151 pamoka. Jutos karas ir Mauntin Medouso žudynės
151 pamoka
Jutos karas ir Mauntin Medouso žudynės
Įvadas
1850 metais įtampa ir nesusikalbėjimas tarp pastarųjų dienų šventųjų ir Jungtinių Valstijų valdžios atstovų privedė prie Jutos karo 1857–1858 m. 1857 m. rugsėjį taip pat kilo konfliktas tarp kelių pastarųjų dienų šventųjų ir emigrantų vežimų vilkstinės narių, keliavusių per Jutą. Paskatinti pykčio ir baimės keli pastarųjų dienų šventieji pietinėje Jutos valstijos dalyje suplanavo ir įvykdė maždaug 120 emigrantų, keliaujančių į Kaliforniją, žudynes. Šis žiaurus įvykis yra žinomas kaip Mauntin Medouso žudynės.
Pasiūlymai, kaip mokyti
Įtampa tarp pastarųjų dienų šventųjų ir Jungtinių Valstijų valdžios auga
Paaiškinkite, kad 1857 m. liepos 24 d. prezidentui Brigamui Jangui su grupele šventųjų švenčiant dešimtąsias jų atvykimo į Druskos Ežero slėnį metines buvo patvirtintos ankstesnės žinios, kad į Solt Leik Sitį žygiuoja armija. Ankstesniais metais nesutarimai ir nesusikalbėjimas paaštrino įtampą tarp pastarųjų dienų šventųjų ir Jungtinių Valstijų valdžios atstovų. Šventieji norėjo, kad jiems vadovautų jų pačių išrinkti vadovai, ir atmetė federacijos paskirtus vadovus, kurie nepritarė jų vertybėms. Tai paskatino kai kuriuos federalinius valdžios atstovus manyti, kad jie sukilo prieš Jungtinių Valstijų valdžią. Be kongreso pritarimo Jungtinių Valstijų prezidentas Džeimsas Buchananas pasiuntė maždaug 1500 karių į Solt Leik Sitį, kad priverstų jutiečius priimti naujuosius pareigūnus.
Jeigu būtumėte pastarųjų dienų šventasis, gyvenęs 1857 m., ir išgirstumėte, kad prie jūsų miesto artėja didelė armija, dėl ko imtumėte nerimauti? (Mokiniai gali paminėti, kad šventieji buvo žiauriai išvaryti iš Ohajo, Misūrio ir Ilinojaus valstijų; daugelis jų neteko vertingų daiktų ir žemės, o kai kurie buvo nužudyti arba mirė tų persekiojimų metu. Žinia apie artėjančią armiją sukėlė nerimą, kad tie įvykiai gali pasikartoti ir Jutoje.)
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti šią pastraipą:
Pamokslaudami šventiesiems prezidentas Jangas ir kiti Bažnyčios vadovai artėjančius karius apibūdino kaip priešus. Prezidentas Jangas, kuris kelerius metus prašė šventųjų kaupti grūdus, vėl davė tokius nurodymus, kad jie turėtų ką valgyti, jeigu tektų bėgti nuo karių. Kaip Jutos krašto gubernatorius, jis taip pat nurodė vietinei nereguliariajai armijai pasiruošti ginti kraštą.
Kyla konfliktas tarp kelių pastarųjų dienų šventųjų ir emigrantų vežimų vilkstinės narių
Parodykite žemėlapį, panašų į čia pateiktą, arba nupieškite tokį lentoje. Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti šias dvi pastraipas:
Emigrantų, keliavusių į vakarus iš Arkanzaso į Kaliforniją, vežimų vilkstinė įvažiavo į Jutą kaip tik tuo metu, kada pastarųjų dienų šventieji ruošėsi ginti kraštą nuo artėjančių Jungtinių Valstijų karių. Keli vežimų vilkstinės nariai susierzino iškilus keblumams perkant labai jiems reikalingus grūdus iš šventųjų, kuriems buvo nurodyta juos taupyti. Emigrantai taip pat pradėjo konfliktuoti su šventaisiais, kurie nenorėjo, kad vežimų vilkstinės arkliai ir galvijai suvartotų maisto ir vandens atsargas, kurios buvo skirtos jų gyvuliams.
