Atsakydamas į vyresniųjų klausimus, kaip pradėti statyti Sionės miestą, 1831 m. rugpjūčio 1 d. Viešpats davė apreiškimą, dabar užrašytą Doktrinos ir Sandorų 58 skyriuje. 34–65 eilutėse yra nurodymai, kaip atvykusiems į Sionę laikytis pašventimo įstatymo. Šiose eilutėse Viešpats taip pat moko atgailos principų, įsako vyresniesiems skelbti Evangeliją ir nurodo jiems, kaip statyti Sionę.
Pasiūlymai, kaip mokyti
Praeitoje pamokoje mokinių buvo prašoma vadovautis savo laisva valia ir padaryti ką nors gera iki šios dienos pamokos. Pasiteiraukite, kaip jiems sekėsi tai daryti, ir paprašykite mokinių papasakoti ką patyrė, kai buvo „uoliai užsiėmę“ (DS 58:27) darydami gera.
Viešpats duoda nurodymus dėl Sionės ir moko atgailos principų
Prieš pamoką lentoje užrašykite tokį klausimą: Ką reiškia atgailauti?
Pakvieskite kelis mokinius atsakyti į šį klausimą. Paskui lentoje užrašykite šiuos klausimus: Kaip man žinoti, ar nuodugniai atgailavau? Kaip man žinoti, ar Viešpats atleido mano nuodėmes?
Pakvieskite mokinius užsirašyti šiuos klausimus klasės užrašuose arba Raštų studijavimo žurnaluose. Paprašykite jų per kelias minutes užrašyti atsakymus į kiekvieną klausimą. Praėjus pakankamai laiko praneškite, kad jie turės progą vėliau pamokoje peržiūrėti savo atsakymus.
Apibendrinkite Doktrinos ir Sandorų 58:34–37 paaiškindami, kad daugelis vyresniųjų, atvykusių į Misūrį ir gyvensiančių tenai, norėjo sužinoti, kaip jiems planuoti, organizuoti ir statyti Sionės miestą. Viešpats nurodė atvykusiems į Misūrį aukoti savo pinigus ir turtą Sionei statyti. Martinui Harisui buvo nurodyta būti pavyzdžiu duodant pinigus vyskupui. Jis paaukojo nemažą sumą pinigų, kad padėtų vyskupui Edvardui Partridžui nupirkti žemės Bažnyčiai.
Užrašykite lentoje šiuos vardus: Martinas Harisas, Viljamas V. Felpsas ir Ziba Petersonas. Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 58:37–41, 60. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, ką Viešpats patarė Martinui Harisui, Viljamui V. Felpsui ir Zibai Petersonui besiruošiant statyti Sionę.
Mokiniams atsakinėjant į šiuos klausimus, užrašykite jų atsakymus po atitinkamu vardu lentoje.
Kokia nuodėme, pasak Viešpaties, buvo kaltinamas Martinas Harisas? Ką Viešpats jam įsakė padaryti?
Kokiomis nuodėmėmis, pasak Viešpaties, buvo kaltinamas Viljamas V. Felpsas? Ką Viešpats jam įsakė padaryti? (Galite paaiškinti, kad frazė „siekia iškilti“ [4 eilutė] nereiškia stengimosi iš visų jėgų ar bandymo tobulėti. Iš tiesų ši frazė reiškia neteisumą, išdidų troškimą pasirodyti geresniam arba svarbesniam už kitus žmones.)
Ką su savo nuodėmėmis stengėsi padaryti Ziba Petersonas?
Pabrėžkite, kad šių vyrų nuodėmės trukdė jiems statyti Sionę.
Kaip mūsų nuodėmės gali riboti mūsų gebėjimą tarnauti Viešpačiui?
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 58:42. Klasės paprašykite sekti skaitomą tekstą ir išsiaiškinti, ko Viešpats mokė apie atgailą.
