Išvaryti iš Misūrio šventieji šalia Misisipės upės tvyrojusias pelkes pavertė nuostabiai gražia vieta – Navū miestu. 1839–1846 m. Navū miestas Ilinojaus valstijoje tapo Bažnyčios centru. Ten buvo įkurta Paramos bendrija, iš centro Navū mieste misionieriškas darbas sklido toliau po pasaulį.
Pastaba. Ši pamoka dviem mokiniams suteikia progą mokyti. Likus kelioms dienoms iki pamokos paskirkite du mokinius ir duokite jiems paskirtų pamokos dalių kopijas, kad jie galėtų pasiruošti.
Priminkite mokiniams, kad 1838–1839 m. žiemą pranašui Džozefui Smitui kalint Liberčio kalėjime, šventieji buvo išvaryti iš Misūrio.
Kaip, jūsų manymu, jautėsi iš Misūrio išvaryti šventieji? (Galimas atsakymas – šventieji nežinojo, kur jiems eiti.)
Paaiškinkite, kad išvaryti iš Misūrio, jie rado prieglobstį Kvinsio mieste, Ilinojaus valstijoje, bei kitose nedidelėse bendruomenėse. Paprašykite mokinių Bažnyčios istorijos žemėlapiuose, 6 žemėlapyje („Bažnyčios kėlimasis į vakarus“) surasti Kvinsį. 1839 m. balandžio 15 d. Džozefui Smitui ir kitiems kaliniams buvo pasakyta, kad jie bus perkelti į kitą vietą. Kelyje į kitą vietą sargybiniai jiems leido pabėgti, pripažindami, kad laikyti juos ilgiau yra nesąžininga. Maždaug po savaitės Džozefas Smitas Kvinsyje prisijungė prie savo šeimos. Džozefo Smito nurodymu Bažnyčia nupirko žemės šiauriau nuo Kvinsio, abiejuose Misisipės krantuose. Vakarinis upės krantas buvo Ajovos teritorijoje, o rytinis priklausė Ilinojaus valstijai. Šventieji įkūrė Bažnyčios centrą Ilinojaus pusėje, Komersu vadinamoje vietovėje, kurią pervadino į Navū.
Pirmą mokyti paskirtą mokinį pakvieskite išeiti į priekį ir pravesti trumpą pamokėlę apie Navū įkūrimą.
1-asis mokinys-mokytojas. Šventieji paverčia Komersą nuostabaus grožio vieta – Navū
Lentoje užrašykite tokį klausimą: Kokios dabartinės gyvenimo aplinkybės jums yra sunkios ar nemalonios? Duokite mokiniams pakankamai laiko apmąstyti šį klausimą.
Paprašykite mokinių mokantis apie tai, kaip šventieji įkūrė Navū, ieškoti įžvalgų, kaip elgtis sunkiomis ir nemaloniomis aplinkybėmis.
Paaiškinkite, kad Bažnyčios nariai mažos gyvenvietės, vadinamos Komersu, pavadinimą pakeitė į hebrajišką Navū, reiškiantį „nuostabus“.
Pakvieskite kurį nors mokinį perskaityti toliau pateiktą apibūdinimą, kaip jis atrodė pirmą kartą 1839 m. į jį atvykus šventiesiems. Paprašykite, kad klausydamiesi mokiniai pagalvotų, kaip jie reaguotų pamatę tą kraštą.
Šventiesiems atvykus į tą vietą, kurią vėliau jie pavadino Navū, didžiąją dalį žemės užėmė pelkė, kurioje knibždėte knibždėjo uodų. Uodai pernešdavo mirtinai pavojingą ligą, vadinamą maliarija, kuria susirgusius apimdavo stipri karštligė. Daugelis šventųjų apsikrėtė ir susirgo. Kai kurie iš jų taip blogai jautėsi, kad pajėgė tik ropoti, stengdamiesi padėti vienas kitam. Keletas iš jų mirė. (Žr. Church History in the Fulness of Times Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System manual, 2003], 217–218.)
Ar pavadintumėte tai gražia vieta? Kodėl, jūsų manymu, pranašas Džozefas Smitas nutarė tą pelkyną pavadinti nuostabia vieta?
Pakvieskite kurį nors mokinį perskaityti toliau pateiktas pastraipas, kuriose paaiškinama, kaip šventieji reagavo į iššūkius savo būsimuose namuose.