Neramumai kilo Sidar Sityje, paskutinėje Jutos nausėdijoje pakeliui į Kaliforniją. Konfliktai kilo tarp kelių vežimų vilkstinės komandos narių ir kelių pastarųjų dienų šventųjų. Keli vežimų vilkstinės komandos nariai pagrasino prisijungsiantys prie atvykstančių vyriausybės karių kovoti su šventaisiais. Nors vežimų vilkstinės komandos vadas sudraudė savo bendražygius dėl tokių grasinimų, keli Sidar Sičio vadovai ir naujakuriai į emigrantus ėmė žiūrėti kaip į priešus. Vežimų vilkstinė išvyko iš miestelio praėjus vos valandai po to, kai atvyko, tačiau keli Sidar Sičio naujakuriai ir vadovai norėjo vytis ir nubausti juos įžeidusius vyrus.
Pakvieskite mokinius prisiminti atvejus, kada jie konfliktavo su kitu žmogumi arba žmonių grupe. Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti 3 Nefio 12:25. Mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, kokio principo, galinčio padėti mums, kada kyla įtampa tarp mūsų ir kitų žmonių, mokė Jėzus Kristus.
Ką, jūsų manymu, reiškia „greitai susitark su savo priešininku“?
Kad padėtumėte mokiniams suprasti šią frazę galite paprašyti kurio nors mokinio garsiai perskaityti šį teiginį:
Vyresnysis Deividas E. Sorensonas iš Septyniasdešimties mokė, kad frazė „greitai susitark su savo priešininku“ reiškia „išspręsti savo nesutarimus iš karto, kad įsiūtis nevirstų fiziniu bei emociniu žiaurumu ir netaptume savo pykčio vergais“ (“Forgiveness Will Change Bitterness to Love,” Ensign arba Liahona, May 2003, 11).
Kaip savais žodžiais apibendrintumėte Gelbėtojo mokymus, esančius 3 Nefio 12:25? (Mokiniams atsakinėjant, lentoje užrašykite principą: Jei spręsime konfliktus Viešpaties nurodytu būdu, galėsime išvengti neigiamų nesutarimų padarinių.)
Kaip laikymasis principo iš 3 Nefio 12:25 būtų galėjęs padėti pastarųjų dienų šventiesiems, kurie susierzino dėl vežimų vilkstinės komandos narių?
Paaiškinkite, jog dėl to, kad šventieji konflikto su emigrantais neišsprendė Viešpaties būdu, padėtis tapo daug rimtesnė. Aizekas Haitas, Sidar Sičio meras, nereguliariosios kariuomenės majoras ir kuolo prezidentas, paprašė nereguliariosios kariuomenės vado, kuris gyveno šalia Parovano nausėdijos, kad įsakytų nereguliariajai kariuomenei stoti prieš vežimų vilkstinę. Nereguliariosios kariuomenės vadas Viljamas Deimas patarė Aizekui Haitui nekreipti dėmesio į emigrantų grasinimus. Nepaklausęs to patarimo, Aizekas Haitas ir kiti Sidar Sičio vadovai nusprendė įtikinti kelis vietinius indėnus užpulti vežimų vilkstinę, pavogti jų galvijus ir taip nubausti tuos emigrantus. Aizekas Haitas paprašė Džono D. Ly, vietinio bažnyčios nario ir nereguliariosios kariuomenės majoro, vadovauti tam puolimui ir abu sumanė tuo apkaltinti indėnus.
Ką turėjo daryti Sidar Sičio vadovai, kada Viljamas Deimas patarė jiems nenaudoti nereguliariosios kariuomenės? Prie ko juos privedė patarimo neklausymas? (Mokiniams atsakius lentoje užrašykite tokį principą: Jeigu ignoruojame patarimą elgtis teisingai, būsime labiau linkę priimti netinkamus sprendimus.)
Pabrėžkite, kad tie vyrai elgėsi priešingai savo kunigystės pareigoms. Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 121:36–37. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti Viešpaties perspėjimo kunigystę turintiesiems, kurie elgiasi neteisiai.
Kaip Viešpats perspėjo kunigystę turinčiuosius, kurie stengiasi dangstyti savo nuodėmes arba neteisiai elgtis?
Perskaitykite arba apibendrinkite šias pastraipas ir paprašykite mokinių pasiklausyti, kaip Sidar Sičio vadovai priėmė netinkamus sprendimus po to, kai nepaisė gauto patarimo.