Ką, anot šios eilutės, Viešpats pažada mums, jei atgailaujame dėl savo nuodėmių? (Mokiniai turėtų atpažinti šį principą: Jeigu atgailausime dėl savo nuodėmių, Viešpats atleis mums ir mūsų nuodėmių daugiau neprisimins. Užrašykite šį principą lentoje. Galite mokiniams pasiūlyti 42 eilutėje pasižymėti žodžius, kuriais mokoma šio principo.)
Kurioms mūsų nuodėmėms taikomas šis pažadas? (Visoms.)
Pakvieskite kurį nors mokinį perskaityti toliau pateiktą prezidento Boido K. Pakerio iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį. Paprašykite klasės sekti skaitomą tekstą ir surasti žodžius ar frazes, kurie susiję su lentoje užrašytu principu.
Paveikslėlis
Prezidentas Boidas K. Pakeris
„Kad ir kokie mūsų prasižengimai, kad ir kokie skaudūs mūsų veiksmai buvo kitiems, visa toji kaltė gali būti išvalyta. Man bene gražiausia frazė visuose Raštuose yra Viešpaties žodžiai: „Štai, tam, kuris atgailavo dėl savo nuodėmių, yra atleidžiama, ir aš, Viešpats, jų daugiau nebeprisimenu“ [DS 58:42].
Tai ir yra Jėzaus Kristaus Evangelijos ir Apmokėjimo pažadas“ („Apmokėjimas“,2012 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Atkreipkite mokinių dėmesį į lentoje užrašytus klausimus.
Kaip Viešpaties pažadas 42 eilutėje padeda atsakyti į trečią klausimą: Kaip man žinoti, ar Viešpats atleido mano nuodėmes? (Viešpaties pažadas padeda mums žinoti, kad Jis visuomet atleidžia, jeigu nuodugniai atgailaujame.)
Nors žinome, kad Viešpats pažadėjo mums atleisti, jei nuodugniai atgailaujame, kaip dar galime žinoti, kad mums buvo atleista?
Paprašykite vieno mokinio perskaityti prezidento Dyterio F. Uchtdorfo iš Pirmosios Prezidentūros teiginį. Likusių mokinių paprašykite pasiklausyti, kaip jie gali žinoti, kada Viešpats atleidžia jiems nuodėmes.
Paveikslėlis
Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas
„Kai tikrai atgailaujame, Kristus nuima mūsų kaltės dėl nuodėmių naštą. Mes patys galime žinoti, kad mums atleista ir kad tapome švarūs. Šventoji Dvasia mums tai patvirtina; Ji yra Šventintoja. Negali būti kito, didesnio liudijimo apie atleidimą“ („Saugaus grįžimo taškas“,2007 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
Kaip žinojimas, kad jums gali būti atleistos visos nuodėmės, palaimino jūsų gyvenimą?
Paaiškinkite mokiniams, kad kai kurie žmonės klaidingai mano, kad nuodugniai neatgailavo, jei vis dar prisimena savo nuodėmes. Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti šį prezidento Dyterio F. Uchtdorfo teiginį. Likusių mokinių paprašykite pasiklausyti, kodėl galime prisiminti savo nuodėmes po to, kai atgailavome.
Paveikslėlis
Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas
„Šėtonas bandys mus įtikinti, kad mūsų nuodėmės nėra atleistos, nes mes prisimename jas. Šėtonas yra melagis, jis bando užtemdyti mūsų regėjimą ir nuklaidinti mus tolyn nuo atgailos ir atleidimo kelio. Dievas nežadėjo, kad mes užmiršime savo nuodėmes. Prisimenamos nuodėmės padės mums nebedaryti tų pačių klaidų. Bet jei liksime atsidavę ir ištikimi, prisiminimas apie nuodėmes ilgainiui išblės. Tai bus dalis to reikalingo pagijimo ir pašventinimo proceso“ („Saugaus grįžimo taškas“).
Pabrėžkite, kad lentoje užrašytas pažadas yra sąlyginis. Galime gauti Viešpaties atleidimą tik jei padarėme viską, kad nuodugniai atgailautume dėl savo nuodėmių.
Ką reiškia atgailauti? (Galite paprašyti mokinių pasižiūrėti, ką jie atsakė į lentoje užrašytus klausimus.)