Džozefas Smitas taip pat apsikrėtė maliarija, bet prasirgęs keletą dienų, 1839 m. liepos 22 d., jis atsikėlė ir prisipildė Dievo Dvasios. Jis palaimino daugelį šalia gyvenusių šventųjų. Vieną kartą Džozefas užėjo į merdėjančio Bažnyčios nario, vardu Henris G. Šervudas, palapinę. Kai pranašas įsakė jam keltis ir išeiti iš palapinės, brolis Šervudas pakluso ir buvo išgydytas.
Džozefas persikėlė į Ajovos pusėje esantį krantą ir toliau laimino segančiuosius. Džozefui ruošiantis grįžti Ilinojaus pusėn, Bažnyčiai nepriklausęs vyras paprašė pranašo palaiminti už dviejų mylių esančius jo kūdikius dvynukus. „Džozefas atsakė, kad nuvykti negalės, bet davė Vilfordui Vudrafui raudoną šilkinę nosinę ir nurodė palaiminti juos, pažadėdamas, kad kai tik jis perbrauks ta nosine per jų veidus, šie pasveiks“ (Church History in the Fulness of Times, 219). Vilfordas padarė, kaip buvo jam nurodyta, ir vaikai išgijo. Vilfordas Vudrafas tą dieną praminė „Dievo galios diena“ (Wilford Woodruff Journals, July 22, 1839 m. liepos 22 d., cituota iš Church History in the Fulness of Times, 218).
Nepaisant tikėjimo ir tą dieną parodytos galios, liga tarp šventųjų plito dar kelis mėnesius. Tačiau jie ir toliau rūpinosi vienas kitu ir darbavosi statydami savo būsimus namus. Jie kasė griovius, kad pelkių vanduo nutekėtų į upę, ir taip žemę padarė tinkamesnę, ir sumažino rūpesčius dėl uodų. Galiausiai jis pastatė daugybę namų bei kitų pastatų, taip pat ir Navū šventyklą, kurią kai kas net laikė gražiausiu šalies pastatu.
Kaip 1839 m. liepos 22 diena, „Dievo galios diena“, padeda jums sustiprinti savo tikėjimą Viešpačiu?
Kaip šventieji pavertė Navū gražia vieta?
Ko galime pasimokyti iš jų pavyzdžio?
Mokiniams aptarus šventųjų pavyzdį, parodytą sunkiai darbuojantis statant Navū miestą, užduokite jiems tokį klausimą:
Kas gali įvykti mums stengiantis gerinti esamas aplinkybes?
Mokiniams atsakinėjant, lentoje užrašykite šį principą: Stengdamiesi gerinti esamas aplinkybes ir patys tampame geresni. Pakvieskite mokinius pasidalyti šį principą iliustruojančia patirtimi. Galite taip pat pasidalyti ir savo patirtimi bei paliudyti apie šį principą. Pakvieskite mokinius ieškoti galimybių dabar gerinti savo gyvenimo aplinkybes.
2-asis mokinys-mokytojas. Įkuriama Paramos bendrija
Pastaba. Prieš pamoką paprašykite kurios nors Paramos bendrijos narės (šeimos narės arba draugės) papasakoti, kokias dalyvavimo Viešpaties darbe galimybes jai suteikė Paramos bendrija ir kaip tai palaimino jos gyvenimą. Galite užsirašyti tai, ką iš jos sužinosite.
Pakvieskite mokinius pagalvoti, kokia moterimi iš Šventųjų Raštų jie žavisi. Paprašykite jų papasakoti apie tą moterį, ir kodėl ja žavisi, šalia sėdinčiam mokiniui. Po to paaiškinkite, kad moterys Navū mieste tapo dideliu pastiprinimu žengiant į priekį Viešpaties darbe.
Paaiškinkite, kad 1842 m. Navū mieste grupė moterų susirinko aptarti, kaip jos galėtų padėti statant šventyklą. Jos įkūrė bendriją ir jos darbui valdyti parašė konstituciją bei įstatus. Konstituciją ir įstatus jos pateikė pranašui Džozefui Smitui, kuris pasakė, kad jie buvo „geriausi iš jo kada nors matytų“. Bet tada jis pasakė, kad „Viešpats joms turi kai ką geresnio nei rašytinę konstituciją“. Jis pakvietė jas susitikti kitą savaitę, kad „subur[tų] moteris vadovaujamas kunigijos pagal kunigijos modelį“ (Sarah M. Kimball, “Auto-biography,” Woman’s Exponent, Sept. 1, 1883, 51; cituota iš Daughters in My Kingdom: The History and Work of Relief Society [2011], 12). Ta organizacija buvo Paramos bendrija.
