1831 m. lapkritį grupelė vyresniųjų susirinko neeilinėje konferencijoje Hairame, Ohajo valstijoje. Vienas iš konferencijos klausimų buvo pranašo Džozefo Smito gautų apreiškimų išleidimas. Tame susirinkime Viešpats Džozefui Smitui davė apreiškimą ir nurodė jį kaip būsimos apreiškimų knygos įvadą. Tas apreiškimas dabar yra pirmasis Doktrinos ir Sandorų skyrius. Vėliau konferencijoje Viešpats davė apreiškimą, kuris dabar yra užrašytas Doktrinos ir Sandorų 67 skyriuje. Tame apreiškime Viešpats kreipiasi į vyresniuosius, kuriems kilo klausimų dėl kalbos, kuri vartojama per pranašą Jo duotuose apreiškimuose.
Prieš prasidedant pamokai lentoje užrašykite šį klausimą: Kada jautėte, kad jūsų maldos buvo išgirstos ir į jas buvo atsakyta? Pamokos pradžioje paprašykite mokinių atsakyti į šį klausimą.
Paaiškinkite, kad 1831 m. lapkritį grupelė vyresniųjų, įskaitant Džozefą Smitą, susirinko aptarti pranašo gautų apreiškimų išspausdinimą. Džozefas Smitas paprašė vyresniųjų paliudyti, kad apreiškimai buvo gauti iš Viešpaties, tačiau kai kurie dvejojo. Dėl tos dvejonės buvo gautas apreiškimas, dabar užrašytas Doktrinos ir Sandorų 67 skyriuje.
Paprašykite mokinių tyliai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 67:1–2 ir ieškoti, ką Viešpats pasakė apie maldą.
Ką šiose eilutėse Viešpats pasakė apie Savo dėmesį mūsų maldoms? (Nors jūsų mokiniai gali skirtingai atsakyti, įsitikinkite, kad jie įvardija šį principą: Viešpats girdi mūsų maldas ir žino mūsų širdis. Užrašykite jį lentoje.)
Kaip šio principo žinojimas padeda jums tobulinti savo maldas?
Kad padėtumėte mokiniams pajausti lentoje užrašyto principo svarbą, paprašykite kelių jų papasakoti, kaip jie sužinojo, kad Dangiškasis Tėvas girdi jų maldas ir žino jų širdžių troškimus. Po to, kai keli mokiniai papasakos, paraginkite mokinius maldoje prašyti sužinoti, kad Dievas girdi jų maldas ir žino jų širdis.
Paprašykite kurio nors mokinio perskaityti Doktrinos ir Sandorų 67:3. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, kodėl kai kurie vyresnieji nepriėmė palaiminimo, kurį Viešpats pasiūlė jiems.
Lentoje užrašykite klausimą: Kaip dėl baimės kai kurie gali negauti palaiminimų? Paprašykite mokinių atsakyti. Jiems aptariant šį klausimą, lentoje užrašykite principą: Jeigu įsileidžiame baimę į savo širdį, tada galime netekti palaiminimų.
Kokios baimės gali neleisti žmonėms gauti palaiminimų? (Galimi pavyzdžiai: baimė nepritapti, baimė suklysti, baimė keisti gyvenimą, nesėkmės baimė, baimė atgailauti ir t. t.)
Paraginkite mokinius pagalvoti apie baimes, dėl kurių jie negalėjo veikti su tikėjimu. Paskatinkite mokinius siekti Viešpaties pagalbos savo baimes pakeičiant tikėjimu.
Viešpats parūpina būdą vyresniesiems įgyti liudijimą apie apreiškimus, duotus per Džozefą Smitą
Lentoje užrašykite klausimą: Kodėl turėtume palaikyti mūsų Bažnyčios vadovus netgi, jei žinome, kad jie nėra tobuli?
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 67 skyriaus įvadą. Paprašykite kito mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 67:5. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, ką vyresnieji manė apie apreiškimus, kurie turėjo būti išleisti kaip Įsakymų Knyga. (Galite priminti mokiniams, kad pirmasis Džozefo Smito apreiškimų rinkinys buvo pavadintas „Book of Commandments“ („Įsakymų Knyga“). 1835 m. knyga buvo išleista pavadinimu Doktrina ir Sandoros.)
Ką vyresnieji manė apie apreiškimus? (Daugelis vyresniųjų „iškilmingai paliudijo“ apie apreiškimų tikrumą. Tačiau „kilo šiokių tokių neigiamų atsiliepimų dėl apreiškimuose vartotos kalbos“. Pasak 5 eilutės, keli vyresnieji manė galėsiantys „išsireikš[ti] geriau už [Džozefo Smito] kalbą“.)
Paaiškinkite, kad keli vyresnieji susirūpino dėl kalbos, kuria buvo parašyti apreiškimai. Jie galbūt manė, kad prieš išleidžiant apreiškimuose reikia atlikti daug pataisymų, ir galbūt baiminosi to, kaip į apreiškimus po išleidimo reaguos Bažnyčios priešai. Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 67:4–5. Kitų mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti Viešpaties atsakymo į susirūpinimą dėl apreiškimuose vartotos kalbos.