Aizekas Haitas vietos Bažnyčios vadovų, bendruomenės ir nereguliariosios kariuomenės tarybai pateikė planą pulti vežimų vilkstinę. Kai kurie tarybos nariai griežtai nepritarė planui ir paklausė Haito, ar jis tuo klausimu pasitarė su prezidentu Brigamu Jangu. Pasakęs, kad to nepadarė, Haitas sutiko į Solt Leik Sitį nusiųsti pasiuntinį Džeimsą Haslamą su laišku, paaiškinančiu situaciją, ir klausimu, ką daryti. Tačiau Solt Leik Sitis buvo maždaug už 402 kilometrų nuo Sidar Sičio, todėl pasiuntiniui būtų reikėję maždaug savaitę visu greičiu joti, kad pasiektų Solt Leik Sitį ir grįžtų į Sidar Sitį su prezidento Jango nurodymais.
Dar nespėjus Aizekui Haitui išsiųsti pasiuntinio su laišku, Džonas D. Ly ir grupė indėnų užpuolė emigrantų stovyklą prie vietovės, kuri vadinosi Mauntin Medousu. Antpuoliui vadovavo Ly, bet nuslėpė savo tapatybę, kad atrodytų, jog tik indėnai buvo į tai įsipainioję. Keli emigrantai buvo nužudyti arba sužeisti, o likusieji atmušė antpuolį ir privertė Ly ir indėnus trauktis. Emigrantai greitai sustatė vežimus į glaudų ratą, kad galėtų apsiginti. Penkias dienas trukusios vežimų vilkstinės apgulties metu buvo įvykdyti dar du antpuoliai.
Vienu momentu Sidar Sičio nereguliariosios kariuomenės kariai pastebėjo du emigrantus vyrus už vežimo žiedo ribų. Nereguliariosios kariuomenės kariai iššovė į juos ir vieną iš jų nužudė. Antras vyras pabėgo ir vežimų stovykloje paskleidė žinią, kad antpuoliuose prieš juos dalyvauja baltaodžiai vyrai. Taip buvo atskleista antpuolius planavusiųjų apgaulė. Jeigu emigrantams būtų leista toliau keliauti į Kaliforniją, būtų pasklidusi žinia, kad pastarųjų dienų šventieji atsakingi už vežimų vilkstinės užpuolimą. Suokalbininkai bijojo, kad tokia žinia jiems ir jų žmonėms atneš neigiamas pasekmes.
Kokios buvo sprendimo nepaklusti nereguliariosios kariuomenės vado patarimui pasekmės?
Ką tuo metu galėjo pasirinkti daryti žmonės, atsakingi už antpuolius? (Jie galėjo prisipažinti, ką yra padarę, ir priimti pasekmes, arba jie galėjo bandyti nuslėpti savo nusikaltimus ir nuodėmes. Žr. DS 121:37.)
Kaip jiems derėjo pasielgti?
Paprašykite mokinių apmąstyti šiuos klausimus:
Ką darote, kai pasielgiate neteisingai? Ar išpažįstate, kad pasielgėte neteisingai, ir priimate pasekmes, ar bandote apgaule nuslėpti nuodėmę?
Keli pastarųjų dienų šventieji planuoja ir įvykdo Mauntin Medouso žudynes
Paaiškinkite, kad Bažnyčios nariai, įsipainioję į antpuolių prieš emigrantus istoriją, nusprendė nuslėpti savo nuodėmes. Skaitydami arba apibendrindami šias pastraipas paprašykite mokinių pasiklausyti, kokia buvo tokio sprendimo pasekmė:
Stengdamiesi neleisti pasklisti žiniai, kad pastarųjų dienų šventieji dalyvavo išpuoliuose prieš vežimų vilkstinę, Aizekas Haitas, Džonas D. Ly ir kiti vietiniai Bažnyčios ir nereguliariosios kariuomenės vadovai suplanavo nužudyti likusius emigrantus, išskyrus mažus vaikus. Vykdydamas tą planą Džonas D. Ly priėjo prie emigrantų ir pasakė, kad nereguliarioji kariuomenė apsaugos juos nuo tolimesnių išpuolių saugiai palydėdama atgal į Sidar Sitį. Emigrantams einant link Sidar Sičio nereguliariosios kariuomenės kariai atsisuko į juos ir pradėjo šaudyti. Išskubėję iš slaptaviečių prie puolimo prisijungė keli indėnai. Iš maždaug 140 emigrantų, kurie keliavo ta vežimų vilkstine, buvo pasigailėta tik 17 mažų vaikų.