Mokiniams atsakius, pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti šį teiginį iš knygelės Jaunimo stiprybės vardan. Likusių mokinių paprašykite pasiklausyti, ką dar jie gali sužinoti apie atgailos reikšmę.
„Atgaila – tai daugiau nei vien savo blogų poelgių pripažinimas. Tai proto ir širdies permaina. Ji reiškia nusisukimą nuo nuodėmių ir atsisukimą į Dievą prašant atleidimo. Ją skatina meilė Dievui ir nuoširdus troškimas paklusti Jo įsakymams“ (Jaunimo stiprybės vardan [2011], p. 28).
Paaiškinkite, kad tikra atgaila reikalauja kelių dalykų. Du iš jų minimi Doktrinos ir Sandorų 58:43. Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti tą eilutę. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti du dalykus, ką turime daryti, kad nuodugniai atgailautume dėl nuodėmių.
Kokie, pasak 43 eilutės, yra tie du dalykai, kuriuos turime daryti, kad nuodugniai atgailautume dėl savo nuodėmių? (Mokiniai turi atpažinti šį principą: Kad atgailautume, turime išpažinti ir palikti savo nuodėmes. Užrašykite šį principą lentoje.)
Kaip ši tiesa padeda mums atsakyti į klausimą, kaip man žinoti, ar nuodugniai atgailavau? (Padėkite mokiniams suprasti, kad nuodėmių išpažinimas ir palikimas yra būtini nuodugniai atgailai.)
Ką reiškia išpažinti savo nuodėmes?
Kad padėtumėte mokiniams geriau suprasti, ką reiškia išpažinti savo nuodėmes, pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti šį vyresniojo D. Todo Kristofersono iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį:
Paveikslėlis
Vyresnysis D. Todas Kristofersonas
„Išpažinti ir palikti nuodėmes yra stiprūs teiginiai. Jie reiškia daug daugiau nei paprastą pasakymą „prisipažįstu, labai apgailestauju“. Išpažintis yra gilus ir kartais skausmingas pripažinimas, kad suklydai ir nusikaltai Dievui ir žmogui“ („Dieviška atgailos dovana“,2011 m. spalio mėn. visuotinės konferencijos medžiaga).
Kaip savo nuodėmių išpažinimas padeda mums nusigręžti nuo nuodėmės ir atsigręžti į Dievą atleidimo?
Šios diskusijos metu mokiniams gali kilti klausimas, kurias nuodėmes reikia išpažinti, o kurių – ne. Paaiškinkite, kad visas nuodėmes turime išpažinti Dangiškajam Tėvui. Sunkias nuodėmes, tokias kaip lytiniai nusižengimai arba pornografijos žiūrėjimas, taip pat reikia išpažinti vyskupui arba skyriaus prezidentui.
Atkreipkite mokinių dėmesį į lentoje užrašytą paskutinę tiesą.
Ką reiškia palikti savo nuodėmes? (Visiškai nuo jų nusigręžti ir liautis jas darius.)
Paliudykite apie Gelbėtojo Apmokėjimą ir jūsų aptartus atgailos ir atleidimo principus. Pakvieskite mokinius pagalvoti, ar yra nuodėmių, dėl kurių jiems reikia atgailauti, ir paskatinkite juos atgailauti pritaikant išmoktas tiesas.
Viešpats įsako vyresniesiems skelbti Evangeliją ir nurodo, kaip statyti Sionę
Apibendrinkite Doktrinos ir Sandorų 58:49–62 paaiškindami, kad Viešpats nurodė vyresniesiems, turėjusiems pasilikti Misūryje, pirkti žemes ir ruoštis šventųjų atvykimui į Misūrį.
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 58:46–47, 63–65. Likusių mokinių paprašykite ieškoti, ką Viešpats nurodė vyresniesiems, turėjusiems grįžti į Ohają.
Ką, pagal 46–47 eilutes, turėjo daryti vyresnieji grįžę į Ohają?