Ema Smit buvo pašaukta būti pirma visuotine Paramos bendrijos prezidente. Eliza R. Snou, Paramos bendrijos Navū mieste sekretorė, o vėliau – antra visuotinė Paramos bendrijos prezidentė, mokė: „Nors pavadinimas [Paramos bendrija] yra šiuolaikiškas, pačios organizacijos ištakos mena senovės laikus. [Pranašas Džozefas Smitas] sakė, kad tokia pat organizacija bažnyčioje egzistavo ir senovėje“ (“Female Relief Society,” Deseret News, Apr. 22, 1868, 1; taip pat žr. Daughters in My Kingdom,7).
Ką apie Paramos bendriją galime sužinoti iš šio Elizos R. Snou teiginio? (Mokiniams atsakius, lentoje užrašykite tokią tiesą: Paramos bendrija yra įkvėpta Jėzaus Kristaus Bažnyčios sugrąžinimo dalis.)
Kodėl, jūsų manymu, svarbu suprasti šią tiesą?
Pakvieskite kurį nors mokinį perskaityti šį teiginį apie Paramos bendrijos tikslus:
„Paramos bendrija buvo įsteigta, kad padėtų paruošti Dievo dukteris amžinojo gyvenimo palaimoms. Paramos bendrijos tikslai yra ugdyti tikėjimą ir asmeninį teisumą, stiprinti šeimas ir namus, teikti pagalbą – ieškoti skurstančių ir padėti jiems“ (Daughters in My Kingdom, xi).
Papasakokite mokiniams apie jūsų pokalbį su Paramos bendrijos nare ir tai, ką iš jos sužinojote. Pabaigoje paliudykite apie lentoje užrašytą principą.
Misionierių darbas plinta visoje žemėje
Padėkokite pamokėles pravedusiems mokiniams. Kad paruoštumėte mokinius mokytis apie Bažnyčios augimą Navū laikotarpiu, užduokite šiuos klausimus:
Kuo galima užgesinti ugnį?
Kas dar labiau įžiebia ugnį?
Džozefas Smitas Dievo darbą lygino su ugnimi. Kaip manote, ar šventųjų Misūryje patirti persekiojimai buvo tarsi Dievo darbą pradėjęs gesinti vanduo, ar tarsi kuras, padėjęs jam įsižiebti? Kodėl?
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti šį 1842 m. kovo 1 d. Džozefo Smito laiške laikraščio redaktoriui, vardu Džonas Ventvortas, užrašytą teiginį:
Paveikslėlis
Pranašas Džozefas Smitas
„Persekiojimai nesustabdė tiesos pažangos, o tik dar labiau ją įplieskė. […]
Tiesos vėliava iškelta; jokia nešventa ranka negali sustabdyti šio darbo pažangos; gali siautėti persekiojimai, gali burtis nedorėlių gaujos, gali rinktis armijos, gali šmeižti apkalbos, bet Dievo tiesa žengs pirmyn išdidžiai, didingai ir nepriklausomai, kol persmelks kiekvieną žemyną, aplankys kiekvieną šalį, išvalys kiekvieną kraštą ir nuskambės kiekvienoje ausyje, kol Dievo tikslai bus įvykdyti ir Didysis Jehova pasakys, kad darbas atliktas“ (iš History of the Church, 4:540).
Ko galime pasimokyti iš šio teiginio? (Mokiniai gali atpažinti įvairius principus, bet pabrėžkite tokį: Niekas nesustabdys Dievo darbo pažangos visoje žemėje. Šią tiesą užrašykite lentoje.)
Paaiškinkite, kad Džozefui Smitui užrašius šį apreiškimą, Viešpats pradėjo šaukti misionierius skelbti Evangeliją įvairiose šalyse. Dėl to atsivertė tūkstančiai žmonių, daugiausia – Didžiojoje Britanijoje. Nauji nariai labai sustiprino Bažnyčią, daugelis jų atvyko prisijungti prie šventųjų Navū mieste.
