150 pamoka. Pionieriai su rankiniais vežimėliais, 1856–1860 m.
150 pamoka
Pionieriai su rankiniais vežimėliais, 1856–1860 m.
Įvadas
1847 m. į Druskos Ežero slėnį atvykę šventieji ėmėsi darbo, kad sukauptų žemės ūkio ir kitų atsargų vėliau atvyksiantiems imigrantams. 1851 m. rugsėjį Brigamas Jangas ir jo patarėjai Pirmojoje Prezidentūroje dar kartą sušaukė visus šventuosius, gyvenančius Ajovoje ir visame pasaulyje, susirinkti Druskos Ežero slėnyje. Daug pastarųjų dienų šventųjų didžiai aukodamiesi atsiliepė į prezidento Jango kvietimą. Dvylikos Kvorumo nariai buvo pasiųsti prižiūrėti migraciją ir 1852 m. į Druskos Ežero slėnį atkeliavo daugiau šventųjų nei kuriais nors kitais metais. Taip pat nuo 1856 iki 1860 m. daug šventųjų keliavo į Druskos Ežero slėnį rankinių vežimėlių grupėmis.
Pasiūlymai, kaip mokyti
Šventieji paklūsta patarimui rinktis Druskos Ežero slėnyje
Paprašykite mokinių įsivaizduoti, kad jiems buvo pasakyta pėsčiomis keliauti apie 2090 kilometrų traukiant vežimėlį ir leista pasiimti apie 7,7 kilogramus asmeninių daiktų. Paklauskite, kas iš mokinių sutiktų taip keliauti.
Parodykite mokiniams rankinio vežimėlio paveikslėlį arba nupieškite šitą paveikslėlį lentoje. Paaiškinkite, kad 1856 m. prezidentas Brigamas Jangas pasiūlė, kad dėl finansinių sunkumų emigrantai keliautų su rankiniais vežimėliais, o ne vežimais. Rankiniai vežimėliai buvo daug pigesni ir leido didesniam skaičiui šventųjų emigruoti. Nuo 1856 iki 1860 m. beveik 3000 šventųjų pasirinko keliauti į vakarus per Jungtinių Valstijų lygumas į Jutą traukdami savo mantą rankiniuose vežimėliuose. Dauguma tų grupių vežimėliuose traukė atsargas, asmeninius daiktus bei maistą ir ėjo iš Ajovos miesto, Ajovos valst., į Solt Leik Sitį, Jutos valst. Paskutinės trys grupės kelionę pradėjo Florencijoje, Nebraskos valstijoje.
Parodykite dėžę arba krepšį, kuriame sudėti daiktai iš viso svertų apie 7,7 kilogramus. Leiskite mokiniams pakelti tuos daiktus. Paaiškinkite, kad suaugusiam žmogui, keliavusiam rankinių vežimėlių grupėje, buvo leidžiama pasiimti 7,7 kg mantos. Kiekvienas vaikas galėjo pasiimti apie 4,5 kg. Manta buvo drabužiai ir kiti daiktai. Buvo sveriama kiekvieno asmens manta ir viskas, kas viršijo svorio limitą, buvo išmetama.
Jeigu jūs būtumėte tarp tų pionierių su rankiniais vežimėliais, kokius daiktus pasirinktumėte pasiimti? Kodėl?
Kaip manote, kodėl šventieji buvo pasiryžę tiek daug aukoti, kad nuvyktų į Jutą?
Nors kelionė buvo sunki, nuo 1856 iki 1860 m. aštuonios iš dešimties rankinių vežimėlių grupių kelionę baigė sėkmingai. Tačiau 1856 m. ketvirtoji ir penktoji rankinių vežimėlių grupės išvyko vėlyvu metų laiku ir patyrė didžiulių sunkumų. Tai buvo Vilio rankinių vežimėlių grupė, kuriai vadovavo Džeimsas G. Vilis, ir Martino rankinių vežimėlių grupė, kuriai vadovavo Edvardas Martinas. Nuėjus maždaug 1600 kilometrų į vakarus nuo Ajovos, grupėms pavojingai pradėjo stigti maisto ir atsargų. Spalį abi grupės pateko į stiprias Vajomingo aukštumose kilusias audras, dėl kurių negalėjo keliauti. Tie šventieji baisiai nukentėjo nuo speigo ir sniego. (Galite parodyti pionierių su rankiniais vežimėliais paveikslėlį, pavyzdžiui, „Pionieriai su rankiniais vežimėliais artėja prie Druskos Ežero slėnio“ [Evangelijos paveikslų knyga (2009), 102 pav.; taip pat žr. LDS.org].)