Praėjus dviems dienoms po žudynių į Sidar Sitį grįžo Džeimsas Haslamas nešinas prezidento Jango atsakymu, kuriame vietiniams vadovams nurodyta palikti vežimų vilkstinę ramybėje. „Perskaitęs Jango žodžius Haitas raudodamas pralemeno vos kelis žodžius: „Per vėlu, per vėlu“ (Richard E. Turley Jr., “The Mountain Meadows Massacre,” Ensign, Sept. 2007, 20).
Paaiškinkite, kad kelių pietinės Jutos teritorijos pastarųjų dienų šventųjų vadovų ir naujakurių pasirinkimai privedė prie tragiškų Mauntin Medouso žudynių. Visiškai kitaip Bažnyčios ir teritoriniai vadovai Solt Leik Sityje 1858 m. išsprendė konfliktą su Jungtinių Valstijų valdžia per taikias derybas. Per tą konfliktą, kuris vėliau buvo pavadintas Jutos karu, Jungtinių Valstijų kariuomenė ir Jutos nereguliarioji kariuomenė ėmėsi agresyvių veiksmų, bet mūšių nebuvo.
Kaip apibendrintumėte pasirinkimus, kurie privedė prie Mauntin Medouso žudynių?
Kokių principų galime pasimokyti iš šios tragedijos? (Mokiniai gali atpažinti įvairius principus, bet jų atsakymuose turi atsispindėti tokios mintys: Pasirinkimas nuslėpti savo nuodėmes gali paskatinti mus padaryti daugiau nuodėmių. Pasirinkimas nuslėpti savo nuodėmes gali atnešti apgailestavimą ir kančią.)
Paaiškinkite, kad Mauntin Medouso žudynės ne tik nusinešė 120 gyvybių, bet taip pat sukėlė daug kančių išgyvenusiems vaikams ir kitiems aukų giminaičiams. Pajutų indėnai taip pat nukentėjo neteisingai apkaltinti padarytu nusikaltimu. Be to, „dalyvavusieji žudynėse […] likusį savo gyvenimą atlikinėjo priverstinius darbus išgyvendami baisų kaltės jausmą ir pasikartojančius košmarus to, ką jie padarė ir matė“ (Richard E. Turley Jr., “The Mountain Meadows Massacre,” 20).
Patikinkite mokinius, kad, jeigu jie pradėjo eiti klaidų ir nuodėmių keliu, jie gali užkirsti kelią ateities širdgėlai ir apgailestavimui, atsigręždami į Viešpatį ir atgailaudami dėl savo nuodėmių.
Paaiškinkite, jog dėl kelių vietinių pastarųjų dienų šventųjų vaidmens planuojant ir įvykdant Mauntin Medouso žudynes, kai kurie žmonės leido tam įvykiui neigiamai paveikti jų požiūrį į visą Bažnyčią.
Kodėl yra svarbu suvokti, kad neteisingi kai kurių Bažnyčios narių veiksmai nelemia Evangelijos teisingumo?
Pakvieskite mokinį perskaityti šį prezidento Henrio B. Airingo iš Pirmosios Prezidentūros teiginį:
Paveikslėlis
Prezidentas Henris B. Airingas
„Jėzaus Kristaus Evangelija, kurios mes laikomės, bjaurisi šaltakraujiškomis vyrų, moterų ir vaikų žudynėmis. Iš tiesų ji skatina taiką ir atlaidumą. Tai, ką [Mauntin Medouse] seniai padarė Bažnyčios nariai, parodo jų baisų ir neatleistiną atsitraukimą nuo krisčioniško mokymo ir elgesio“ (“150th Anniversary of Mountain Meadows Massacre,” Sept. 11, 2007, mormonnewsroom.org/article/150th-anniversary-of-mountain-meadows-massacre).
Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti Helamano 5:12. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, ką galime daryti, kad išsiugdytume ir išlaikytume savo liudijimus, kad sunkiais laikais, tokiais, kada sužinome apie atvejus, kai Bažnyčios nariai nesilaikė Jėzaus Kristaus mokymų, mūsų tikėjimas nesusvyruotų.
Ką, pagal Helamano 5:12, galime daryti, kad išsiugdytume ir išlaikytume savo liudijimus? (Mokiniams atsakius lentoje galite užrašyti tokį principą: Galime išsiugdyti stiprius liudijimus statydami savo pamatą ant Jėzaus Kristaus.)