Kam, pasak 64 eilutės, turi būti skelbiama Evangelija? (Mokiniai gali pasakyti kitais žodžiais, bet jų atsakymuose turi atsispindėti tokia tiesa: Evangelija turi būti skelbiama kiekvienam žmogui. Galite mokiniams pasiūlyti 64 eilutėje pasižymėti šios tiesos mokančius žodžius.)
Paskatinkite mokinius sekti Dvasios raginimais ir dalytis Evangelijos tiesa su aplinkiniais.
Vyresnysis D. Todas Kristofersonas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė, kad atgaila yra daugiau nei vien kontrolinis darbų sąrašas:
Paveikslėlis
Vyresnysis D. Todas Kristofersonas
„Mėginimai sudaryti konkrečių žingsnių sąrašą kai kuriems gali padėti, bet taip pat gali vesti prie mechaniško, „punktus vykdančio“ atgailavimo, kai nėra tikrų jausmų ar pasikeitimo. Tikra atgaila nėra paviršutinė. Viešpats pateikia du svarbiausius reikalavimus: „Iš to jūs galite pažinti, ar žmogus atgailauja dėl savo nuodėmių, – štai, jis išpažins ir paliks jas“ (DS 58:43) („Dieviška atgailos dovana“,2011 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Vyresnysis Raselas M. Nelsonas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo paaiškino, ką reiškia atgailauti:
Paveikslėlis
Vyresnysis Raselas M. Nelsonas
„Atgailos doktrina yra kur kas platesnė nei apibrėžta žodyne. Kai Jėzus pasakė „atgailaukite“, Jo mokiniai šitą įsakymą užrašė graikų kalbos veiksmažodžiu metanoeo. Šitas galingas žodis turi gilią prasmę. Čia priešdėlis meta reiškia „pakeisti“. Priesaga susijusi su keturiais svarbiais graikiškais terminais: nous, reiškiančiu „protą“; gnosis, reiškiančiu „pažinimą“; pneuma, reiškiančiu „dvasią“, ir pnoe, reiškiančiu „kvėpavimą“.
Todėl, kai Jėzus sakė „atgailaukite“, Jis prašė mūsų pasikeisti – pakeisti savo protą, pažinimą bei dvasią – būtent savo kvėpavimą. Pranašas paaiškino, kad toks kieno nors kvėpavimo pasikeitimas reiškia, kad jis kvėpuoja pripažindamas Tą, kuris suteikia kvėpavimą visiems. Karalius Benjaminas sakė: „Jei tarnautumėte tam, kuris […] jus sukūrė ir diena iš dienos saugo jus, skolindamas jums kvėpavimą […] ir net kiekvienu momentu remia jus; sakau, net jei tarnautumėte jam visa savo siela, vis tiek būtumėte nenaudingi tarnai.“ [Mozijo 2:21.]
Taip, Viešpats įsakė mums atgailauti, pakeisti savo kelius, ateiti pas Jį ir būti kaip Jis. (Žr. 3 Nefio 27:21, 27.) Tai reikalauja visiško pasikeitimo“ („Atgaila ir atsivertimas“,2007 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
Vyresnysis F. Burtonas Hovardas iš Septyniasdešimties papasakojo nutikimą, kada jis sužinojo, kad po atgailos Viešpats tikrai nebeprisimena nuodėmės:
Paveikslėlis
Vyresnysis F. Burtonas Hovardas
„Paskutinė istorija – vėlgi iš tų laikų, kada buvau vyskupas. Vieną naktį, kada aš kietai miegojau, suskambo durų skambutis. Apsimiegojęs atidariau duris ir tarpduryje pamačiau vieną jauną kunigų kvorumo narį. Gerai jį pažinojau, taip gerai, kad kartu iškylaudavome, esu dėl jo ir su juo meldęsis ir jį mokęs. Taip gerai jį pažinojau, kaip tik galėjo geras vyskupas pažinoti aktyvų aštuoniolikmetį kunigą, o tai leido man jo paklausti, ką jis vidurnaktį veikia prie mano durų.
