo pranašo Džozefo Smito ir Sidnio Rigdono pasirašytą laišką, kuriame buvo teigiama, kad pagal Viešpaties valią, išreikštą per Šventąją Dvasią, jis turi skelbti Evangeliją. Tačiau tiek gautame laiške, tiek oficialiame pavedime pamokslauti jo pavardė buvo parašyta Raideris, o ne Ryderis. Dėl tos klaidos Simondsas pradėjo abejoti Džozefo Smito apreiškimais ir jo pašaukimu būti Dievo pranašu. Galiausiai Simondsas išėjo iš Bažnyčios. Nors jo reakcija į klaidą pavardėje nebuvo vienintelė jo atsimetimo priežastis, ji stipriai prie to prisidėjo. Atsimetęs Simondsas Ryderis tapo nariu gaujos, kuri 1832 m. kovo 24 d. naktį ištepė Džozefą Smitą degutu ir plunksnomis šalia Džono ir Alisos Džonsonų namų.
Vyresnysis Robertas D. Heilsas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo davė tokį patarimą, kaip atsakyti žmonėms, kurie kritikuoja Bažnyčią:
Paveikslėlis
Vyresnysis Robertas D. Heilsas
„Kaip tikrų mokinių, mūsų svarbiausias siekis turėtų būti kitų gerovė, o ne asmeninis pasiteisinimas. Klausinėjimai ir kritika suteikia mums progų padėti kitiems ir parodyti jiems, kad jie rūpi mums ir mūsų Dangiškajam Tėvui. Mūsų tikslas turėtų būti padėti jiems suprasti tiesą, o ne ginti savo ego ar rinkti taškus teologijos debatuose. Mūsų širdingi liudijimai yra galingiausi atsakymai mūsų kaltintojams. O tokie liudijimai ateina tik iš meilės ir romumo“ („Krisčioniška drąsa – mokinystės kaina“,2008 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Vyresnysis Marvinas Dž. Eštonas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo patarė:
Paveikslėlis
Vyresnusis Marvinas Dž. Eštonas
„Turbūt niekada neišvengsime tų, kurie bus atvirai antimormoniški. Todėl raginame visus narius – atsispirkite norui tapti priešiškiems antimormonams“ (“Pure Religion,” Ensign, Nov. 1982, 63).