Kad pailiustruotumėte šį principą, pakvieskite kurį nors mokinį perskaityti šią pastraipą:
„Džeimsas Sandersas yra vieno iš tas žudynes išgyvenusių vaikų proanūkis […] [ir taip pat Bažnyčios narys]. […] Brolis Sandersas […] sakė, kad žinia, jog jo protėvis buvo nužudytas tose žudynėse, „nepaveikė mano tikėjimo, nes jis paremtas Jėzumi Kristumi, o ne kokiu nors asmeniu Bažnyčioje“ (Richard E. Turley Jr., “The Mountain Meadows Massacre,” 21).
Kaip mūsų tikėjimas Jėzumi Kristumi gali suteikti stiprybės, kai sužinome, kad Bažnyčios nariams nepavyko gyventi pagal Gelbėtojo mokymus?
Ką darote, kad statytumėte savo tikėjimą ant Jėzaus Kristaus pamato?
Paliudykite apie gyvenimo pagal Gelbėtojo mokymus ir savo tikėjimo rėmimo Juo ir Jo Evangelija svarbą. Paskatinkite mokinius pagalvoti, kaip jie galėtų geriau statyti savo tikėjimą ant Jėzaus Kristaus pamato, ir nusistatyti tikslą taip padaryti.
Komentarai ir kontekstas
Atsakomybė už Mauntin Medouso žudynes
Prezidentas Henris B. Airingas iš Pirmosios Prezidentūros padarė tokį pareiškimą dėl atsakomybės už Mauntin Medouso žudynes:
Paveikslėlis
Prezidentas Henris B. Airingas
„Atsakomybė už žudynes tenka vietiniams Mauntin Medouso ir aplinkinių teritorijų Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios vadovams, kurie taip pat ėjo visuomenines ir karines pareigas, ir tiems Bažnyčios nariams, kurie veikė pagal jų nurodymus. […]
Nėra jokios abejonės, kad dieviškas teisingumas pritaikys tinkamą bausmę tiems, kurie yra atsakingi už tas žudynes“ (“150th Anniversary of Mountain Meadows Massacre,” Sept. 11, 2007, mormonnewsroom.org/article/150th-anniversary-of-mountain-meadows-massacre).
Ričardas E. Turlis Jaunesnysis, Bažnyčios istoriko ir registratoriaus padėjėjas, paaiškino, kaip apie žudynes sužinojo visuotiniai Bažnyčios vadovai. Jis taip pat apibendrino kai kuriems jų organizatoriams tekusias pasekmes:
Paveikslėlis
Ričardas E. Turlis Jaunesnysis
„Nors Brigamas Jangas ir kiti Bažnyčios vadovai Solt Leik Sityje sužinojo apie žudynes netrukus po jų, jie ne iš karto suprato, kiek stipriai į tą nusikaltimą buvo įsitraukę naujakuriai ir kokios baisios buvo to nusikaltimo detalės. 1859 metais jie iš pašaukimų atleido kuolo prezidentą Aizeką Haitą ir kitus aukštus Bažnyčios vadovus Sidar Sityje, prisidėjusius prie žudynių. 1870 m. jie iš Bažnyčios pašalino Aizeką Haitą ir Džoną D. Ly.
1874 m. didžioji teritorinė žiuri (prisiekusieji) už dalyvavimą žudynėse pareiškė kaltinimą devyniems vyrams. Daugelis jų buvo suimti, nors tiktai Ly už nusikaltimą buvo teisiamas, pripažintas kaltu ir jam buvo įvykdyta mirties bausmė. Kitas kaltinamasis tapo liudytoju [savo noru davė parodymus prieš kitus kaltinamuosius], likusieji daug metų slapstėsi nuo įstatymo. Kiti žudynes vykdę atsargos kariuomenės vyrai likusį savo gyvenimą dirbo slegiami didžiulio kaltės jausmo ir pasikartojančių košmarų dėl to, ką padarė ir ką matė“ (Richard E. Turley Jr., “The Mountain Meadows Massacre,” Ensign, Sept. 2007, 20).