Kad šią tiesą pavaizduotumėte lentoje, paprašykite keturių mokinių suvaidinti, kas nutiko 1840 m. Vilfordui Vudrafui skelbiant Evangeliją Anglijoje, Herefordšyro mieste. Paskirkite savanorius atlikti šiuos vaidmenis: Vilfordo Vudrafo, dvasininko, konsteblio (policininko) ir pasakotojo. Kiekvienam savanoriui duokite po vaidinimo teksto kopiją.
Vilfordas Vudrafas (sako pats sau):Ak! Tai jau antras mano pamokslas šiandien. Po šio vakaro susirinkimo manau, kad jau maždaug tūkstantis žmonių šiandien išgirdo Dievo žodį.
Dvasininkas (stovėdamas kitame klasės gale, sako konstebliui):Konstebli, šį mormonų pamokslautoją reikia sustabdyti. Šiandien mano parapijoje susirinko tik penkiolika žmonių. Penkiolika! Manau, kad kitus pritraukė vienas iš jo pamokslų. Negaliu leisti, kad mano parapija ir toliau mažėtų plintant tokiai mormonų įtakai. Noriu, kad suimtumėte jį ir sustabdytumėte jo darbą.
Konsteblis (dabar sako Vilfordui Vudrafui):Atleiskite, pone. Aš esu konsteblis, mane atsiuntė vietinės parapijos dvasininkas su orderiu jus sulaikyti.
Vilfordas Vudrafas:Už kokį nusikaltimą?
Konsteblis:Už pamokslavimą žmonėms.
Vilfordas Vudrafas:Galiu jus patikinti, kad turiu tokį pat leidimą skelbti Evangeliją žmonėms, kaip ir tas dvasininkas. Jei prisėsite, pakalbėsiu su jumis apie tai po susirinkimo, bet dabar turiu pradėti. […] (vaizduoja kalbąs klasėje esantiems mokiniams)
Pasakotojas:Konsteblis atsisėdo ant kėdės, kurioje prieš tai sėdėjo Vilfordas Vudrafas ir prasėdėjo šalia vyresniojo Vudrafo maždaug valandą, kol šis pamokslavo. Vilfordas Vudrafas apie tai pasakojo:
Vilfordas Vudrafas:Ant manęs nusileido Dievo galia, Dvasia pripildė namą, ir žmonės buvo įtikinti.
Pasakotojas:Pasibaigus susirinkimui vyresnysis Vudrafas kvietė žmones krikštytis.
Vilfordas Vudrafas:Kviečiu visus, norinčius atsisakyti savo nuodėmių ir prisijungti prie atkurtosios Bažnyčios, šiandien įžengti į krikšto vandenis.
Konsteblis (kildamas nuo kėdės ir kalbėdamas Vilfordui Vudrafui):Pone Vudrafai, aš norėčiau pasikrikštyti.
Pasakotojas:Tą dieną konsteblis buvo pakrikštytas kartu su keturiais pamokslininkais ir dar dviem kitais žmonėmis. Sugrįžęs pas dvasininką konsteblis paaiškino situaciją.
Konsteblis (sako dvasininkui):Jei norite suimti poną Vudrafą, turite tai padaryti pats, nes savo gyvenime girdėjau vienintelį tikrą Evangelijos pamokslą, ir jį pasakė jis.
Pasakotojas:Tada dvasininkas nusiuntė du padėjėjus dalyvauti susirinkime ir išsiaiškinti, ko moko vyresnysis Vudrafas. Jie taip pat įsitikino, kad vyresnysis Vudrafas kalba tiesą ir pasikrikštijo. Dvasininkas daugiau nieko nesiuntė į vyresniojo Vudrafo pamokslus.
(Adaptuota iš Wilford Woodruff, Leaves from My Journal [1881], 80–81.)
Savanoriams baigus vaidinti, klasei užduokite šiuos klausimus:
Kaip vyresniojo Vudrafo patirtis iliustruoja principą, kad niekas nesustabdys Dievo darbo?
Kaip šiandien pildosi Džozefo Smito pranašystė apie Dievo darbą? Ką manote apie dalyvavimą tame darbe?
Ką galite padaryti, kad Dievo darbas plistų tarp visų žmonių? (Galite paraginti mokinius į šiuos klausimus atsakyti savo sąsiuviniuose arba Raštų studijavimo žurnaluose.)
Paaiškinkite, kad kitose pamokose mokiniai daugiau sužinos apie svarbius įvykius ir principus, kurių buvo mokomi šventieji, kai Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios centras 1839–1846 m. buvo Navū mieste. Paliudykite apie šiandien per pamoką aptartus principus ir pakvieskite mokinius veikti pagal tai, ko išmoko.