Paveikslėlis
Pionieriai su rankiniais vežimėliais artėja prie Druskos Ežero slėnio
Jeigu įmanoma, parūpinkite mokiniams po kopiją šio pasakojimo apie Aaroną ir Elizabet Džeksonus. Paaiškinkite, kad Džeksonai keliavo Martino grupėje, kuri dažniausiai ėjo maždaug 160 kilometrų atstumu nuo Vilio grupės. Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti tą pasakojimą. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti Aarono ir Elizabet tikėjimo įrodymų.
1856 m. spalio 19 d. Martino rankinių vežimėlių grupės nariai turėjo pūgos metu persikelti per plačią upę. Daug grupės narių, įskaitant Aaroną Džeksoną, buvo nusilpę ir ligoti, todėl persikėlimas per upę jiems stipriai pakenkė. Elizabet Džekson taip aprašė tai, kas po kelių dienų nutiko jos vyrui:
„Apie devintą valandą vakaro nuėjau gulti. […] Išmiegojau iki, kaip man atrodė, maždaug vidurnakčio. Buvo nepakenčiamai šalta. Oras buvo žvarbus. Įsiklausiau, kad išgirsčiau savo vyro kvėpavimą, – jis gulėjo labai ramus. Jo negirdėjau. Išsigandau. Uždėjau ranką ant jo kūno ir su siaubu supratau, kad pasitvirtino didžiausios mano baimės. Mano vyras buvo negyvas. […] Šaukiausi kitų kartu palapinėje gyvenančių pagalbos. Jie niekuo negalėjo man padėti. […] Prašvitus keli vyrai iš mūsų grupės paruošė kūną laidotuvėms. […] Jie suvyniojo jį į antklodę ir paguldė kartu su trylika kitų, kurie mirė, o tada užklojo sniegu. […]
Nemėginsiu nusakyti to, ką jaučiau taip pasilikusi našle su trimis vaikais tokiomis nepakeliamomis sąlygomis. Neįstengiu to padaryti. Tačiau tikiu, kad viską užrašantis angelas archyvuose viršuje tai įrašė ir mano kančios dėl Evangelijos bus pašventintos mano labui“ (Leaves from the Life of Elizabeth Horrocks Jackson Kingsford [1908], 6–7; taip pat žr. history.lds.org).
Kaip, pasak Elizabet, jai pasitarnaus jos kančios dėl Evangelijos? Kaip manote, ką reiškia žodžiai „pašventintos mano labui“? (Jos kančios bus padarytos šventos ir bus jai į naudą.)
Kas gali mums nutikti, jeigu mums tenka kantriai kentėti dėl Evangelijos? (Lentoje užrašykite tokį principą: Jeigu kantriai kentėsime dėl Evangelijos, tai gali pašventinti mus į gera. [Žr. DS 122:7; 2 Nefio 2:2.])
Nors jums gal ir neteks kentėti taip, kaip kentėjo Elizabet Džekson, kaip jums gali tekti kentėti dėl Evangelijos? Kaip tie patyrimai gali jus palaiminti?
Paaiškinkite, kad per kelias dienas po Aarono Džeksono mirties Martino grupė pasistūmėjo maždaug 16 kilometrų į priekį. Tuo metu mirė daug žmonių. Vieną naktį toje kelionės atkarpoje niekas neturėjo pakankamai jėgų palapinėms pastatyti. Elizabet Džekson atsisėdo ant akmens ant kelių laikydama vieną vaiką, o kiti du atsisėdo jai iš šonų. Taip ji išbuvo iki ryto. Elizabet neteko vilties. Paskui spalio 27 dienos vakarą ji patyrė tai, kas suteikė jai viltį išsigelbėti. Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti šį pasakojimą, o klasės paprašykite pasiklausyti, ką Elizabet sužinojo sapne.