Su Mauntin Medouso žudynėmis susijusių įvykių laiko juosta
1857 m. rugsėjo 3 d., ketvirtadienis. Vežimų vilkstinė su maždaug 140 žmonių, kurių dauguma buvo iš Arkanzaso valst., keliauja per Sidar Sitį, Jutos valst. Keli vežimų vilkstinės komandos nariai įsivelia į konfliktą su keliais vietiniais pastarųjų dienų šventaisiais. Po to, kai keli vežimų vilkstinės komandos nariai atsisako būti suimti, vietiniai Bažnyčios vadovai Sidar Sityje prašo Viljamo Deimo, nereguliariosios kariuomenės apygardos vado, gyvenančio netoli Parovano, įsakyti nereguliariajai kariuomenei stoti prieš emigrantus.
1857 m. rugsėjo 4 d., penktadienis. Viljamas Deimas atsiunčia atsakymą, nurodantį Sidar Sičio vadovams nesiimti veiksmų prieš emigrantus. Aizekas Č. Haitas ir kiti Sidar Sičio vadovai suplanuoja įtikinti vietinius indėnus užpulti emigrantų vežimų vilkstinę. Haitas pasikviečia Džoną D. Ly iš netoliese esančio Fort Harmonio vadovauti antpuoliui.
1857 m. rugsėjo 6 d., sekmadienis. Aizekas Č. Haitas pirmininkauja tarybos susirinkimui Sidar Sityje ir praneša kitiems vietiniams vadovams apie planą pulti emigrantus. Keli vadovai prieštarauja tokiam planui ir įtikina Haitą išsiųsti pasiuntinį Džeimsą Haslamą gauti prezidento Brigamo Jango patarimą tuo klausimu.
1857 m. rugsėjo 7 d., pirmadienis. Džonas D. Ly su indėnais užpuola emigrantų vežimų vilkstinę Mauntin Medouse. Džeimsas Haslamas su laišku, kuriame prašoma prezidento Brigamo Jango patarimo, išvyksta iš Sidar Sičio į Solt Leik Sitį. Du Sidar Sičio nereguliariosios kariuomenės kariai užpuola du emigrantus, išėjusius už vežimų žiedo ribų. Vienas emigrantas išgyvena, sugrįžta į stovyklą ir praneša, kad emigrantus puola vietiniai naujakuriai.
1857 m. rugsėjo 8 d., antradienis. Keli pastarųjų dienų šventieji su indėnais surengia dar du antpuolius prieš vežimų vilkstinę. Emigrantai sėkmingai apgina savo poziciją, bet Sidar Sičio vyrai nužudo dar du vyrus, bandžiusius ištrūkti ir šauktis pagalbos.
1857 m. rugsėjo 9 d., trečiadienis. Aizekas Č. Haitas vyksta iš Sidar Sičio į Parovaną susitikti su Viljamu Deimu. Parovano taryba nusprendžia, kad emigrantų grupei turi būti leidžiama taikiai keliauti, bet Haitas asmeniškai pritaiko spaudimą ir apgaulingai gauna Deimo leidimą įsakyti nereguliariajai kariuomenei pulti apgultus emigrantus.
1857 m. rugsėjo 10 d., ketvirtadienis. Aizekas Č. Haitas grįžta į Sidar Sitį ir tariasi su vietiniais vadovais. Jie išsiunčia įsakymą nužudyti visus emigrantus, išskyrus mažus vaikus. Džeimsas Haslamas atvyksta į Solt Leik Sitį, pristato Haito laišką ir pradeda kelionę į Sidar Sitį su prezidento Jango atsakymu.
1857 m. rugsėjo 11 d., penktadienis. Vietiniai nereguliariosios kariuomenės kariai išvilioja likusius emigrantus iš jų stovyklos. Nereguliarioji kariuomenė ir indėnai užpuola ir nužudo emigrantus, palikdami gyvus tik 17 mažų vaikų.
1857 m. rugsėjo 13 d., sekmadienis. Džeimsas Haslamas grįžta iš Solt Leik Sičio su Brigamo Jango raštišku nurodymu leisti emigrantams taikiai keliauti.
1859 m. Federaliniai pareigūnai išsiveža išgyvenusius vaikus ir sugrąžina juos į Arkanzasą gyventi su giminėmis.
1870 m. Prezidentas Brigamas Jangas sužino papildomas žudynių detales ir iš Bažnyčios narių pašalina Aizeką Č. Haitą ir Džoną D. Ly.
1874 m. Devyni vyrai yra kaltinami didžiosios teritorinės žiuri (prisiekusiųjų) už jų vaidmenis žudynėse.
1875 m. Džonas D. Ly yra vienintelis teisiamas sąmokslininkas, tačiau prisiekusiųjų balsai pasidalija po lygiai.