Jis atsakė: „Vyskupe, turiu su jumis pasikalbėti. Ką tik padariau sunkią nuodėmę ir negaliu grįžti namo.“
Jis neklydo. Tai buvo sunki nuodėmė. Pakviečiau jį vidun ir jis užėjo. Jis kalbėjo, o aš klausiausi, paskui aš kalbėjau, o jis klausėsi, ir taip iki paryčių. Jam kilo daug klausimų. Jis buvo padaręs baisią nuodėmę ir norėjo žinoti, ar yra vilties. Jis norėjo žinoti, kaip atgailauti ir ar atgailaudamas turi papasakoti savo tėvams. Jis norėjo žinoti, ar yra tikimybė, kad galės vykti į misiją. Jis norėjo žinoti daug kitų dalykų.
Nežinojau visų atsakymų, tačiau pasakiau jam, kad yra viltis. Pasakiau jam, kad kelias atgal bus sunkus, bet įmanomas. Paaiškinau, ką žinojau apie atgailos procesą, ir padėjau jam suvokti, ką reikės padaryti. Pasakiau jam, kad jeigu jis tikrai nori vykti į misiją, tą sprendimą galima bus priimti tik ateityje, po to, kai jis atgailaus. Tada pasakiau jam eiti namo ir jis išėjo.
Jis susitaikė su gimdytojais. Paprašė atleidimo tų, kuriems nusižengė. Jis paliko nuodėmę ir netinkamą draugiją ir iš visų jėgų atgailavo.
Maždaug po metų penki jaunuoliai iš to kvorumo išvyko tarnauti misijoje. Jis buvo vienas iš jų. Visi jie man buvo artimi. Dalyvavau kiekvieno iš jų išleistuvėse. Visi jie garbingai tarnavo misijoje. Kai grįžo namo, netrukus kiekvienas iš jų susituokė šventykloje. Mudu su žmona dalyvavome kiekvieno iš jų santuokos ceremonijoje. Netgi šiandien galėčiau paimti popieriaus lapą ir užrašyti jų, jų žmonų ir kai kurių jų vaikų vardus. Štai kaip gerai juos pažinojau.
Tačiau norėčiau jums kai ką pasakyti – kai ką, kas yra labai asmeniška ir svarbu. Negaliu prisiminti vardo to vaikino, kuris atėjo tą naktį į mano namus. Žinau, kad tai buvo vienas iš tų penkių, tačiau neprisimenu kuris.
Buvo laikas, kada dėl to nerimavau. Galvojau, galbūt silpsta mano atmintis. Bandžiau sąmoningai prisiminti, kuris iš jų turėjo problemą, bet nesugebėjau.
Galiausiai buvau atleistas iš pašaukimo ir tą nutikimą išmečiau iš galvos. Vieną vėlyvą vakarą, praėjus keleriems metams, atsidūriau toje apylinkėje, kurioje kadaise buvau vyskupas. Ramioje prieblandoje grįžo daug prisiminimų. Labai susimąstęs suvokiau, kad einu šalia namo, kuriame prieš daug metų gyveno vienas iš mano kunigų. Staiga prisiminiau jums papasakotą to jaunuolio istoriją ir vėl bandžiau prisiminti, kuris iš penkių tai buvo. Gal jis gyveno tame name? Stebėjausi. Kodėl negaliu prisiminti?
Man einant toliau kažkas nutiko – kažkas, ką sunku paaiškinti, bet kas buvo man tikra. Atrodė, lyg girdėjau balsą, sakantį: „Ar nesupranti, mano sūnau? Aš pamiršau. Kodėl turėtum prisiminti tu?“
Teko pasiduoti. Nebuvo atsakymo į tą klausimą. Niekada apie tai daugiau negalvojau. Ir tada, užtikrinčiau nei bet kada, žinojau, kad Viešpats yra patenkintas, kai Jo vaikai grįžta pas Jį.