„Bus nesunku suprasti, kad tokiomis nepalankiomis sąlygomis buvau prislėgta. Buvau maždaug už dešimties ar vienuolikos tūkstančių kilometrų nuo savo gimtosios šalies, laukiniame, uolėtame ir kalnuotame krašte, visiškai nuskurdusi, žemę dengė sniegas, vandenis – ledas, o aš buvau su trimis tėvo netekusiais vaikais, beveik neturėdama kuo apsaugoti jų nuo negailestingos pūgos. Kai tąnakt, spalio 27, nuėjau gulti, patyriau pribloškiantį apreiškimą. Sapne prie manęs stovėjo mano vyras ir pasakė: „Pralinksmėk, Elizabet, išvadavimas jau arti“ (Leaves from the Life of Elizabeth Horrocks Jackson Kingsford, 8; taip pat žr. history.lds.org).
Papasakokite mokiniams, kad tas sapnas išsipildė, nes kitą dieną Martino grupę pasiekė gelbėtojų komanda iš Solt Leik Sičio.
Paaiškinkite, kad 1856 m. spalio 4 d., prieš kelias savaites iki žiemos pūgoms užklumpant rankinių vežimėlių grupes, keliautojai pranešė prezidentui Brigamui Jangui, kad pionierių grupės vis dar yra lygumose už šimtų kilometrų. Kitą dieną sekmadieniniame susirinkime Brigamas Jangas kalbėjo apie tų pionierių su rankiniais vežimėliais gelbėjimą. Pakvieskite vieną mokinį perskaityti šias jo kalbos ištraukas. Likusių mokinių paprašykite pasiklausyti, kokio principo šventuosius mokė prezidentas Jangas. (Jeigu galite, mokiniams parūpinkite atspausdintas šio teiginio kopijas, kad jie galėtų sekti skaitomą tekstą.)
Paveikslėlis
Prezidentas Brigamas Jangas
„Daug mūsų brolių ir seserų yra lygumose su rankiniais vežimėliais, ir galbūt daugelis šiuo metu yra už 700 mylių [maždaug 1100 kilometrų] nuo čia, ir juos reikia atgabenti čionai, mes privalome jiems pasiųsti pagalbą. […]
Tokia yra mano religija; taip man sako Šventoji Dvasia, kurią aš turiu, kad turime gelbėti tuos žmones. […] Tai išgelbėjimas, kurio dabar siekiu, kad išgelbėtume savo brolius, kurie tikrai pražus arba baisiai kentės, jeigu mes nenusiųsime jiems pagalbos.
Aš kreipsiuosi į vyskupus šiandien, nelauksiu rytojaus ar kitos dienos, dėl šešiasdešimties gerų mulų ir dvylikos ar penkiolikos vežimų, […] taip pat dvylikos tonų miltų ir keturiasdešimties gerų važnyčiotojų, neskaitant tų, kurie juos veš. […]
Sakau jums visiems, kad jūsų tikėjimas, religija ir religijos išpažinimas niekada neišgelbės nė vieno iš jūsų celestialinėje mūsų Dievo karalystėje, jei nevykdysite tokių principų, kokių dabar jus mokau. Važiuokite ir atvežkite tuos lygumose esančius žmones“ (“Remarks,” Deseret News, Oct. 15, 1856, 252).
Ko prezidentas Brigamas Jangas mokė šventuosius? (Mokiniai gali nurodyti daug principų, bet įsitikinkite, kad jie supranta, jog būdami Jėzaus Kristaus mokiniai turime padėti tiems, kam reikia pagalbos.)
Paaiškinkite, kad į kvietimą atsiliepė daug vyrų ir moterų, ir, praėjus dviem dienoms nuo prezidento Jango pamokslo, vyrai išvyko ieškoti imigrantų, važiuodami su vežimais, pilnais atsargų.