1876 m. Džonas D. Ly pakartotinai teisiamas ir dėl savo vaidmens žudynėse pripažįstamas kaltu dėl žmogžudystės.
1877 m. kovo 23 d., penktadienis. Džonui D. Ly Mauntin Medouse įvykdoma mirties bausmė sušaudant.
Jutos karas
1857 m. viduryje pastarųjų dienų šventųjų vadovai išgirdo gandus, kad federalinė valdžia nori pakeisti Brigamą Jangą naujuoju Jutos teritorijos gubernatoriumi, kurį palaikys didelis skaičius federalinių karių. Liepos 24 d. tuos gandus patvirtino iš rytų į Solt Leik Sitį atvykę pastarųjų dienų šventieji vyrai (žr. Ronald W. Walker, Richard E. Turley Jr., and Glen M. Leonard, Massacre at Mountain Meadows: An American Tragedy [2008], 30). Abraomas Smūtas, Džadsonas Stodardas ir Orinas Porteris Rokvelas atvyko į Solt Leik Sitį liepos 23 d. su žinia apie besiartinančią armiją. Kitą dieną jie nunešė žinią į Big Kotonvudo kanjoną, kur Brigamas Jangas ir daug šventųjų šventė 10-ąsias pionierių įžengimo į Druskos Ežero slėnį metines (žr. Church History in the Fulness of Times Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System manual, 2003], 369–70).
Prezidentas Brigamas Jangas ir kiti Bažnyčios vadovai manė, kad artėjanti armija pastarųjų dienų šventųjų atžvilgiu yra nusiteikusi priešiškai. 1857 m. rugpjūčio pradžioje Bažnyčios vadovai paskelbė planus neleisti arba užkirsti kelią kariuomenei įžengti į Jutos teritoriją. 1857 m. rugsėjo 15 d. Brigamas Jangas paskelbė karo padėtį teritorijoje. Jis taip pat „įsakė Navū legionui pasiruošti invazijai. Beveik kiekvienoje Jutos bendruomenėje prasidėjo ruošimosi gintis darbai. Jis taip pat nurodė vyskupams gyvenvietėse pasiruošti sudeginti viską, jeigu įsipliekstų karo veiksmai“ (Church History in the Fulness of Times Student Manual, 371).
Navū legiono nariai [taip vadinosi Jutos teritorinė nereguliarioji kariuomenė] buvo pasiųsti puldinėti federalinę armiją jai artėjant prie teritorijos. [Legiono] nariai iš viso uždegė septyniasdešimt vežimų su atsargomis, kurių būtų pakakę išlaikyti didelę armiją tris mėnesius. Jie taip pat užgrobė tūkstantį keturis šimtus iš dviejų tūkstančių galvijų, kuriuos ekspedicija varėsi kartu“ (Church History in the Fulness of Times Student Manual, 374). Tai sulėtino kariuomenės žygį ir neleido jiems įžengti į Druskos Ežero slėnį iki 1858 m. pavasario.
1858 m. kovą prezidentas Jangas nurodė šventiesiems apleisti visas gyvenvietes šiaurinėje Jutoje. Šventieji „paslėpė visus akmenis, kurie buvo iškirsti Solt Leiko šventyklos statyboms, ir sulygino bei užkasė jos pamatus, kad tas sklypas atrodytų lyg ariamas laukas ir liktų neišniekintas“ (Church History in the Fulness of Times Student Manual, 376). Namai ir kiti pastatai Solt Leik Sityje buvo pripildyti šiaudų, kad juos būtų galima padegti ir neleisti armijai jų užimti. Daugiau kaip 30000 šventųjų išvyko link Provo ir kitų miestelių centrinėje ir pietinėje Jutoje, kur kiti Bažnyčios nariai padėjo juos apgyvendinti ir jais rūpinosi.