Komentarai ir kontekstas
Šventųjų išėjimas iš Misūrio
„Mėnesiai po Far Vesto [Misūryje] kapituliacijos tapo dideliu išbandymu Bažnyčios vadovams. Visa Pirmoji Prezidentūra – Džozefas Smitas, Sidnis Rigdonas ir Hairumas Smitas – buvo kalėjime. Dvylikos Apaštalų Kvorumo gretos išretėjo. Deividas V. Petenas žuvo mūšyje prie Kreivosios upės, Parlis P. Pratas buvo kalėjime, o jo brolis Orsonas buvo išvykęs su šventųjų grupe į Sent Luisą. Tomas B. Maršas, Viljamas Smitas ir Orsonas Haidas prarado susidomėjimą Bažnyčia ir nebuvo galima tikėtis jų pagalbos. Todėl visas rūpestis Bažnyčios poreikiais 1838–1839 m. žiemą ir išvykstant iš Misūrio į Ilinojaus valstiją krito ant Brigamo Jango ir Heberio Č. Kimbolo pečių. 1839 m. gruodį į apaštalus buvo pašauktas Džonas Teiloras. Kitą balandį buvo pašaukti Vilfordas Vudrafas ir Džordžas A. Smitas. Šiuo itin svarbiu laikotarpiu abu šie vyrai labai daug padėjo“ (Church History in the Fulness of Times Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System student manual, 2003], 211–212).
Kad palengvintų išvykimą, 1839 m. sausio 26 d. Brigamas Jangas įkūrė Persikėlimo komitetą.
„Žiemą ir pavasarį šis komitetas ruošėsi maitinti, rengti ir rūpintis vargšų perkėlimu. Oficialiu sprendimu maždaug keturi šimtai pastarųjų dienų šventųjų sudarė sandorą, jog perduos visą savo turtą komitetui, „kad paremtų vertais laikomų vargšų ir skurstančiųjų perkėlimą iš šios valstijos, kol neliks nė vieno, norinčio persikelti“ [iš History of the Church, 3:251]. […]
Iki vasario vidurio aplinkybės taip susiklostė, kad prasidėjo didelio masto šventųjų migracija. Buvo įsigyti, nors ir ne pačios geriausios būklės, vežimai su kinkiniais. Migruojančiųjų kelyje buvo paliktos maisto atsargos. Net oro sąlygos kuriam laikui pagerėjo. Tačiau pabėgėliams nebuvo lengva palikti Misūrį. Daugelis pardavė brangų turtą ir žemes už tokią mažą kainą, kad neturėjo lėšų bėgti iš valstijos“ (Church History in the Fulness of Times, 212).
Misionieriška Vilfordo Vudrafo patirtis Anglijoje
Tarnaudamas misijoje Anglijoje, Vilfordas Vudrafas buvo įkvėptas Dvasios išvykti iš vietovės, kurioje pamokslavo, į kitą vietą Anglijoje. Vyresnysis Vudrafas atsidūrė Herefordšyre, kuriame rado daug sielų, pasiruošusių priimti sugrąžintąją Evangeliją. „Vilforfo Vudrafo ir kitų pastangomis trijų grafysčių – Herefordo, Vusterio ir Glosterio – teritorijoje atsivertė apie tūkstantį aštuonis šimtus žmonių. […] Apie šį neeilinį gyvenimo etapą Vilfordas Vudrafas rašė: „Visa šios misijos Herefordšyre istorija rodo, kaip svarbu įsiklausyti į ramų tylų Dievo Dvasios balsą ir Šventosios Dvasios apreiškimus. Žmonės meldėsi, prašydami šviesos ir tiesos, ir Viešpats pasiuntė mane pas juos“ [iš Matthias F. Cowley, ed., Wilford Woodruff (1979), 120]“ (Church History in the Fulness of Times Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System student manual, 2003], 231).