Kodėl tas gelbėjimas Druskos Ežero slėnio šventiesiems galėjo būti auka?
Ką mes galime paaukoti, kad padėtume turintiems fizinių poreikių?
Ką mes galime paaukoti, kad padėtume turintiems dvasinių poreikių?
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti prezidento Gordono B. Hinklio teiginį. Likusių mokinių paprašykite pasiklausyti, kaip dar galime padėti stokojantiems.
Paveikslėlis
Prezidentas Gordonas B. Hinklis
„Esu dėkingas, kad šiais laikais niekas iš mūsų žmonių nėra paliktas likimo valiai Vajomingo aukštumose. Tačiau žinau, kad aplinkui yra daug tų, kuriems reikia pagalbos, kuriuos reikia gelbėti. Mūsų, kaip Viešpaties Jėzaus Kristaus pasekėjų, gyvenimo misija turėtų būti gelbėjimo misija. Yra benamių, alkanų, skurstančių. Jų padėtis yra akivaizdi. Mes daug ką padarėme. Galime padaryti daugiau, kad padėtume tiems, kurie gyvena ties išgyvenimo riba.
Galime ištiesti pagalbos ranką tiems, kurie skęsta pornografijos, didžio amoralumo ir narkotikų liūne. Daugelis taip prie to prisirišo, kad neteko galios kontroliuoti savo likimo. Jie yra nelaimingi ir palaužti. Jie gali būti išgelbėti. […]
Šiandien mums nereikia rūpintis esančiais Vajomingo aukštumose. Mums reikia rūpintis daugeliu aplinkinių savo šeimose, savo apylinkėse ir kuoluose, savo kaimynystėje ir bendruomenėse“ (“Our Mission of Saving,” Ensign, Nov. 1991, 59).
Kada matėte ką nors kam nors dvasiškai arba fiziškai padedant? Kaip jie padėjo?
Paprašykite mokinių pagalvoti ir pasimelsti, kad galėtų žinoti, kaip kam nors padėti. Galite skirti jiems laiko užrašyti savo mintis klasės užrašuose arba Raštų studijavimo žurnaluose.
Kad padėtumėte mokiniams matyti, jog esame laiminami, kai su tikėjimu ištveriame išbandymus, pakvieskite vieną mokinį perskaityti šį pasakojimą:
1856 m. Frensis ir Betsė Vebsteriai turėjo pakankamai pinigų, kad galėtų į Jutą keliauti vežimu, tačiau jie paaukojo savo pinigus fondui, sukurtam padėti šventiesiems emigruoti į Jutą (Nuolatiniam emigracijos fondui). Jų paaukojimai leido dar devyniems asmenims keliauti su rankiniais vežimėliais. Frensis ir Betsė, kuri laukėsi kūdikio, keliavo į Solt Leik Sitį Martino rankinių vežimėlių grupėje ir kentėjo kartu su kitais grupės nariais.
Po daugelio metų brolis Vebsteris sėdėjo sekmadieninės mokyklos pamokoje ir klausėsi, kaip kai kurie Bažnyčios nariai kritikavo Bažnyčios vadovus dėl rankinių vežimėlių tragedijos. Negalėdamas tvardytis jis atsistojo ir paliudijo apie buvimo Martino rankinių vežimėlių grupėje palaiminimus. Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Frensio Vebsterio liudijimą ir mokinių paprašykite rasti, kaip buvo palaiminti tie, kuriems teko kentėti rankinių vežimėlių grupėse.
„Prašau jūsų liautis taip kritikuoti, nes aptarinėjate tai, ko neišmanote. Šalti istoriniai faktai čia nieko nereiškia, nes jie nepateikia šių klausimų tinkamo aiškinimo. Ar buvo klaida išsiųsti rankinių vežimėlių grupę tokį vėlyvą metų laiką? Taip. Tačiau aš buvau toje grupėje ir mano žmona buvo joje. […] Mes iškentėjome daugiau, nei galite įsivaizduoti, o daugelis mirė nuo šalčio ir bado. Bet ar jūs kada nors girdėjote, kad likęs gyvas tos grupės narys ištartų bent žodį kritikos? […]
Aš daugelį kartų atsigręždavau pasižiūrėti, kas gi stumia mano vežimėlį, bet mano akys nieko nematė. Tada supratau, kad ten buvo Dievo angelai.