Ką Viešpats pripažino dėl Džozefo Smito?
Pabrėžkite, kad Džozefo Smito kalbos įgūdžiai nebuvo tobuli. Jis ne visada raiškiai kalbėjo. Tačiau Viešpats apreiškė jam tiesą ir leido išreikšti ją taip, kaip jis galėjo.
Kodėl svarbu žinoti, jog Viešpats, žinodamas Džozefo Smito netobulumą, apreiškė jam Savo valią?
Paprašykite keturių mokinių pakaitomis garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 67:6–9. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti Viešpaties iššūkio kritikuojantiems apreiškimuose vartojamą kalbą.
Koks buvo Viešpaties duotas iššūkis tiems, kurie manė, kad gali išsireikšti geresne kalba už vartojamą apreiškimuose?
Paklauskite mokinių, ką jie prisimena apie Viljamą E. Makleliną iš ankstesnės pamokos. Paaiškinkite, kad Viljamas nusprendė priimti Viešpaties iššūkį ir užrašyti apreiškimą, prilygstantį tiems, kuriuos gavo Džozefas Smitas. Paskui paprašykite kurio nors mokinio perskaityti šį teiginį iš Džozefo Smito istorijos:
Paveikslėlis
Pranašas Džozefas Smitas
„Viljamas E. Maklelinas, manydamas, kad yra išmintingiausias, nes įgijo geresnį išsilavinimą, stengėsi užrašyti įsakymą, kuris būtų panašus į vieną iš mažiausių Viešpaties įsakymų, bet jam nepavyko; rašyti Viešpaties vardu yra didinga atsakomybė. Vyresniųjų ir visų susirinkusiųjų, kurie buvo to vyro bergždžių pastangų pamėgdžioti Jėzaus Kristaus kalbą liudininkai, tikėjimas Evangelijos pilnatve ir Viešpaties per mane duotų įsakymų ir apreiškimų tikrumu atsinaujino; ir vyresnieji išreiškė norą visam pasauliui paliudyti apie jų tikrumą“ (iš History of the Church, 1:226).
Paaiškinkite, kad po šio įvykio keli ten buvę vyresnieji pasirašė dokumentą, taip oficialiai paliudydami apie apreiškimų Įsakymų Knygoje tikrumą.
Kaip manote, kodėl Džozefas Smitas, kuris buvo įgijęs ribotą išsilavinimą, galėjo parašyti tuos apreiškimus, tačiau Viljamas E. Maklelinas, kuris buvo įgijęs gerą išsilavinimą, negalėjo to padaryti?
Ko iš to pasakojimo galime pasimokyti apie savo vadovų kritikavimą dėl jų netobulumų?
Parodykite lentoje užrašytą klausimą dėl sekimo netobulais vadovais. Paprašykite mokinių po šiuo klausimu parašyti atsakymus.
Viešpats pataria Savo pasekėjams, kaip pasiruošti išlaikyti Dievo akivaizdą
Lentoje užrašykite šį klausimą: Kokius žinote palaiminimus, ateinančius, jei esame kantrūs sau ir kitiems? Pakvieskite mokinius atsakyti.
Paprašykite vieno mokinio perskaityti tokį prezidento Dyterio F. Uchtdorfo iš Pirmosios Prezidentūros pasakojimą:
Paveikslėlis
Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas
„Praeito šimtmečio šeštajame dešimtmetyje Stanfordo universiteto profesorius pradėjo nedidelį eksperimentą tirdamas keturmečių vaikų valios stiprybę. Jis prieš juos padėdavo po didelį zefyrą ir sakydavo, kad jie gali jį suvalgyti iš karto arba palaukti 15 minučių ir gauti dar vieną zefyrą.
Tada jis palikdavo vaikus vienus ir jų elgesį stebėdavo iš už veidrodinės sienos. Kai kurie vaikai zefyrą suvalgydavo tuoj pat; kiti galėdavo palaukti vos keletą minučių, kol pasiduodavo pagundai. Tik 30 procentų vaikų galėjo išlaukti“ („Kantriai tęskite“, 2010 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
Kaip, jūsų nuomone, šis profesoriaus eksperimentas ir padarytos išvados yra susiję su mumis?
Kokias palaimas esate gavę, nes buvote kantrūs?
Paraginkite mokinius sąsiuviniuose arba Raštų studijavimo žurnaluose nusibraižyti dviejų stulpelių lentelę. Paprašykite pirmąjį stulpelį pavadinti Atlygis, o antrąjį – Kaip tą atlygį gauti? Mokinius suskirstykite poromis. Paprašykite mokinių poromis perskaityti Doktrinos ir Sandorų 67:10–14 ir ieškoti, kokį atlygį pažadėjo Gelbėtojas ir ką reikia daryti, kad tą atlygį gautų. Paprašykite jų atsakymus užrašyti atitinkamuose lentelės stulpeliuose.