Navū ir aplinkiniuose kraštuose atskleisti mokymai
Bažnyčios centrui esant Navū 1839–1846 m. Viešpats apreiškė „daug didžių ir svarbių dalykų, susijusių su Dievo karalyste“ (Tikėjimo teiginiai 1:9). Šis besitęsiančių apreiškimų laikotarpis tęsėsi, kol šventieji darbavosi statydami Navū šventyklą, kurioje Viešpats pažadėjo apreikšti apeigas ir žinias, „laikoma[s] paslėpta[s] dar prieš pasaulio įkūrimą“ (DS 124:41). Tuo metu Viešpats apreiškė krikšto už mirusiuosius apeigas, šventyklos endaumentą ir santuokos užantspaudavimą. Taip pat Jis daugiau apreiškė apie Dievybės prigimtį (žr. DS 130:22). 1842–1844 m. pranašas Džozefas Smitas užrašė Tikėjimo Teiginius ir išleido Abraomo knygą, kuri paaiškino sudėtingas kitų Raštų eilutes ir atskleidė anksčiau nežinotas arba nesuprastas Jėzaus Kristaus Evangelijos tiesas. Pranašas taip pat Dvylikos Apaštalų Kvorumui perdavė karalystės raktus, kad po jo mirties jie būtų pasiruošę vadovauti Bažnyčiai.
Prezidentas Gordonas B. Hinklis kalbėjo apie kitą svarbų įvykį, vykusį kartu su Navū šventyklos statyba:
Paveikslėlis
Prezidentas Gordonas B. Hinklis
„Šis pastatas [Navū šventykla] turėjo būti susijęs su amžinybės dalykais. Jis buvo skirtas liudyti kiekvienam, į jį pažvelgusiam, kad ją pastačiusieji turėjo įtikinamą tikėjimą ir aiškų žinojimą, kad kapas tai ne pabaiga, bet kad siela yra nemirtinga ir gali augti toliau. 1844 m. kovą jis mirė. Šį mokymą jis išaukštino didingu kreipimusi, kurį perskaitė giraitėje priešais šventyklos sklypą. Šio kreipimosi tekstas tapo svarbiu doktrininiu Bažnyčios teologijos dokumentu. Jis žinomas „Kingo Foleto“ pamokslo pavadinimu“ (“Nauvoo’s Holy Temple,” Ensign, Sept. 1994, 62).
Kingo Foleto pamoksle, kuris buvo pasakytas per vyro vardu Kingas Foletas laidotuves, pranašas Džozefas Smitas paaiškino, kad mes gyvenome su Dangiškuoju Tėvu prieš ateidami į žemę ir kad Dievas įvedė įstatymus, leidžiančius mums tobulėti:
Paveikslėlis
Pranašas Džozefas Smitas
„Pats Dievas, būdamas dvasių ir šlovės aplinkoje, kadangi buvo sąmoningesnis, matė, jog dera įvesti įstatymus, pagal kuriuos likusieji turėtų privilegiją tobulėti iki Jo lygio. Ryšys, kurį turime su Dievu, suteikia mums galimybę augti pažinimu. Jis turi galią įvesti įstatymus mokyti silpnesnes sąmones, kad jos galėtų žengti su Juo išaukštinimo keliu“ (Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas [2007 m.], p. 202).
Džozefas Smitas taip pat paaiškino mūsų, kaip Dievo vaikų, potencialą:
Paveikslėlis
Pranašas Džozefas Smitas
„Taigi, amžinasis gyvenimas – tai pažinti vienintelį išmintingąjį ir tikrąjį Dievą; ir jūs turite išmokti, kaip patiems būti dievais ir karaliais bei kunigais Dievui, […] eidami iš vieno žemo laipsnio į kitą ir iš mažo pajėgumo į didelį; iš malonės į malonę, iš išaukštinimo į išaukštinimą, kol pasieksite prisikėlimą iš mirusiųjų ir galėsite gyventi nesibaigiančiose šlovės liepsnose bei atsisėsti šlovėje, kaip tie, kurie sėdi nesibaigiančios galios sostuose.
[…] [Mirę dori žmonės] prisikels vėl gyventi amžinoje amžinai liepsnojančioje šlovėje, kad daugiau neliūdėtų, nekentėtų, nemirtų, bet būtų Dievo paveldėtojai ir bendrapaveldėtojai su Jėzumi Kristumi. Ką tai reiškia? [Galimybę] paveldėti tokią pat galią, tokią pat šlovę ir tokį pat išaukštinimą, kol pasieksite dievo poziciją ir pakilsite į amžinos galios sostą, kaip tie, kurie tai padarė prieš jus“ (Mokymai. Džozefas Smitas,p. 213).
Paramos bendrijos istorija ir darbas
Daugiau informacijos apie Paramos bendrijos pagalbą statant Dievo karalystę žemėje galima rasti Daughters in My Kingdom: The History and Work of Relief Society (2011).