Ar aš gailėjausi, kad nusprendžiau vykti su rankiniu vežimėliu? Ne. Nei tada, nei bet kokią kitą savo gyvenimo minutę po to. Sumokėti kainą, kurią sumokėjome, kad susipažintume su Dievu, buvo privilegija, ir esu dėkingas, kad man teko ta privilegija vykti su Martino rankinių vežimėlių grupe“ (iš William R. Palmer, “Pioneers of Southern Utah,” The Instructor, vol. 79, no. 5 [May 1944], 217–18).
Kokį principą sužinome iš Frensio Vebsterio liudijimo? (Mokiniai turėtų atpažinti tokį principą: Jeigu ištikimai ištversime kentėjimą, galėsime susipažinti su Dievu.)
Kokį ištikimai ištvėrusių kentėjimus elgesį ar požiūrį pastebėjote? Kaip jūs susipažinote su Dievu per sunkumus, su kuriais jums teko susidurti?
Pakvieskite kelis mokinius pasidalyti savo liudijimu apie kurį nors iš šiandien pamokoje išmoktų principų. Prie jų liudijimo galite pridėti ir savąjį.
Komentarai ir kontekstas
Kur gali nuvesti sunkumai ir suspaudimas?
Mąstydamas apie pirmųjų pastarųjų dienų šventųjų pionierių aukas prezidentas Džeimsas E. Faustas iš Pirmosios Prezidentūros taip pasakė:
Paveikslėlis
Prezidentas Džeimsas E. Faustas
„Gyvenimo kančiose mes geriau įsiklausome į tylius Dieviško Ganytojo šnibždesius.
Kiekvieno gyvenime ateina skausmingos, beviltiškos priešpriešos ir gaunamų smūgių dienos. Atrodo, kad kiekvieną, įskaitant tuos, kurie nuoširdžiausiai stengiasi elgtis teisiai ir būti ištikimi, ištinka pilnas saikas kančios, sielvarto ir neretai širdgėlos. Apaštalas Paulius kalbėjo apie jam tekusį iššūkį: „Taigi, kad neišpuikčiau, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų“ [2 Korintiečiams 12:7].
Duriantys spygliai, smingantys į kūną ir sukeliantys skausmą, dažnai pakeičia gyvenimą, kuris atrodė beprasmis ir beviltiškas. Tas pasikeitimas įvyksta per gryninimo procesą, kuris dažnai atrodo žiaurus ir sunkus. Taip siela gali tapti kaip minkštas molis Mokytojo rankose, kuriant tikėjimo, naudingumo, grožio ir stiprybės gyvenimą. Kai kurie dėl grynintojo ugnies netenka tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu, tačiau matantys amžiną perspektyvą supranta, kad toks gryninimas yra tobulėjimo proceso dalis. […]
Išbandymai ir negandos gali padėti pasiruošti atgimti“ (“Refined in Our Trials,” Ensign, Feb. 2006, 4).
Likite ištikimi kultūriniuose tyrlaukiuose
Vyresnysis Nylas A. Maksvelas pripažino, kad negandos yra mūsų asmeninio kelio šiuolaikiniame pasaulyje dalis:
Paveikslėlis
Vyresnysis Nylas A. Maksvelas
„Jeigu būsime ištikimi, ateis diena, kai tie verti pionieriai ir protėviai, kuriuos pelnytai giriame dėl to, kad keliaudami tyrlaukiais įveikė negandas, girs šių dienų ištikimuosius dėl to, kad šie sėkmingai perėjo nevilties dykumą ir kultūrinius tyrlaukius ir išlaikė tikėjimą“ (If Thou Endure It Well [1996], 28).