Bažnyčios ir teritoriniai vadovai Solt Leik Sityje išsprendė konfliktą su Jungtinių Valstijų valdžia taikiose derybose. 1858 m. balandį Bažnyčios vadovai Solt Leik Sityje sutiko naująjį teritorinį gubernatorių Alfredą Kamingą. Brigamas Jangas naujajam gubernatoriui perdavė teritorinius užrašus bei antspaudą ir užmezgė stiprius ryšius su juo. Birželio pradžioje prezidento Džeimso Buchanano pasiųsti pasiuntiniai atvykto į Solt Leik Sitį pristatydami malonės pasiūlymą pastarųjų dienų šventiesiems. Bažnyčios vadovai priėmė pasiūlymą, kuris panaikino kaltinimus Navū legionui už išpuolius prieš armijos atsargų vilkstines. Birželio 26 d. armija taikiai įžengė į tykią ir beveik apleistą sostinę. Kadangi kariai nesikėsino į šventųjų nuosavybę, mieste likę šventieji neįgyvendino grasinimo sudeginti pastatus. Pabuvusi mieste kelias dienas armija pasitraukė ir maždaug už 77 kilometrų į pietus nuo Solt Leik Sičio įkūrė naują forpostą, kurį jie pavadino Kemp Floidu. 1858 m. liepos 1 d. Brigamas Jangas nurodė šventiesiems sugrįžti į savo namus šiaurinėje Jutoje (žr. Church History in the Fulness of Times Student Manual, 375–77).
Kas nutiko žudynes išgyvenusiems emigrantų vaikams?
Kai kurie pastarųjų dienų šventieji priglaudė ir rūpinosi žudynes išgyvenusiais emigrantų vaikais. 1859 m. federaliniai pareigūnai pasiėmė globoti tuos vaikus ir sugrąžino juos jų giminaičiams Arkanzase.
Ar emigrantų vežimų vilkstinės nariai nunuodijo indėnus?
Ričardas E. Turlis Jaunesnysis, Bažnyčios istoriko ir registratoriaus pavaduotojas, paaiškino:
Paveikslėlis
Ričardas E. Turlis Jaunesnysis
„Kai kuriuose tradiciniuose Jutos istorijos užrašuose tvirtinama, kad nunuodijimas taip pat paaštrino konfliktą. Manyta, kad Arkanzaso emigrantai tyčia apnuodijo šaltinį ir jaučio lavoną netoli nuo centrinėje Jutoje esančio Filmoro miestelio ir sukėlė ligas ir mirtis tarp vietinių indėnų. Pagal šį pasakojimą indėnai įniršo ir nusekė emigrantus iki Mauntin Medouso, kur jie arba patys ėmėsi žiaurių veiksmų, arba jėga privertė pastarųjų dienų šventųjų naujakurius prisidėti prie jų išpuolio. Istoriniai tyrinėjimai rodo, kad tie pasakojimai nėra tikslūs.
Nors tiesa, kad kai kurie emigrantų galvijai nugaišo keliaujant, o taip pat ir netoli Filmoro, tai buvo ligos, paveikusios galvijų bandas šalyje 1850 m., proveržis. Žmonės užsikrėsdavo liga nuo užkrėstų gyvulių per įbrėžimus ar žaizdas arba valgydami užkrėstą mėsą. Neturėdami šiuolaikinių žinių žmonės manė, kad problemos priežastis buvo užnuodijimas“ (“The Mountain Meadows Massacre,” Ensign, Sept. 2007, 16).
Nevykę Bažnyčios narių veiksmai
Šis prezidento Dyterio F. Uchtdorfo iš Pirmosios Prezidentūros teiginys gali padėti mums žinoti, kaip reaguoti, jeigu kada nors sužinotume apie Bažnyčios vadovų nusižengimus:
Paveikslėlis
Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas
„Kalbant visiškai atvirai, buvo atvejų, kada Bažnyčios nariai ir vadovai paprasčiausiai suklysdavo. Buvo žodžių ar poelgių, nesuderinamų su mūsų vertybėmis, principais ar doktrina.
Manau, kad Bažnyčia gali būti tobula tik tuo atveju, jeigu jai vadovauja tobulos esybės. Dievas yra tobulas ir Jo doktrina tyra. Bet Jis veikia per mus – netobulus savo vaikus, o netobuli žmonės klysta. […]
Taip visada buvo ir bus iki tobulos dienos, kada pats Kristus asmeniškai valdys žemėje.
Gaila, kad kai kurie suklupo dėl žmonių klaidų. Bet nepaisant to, amžina sugrąžintosios Evangelijos tiesa, esanti Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje, nenublanko, nesumenko ir nesužlugo“ („Ateik, junkis prie mūsų“, 2013 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Mauntin Medouso žudynės
Daugiau informacijos apie Mauntin Medouso žudynes rasite internete adresu LDS.org, „Gospel topics“ skyriuje ieškodami „Mountain Meadows Massacre“.