Visi ganytojai ir visos pasiklydusios avys turi žinoti šį vieną dalyką. Viešpats tikrai tai turėjo omenyje, kai sakė: „Tam, kuris atgailavo dėl savo nuodėmių, yra atleidžiama, ir aš, Viešpats, jų daugiau nebeprisimenu (DS 58:42)“ (“Come Back to the Lord,” Ensign, Nov. 1986, 77–78).
Vyresnysis Ričardas G. Skotas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo paaiškino išpažinimo reikalavimus:
Paveikslėlis
Vyresnysis Ričardas G. Skotas
„Savo nuodėmes turite visada išpažinti Viešpačiui. Jei tie prasižengimai yra sunkūs, pvz., amoralūs, juos reikia išpažinti vyskupui ar kuolo prezidentui. Prašau suprasti, kad išpažinimas nėra atgaila. Tai esminis žingsnis, tačiau vien jo nepakanka. Dalinė išpažintis paminint mažesnes klaidas jums nepadės ištaisyti sunkesnių, neišpažintų prasižengimų. Atleidimui gauti yra būtina pasiryžti Viešpačiui ir, jei reikia, Jo kunigijos teisėjui atskleisti viską, ką padarėte“ (“Finding Forgiveness,” Ensign, May 1995, 76).
Prezidentas Spenseris V. Kimbolas mokė apie nuoširdaus ir visiško sąžiningumo išpažįstant nuodėmes svarbą:
Paveikslėlis
Prezidentas Spenseris V. Kimbolas
„Niekada niekam negali būti atleistas joks prasižengimas, kol nėra atgailos, o žmogus neatgailavo, kol jis be pasiteisinimų ir išvedžiojimų neatskleidė savo sielos ir nepripažino savo ketinimų ir silpnumo“ (Love versus Lust, Brigham Young University Speeches of the Year [Jan. 5, 1965], 10).
Būdamas Aarono kunigijos prezidentas apylinkėje, vyskupas arba skyriaus prezidentas turi žmonių savo apylinkėje atgailos raktus. Vyskupai ir skyrių prezidentai naudoja tuos raktus, kad įvertintų žmogaus padėtį Bažnyčioje ir padėtų jam per atgailos procesą. Vyresnysis Ričardas G. Skotas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo pateikė papildomų įžvalgų dėl sunkių nuodėmių išpažinimo įgaliotiems kunigijos vadovams:
Paveikslėlis
Vyresnysis Ričardas G. Skotas
„Kad galėtumėte ramiai atlikti tokios sunkios nuodėmės kaip amoralumas atgailos procesą ir būti tikri, kad jis užbaigtas ir visiškai atliktas, reikia pagalbos tokio žmogaus kaip vyskupas arba kuolo prezidentas, kuris turi įgaliojimo raktus“ (“The Power of Righteousness,” Ensign, Nov. 1998, 69–70).
Vyresnysis Nylas L. Andersenas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė, ką reiškia atgailauti dėl savo nuodėmių:
Paveikslėlis
Vyresnysis Nylas L. Andersenas
„Palikti nuodėmes reiškia niekada prie jų negrįžti. Kad taip paliktume nuodėmes, reikia laiko. Kad padėtų mums, kartais Viešpats leidžia prisiminimams apie mūsų klaidas likti mūsų atmintyje. Tai yra esminė mūsų žemiško mokymosi dalis.
Sąžiningai išpažinę savo nuodėmes, kaip galėdami atlyginę žalą nuskriaustiesiems ir palikę savo nuodėmes per įsakymų laikymąsi, esame pasirengę gauti atleidimą. Su laiku pajusime, kad mūsų širdgėlos pragaras rimsta, nusinešdamas „kaltę iš mūsų širdžių“ (Almos 24:10) ir užleisdamas vietą „sąžinės ramybei“. (Mozijo 4:3.)
Tiems, kurie nuoširdžiai atgailauja, bet, atrodo, negali pajusti palengvėjimo, – toliau laikykitės įsakymų. Pažadu jums, kad Viešpaties nustatytu laiku palengvėjimas tikrai ateis. Tam, kad išgytume, taip pat reikia laiko“ („[Atgailaukite] … kad galėčiau jus išgydyti“,2009 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).