Mokiniams skirkite pakankamai laiko nagrinėti ir aptarti tą ištrauką, tada pasitelkdami šiuos klausimus padėkite jiems papasakoti likusiems, ką rado.
Kokį atlygį Viešpats pažadėjo tiems vyresniesiems?
Ką vyresnieji turėjo padaryti, kad gautų tą atlygį? (Mokiniams paminėjus frazę „išlaikyti Dievo akivaizdą“, galite paaiškinti, kad žodis išlaikyti reiškia ištverti arba išlikti tam tikroje vietoje.)
Paaiškinkite, kad ištrauka yra susijusi su mumis visais. Lentoje užrašykite šį principą: Jeigu nusiplėšime pavyduliavimus ir baimes, nusižeminsime ir išliksime nuolankūs, galėsime išlaikyti Dievo akivaizdą.
Kaip manote, kodėl turime būti kantrūs, stengdamiesi būti verti, kad išlaikytume Dievo akivaizdą?
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti šias per eksperimentą su zefyrais padarytas išvadas, kurias papasakojo prezidentas Uchtdorfas. Likusių mokinių paprašykite pasiklausyti, ko galime pasimokyti apie tai, kaip tapti tyriems priešais Dievą.
Paveikslėlis
Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas
„Einant laikui, [profesorius] toliau stebėjo tų vaikų gyvenimą ir pradėjo pastebėti įdomią sąsają: vaikai, kurie negalėjo išlaukti, ir toliau gyvenime kamavosi ir turėjo daugiau elgesio problemų, o tie, kurie išlaukė visą terminą, buvo linkę būti pozityvesni ir geriau motyvuoti, jie gaudavo geresnius įvertinimus bei pajamas ir jų santykiai su kitais buvo geresni.
[…] Gebėjimas laukti – būti kantriam – yra esminė charakterio savybė, galinti vėliau gyvenime atnešti sėkmę. […]
Vis dėlto be kantrybės mes negalime patikti Dievui; negalime tapti tobuli. Tikrai, kantrybė yra išgryninantis procesas, ištobulinantis supratimą, padidinantis laimę, sutelkiantis pastangas ir teikiantis ramybės viltį“ („Kantriai tęskite“).
Ko galime pasimokyti iš šio eksperimento apie palaiminimus, kurie ateina, kai esame kantrūs?
Paraginkite mokinius apmąstyti ir pasimelsti dėl savo gyvenimo sričių, kuriose jiems reikia daugiau kantrybės sau ir kitiems. Paskatinkite juos nusistatyti tikslą, padėsiantį jiems tapti vertiems išlaikyti Dievo akivaizdą.
„Atminkite, kad tikėjimas ir abejonė negali vienu metu egzistuoti tame pačiame prote, nes viena išsklaidys kitą. Išmeskite abejonę. Puoselėkite tikėjimą“ (“The Call to Serve,” Ensign, Nov. 2000, 49).
Vyresnysis Nylas A. Maksvelas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė, kaip turėtume reaguoti, kai pastebime aplinkinių netobulumus:
Paveikslėlis
Vyresnysis Nylas A. Maksvelas
„Tiesą sakant, mūsų tobulas Viešpats pašaukė netobulus žmones prisidėti prie Jo darbo. Viešpats kai kuriems Džozefo Smito bendradarbiams pareiškė, kad Jis žinojo, jog jie pastebėjo nežymius Džozefo trūkumus. Netgi tada Viešpats paliudijo, kad apreiškimai duoti per pranašą buvo tikri! (Žr. DS 67:5, 9.)
Nenuostabu, kad pastebime vieni kitų silpnybes. Tačiau neturėtume jų pabrėžti. Užuot džiaugęsi trūkumais, būkime dėkingi už tuos nedidelius mūsų ir kitų daromus žingsnius. O kai pasitaiko klaidų, tebūna jos pamokančios, o ne griaunančios.
Branginu tas kilnias eilutes, kurias parašė labai gabus, bet tuo pačiu ir nuolankus pranašas-redaktorius Moronis:
„Nesmerkite manęs dėl mano netobulumo, nei mano tėvo dėl jo netobulumo, nei tų, kurie rašė prieš jį; bet verčiau dėkokite Dievui, kad jis apreiškė jums mūsų netobulumus, idant jūs pasimokytumėte būti išmintingesni, negu buvome mes“ (Mormono 9:31; kursyvas pridėtas).
Jeigu toks bus mūsų nusiteikimas, būsime mažiau linkę įsižeisti.
Be to, jeigu tenka rinktis tarp kitų Bažnyčios narių gerinimo ir savęs gerinimo, ar tikrai kyla klausimas, nuo ko reikia pradėti? Svarbiausia, kad mūsų akys būtų plačiai atvertos mūsų pačių klaidoms ir primerktos kitų klaidoms – o ne priešingai! Kitų žmonių netobulumai niekada neatleis mūsų nuo pareigos kovoti su savo trūkumais“ (“A Brother Offended,” Ensign, May 1982, 38–39).