1831 m. kovą, praėjus maždaug metams po Bažnyčios suorganizavimo, Džozefas Smitas gavo apreiškimą, dabar užrašytą Doktrinos ir Sandorų 47 ir 48 skyriuose. Iki tol Bažnyčios istorikas ir raštininkas buvo Oliveris Kauderis. Eidamas šias pareigas jis užrašinėjo pranašo gautus apreiškimus. Tačiau 1830 m. spalio viduryje Oliveris Kauderis išvyko į misiją ir negalėjo tęsti savo, kaip istoriko ir raštininko, darbo. Per apreiškimą, užrašytą Doktrinos ir Sandorų 47, Viešpats pašaukė Džoną Vitmerį pakeisti Oliverį ir vykdyti šias pareigas. Tuo metu Ohajo šventieji siekė gauti Viešpaties nurodymus, kaip padėti iš Niujorko valstijos atvykstantiems Bažnyčios nariams. Per apreiškimą, kuris dabar užrašytas Doktrinos ir Sandorų 48, Viešpats nurodė šventiesiems savo žemėmis dalytis su tais, kam jų reikia ir pasirengti pakloti Sionės pamatus.
Viešpats skiria Džoną Vitmerį vesti Bažnyčios istoriją
Paprašykite mokinių pagalvoti apie dvasiškai svarbius jų gyvenimo įvykius, kuriuos, jų manymu, verta prisiminti. (Pavyzdžiui, jie gali prisiminti tokius įvykius kaip šventyklos pašventinimas, susirinkimas Bažnyčioje arba prisiminti, kaip melsdamiesi gavo atsakymą arba jautė Šventosios Dvasios artumą.) Pakvieskite kelis mokinius pasidalyti savo patirtimi. Kiekvienam iš jų užduokite tokius klausimus:
Kodėl ši patirtis yra reikšminga jums?
Kodėl, jūsų manymu, svarbu ją prisiminti?
Kaip užrašai apie šią patirtį palaimintų jūsų palikuonis?
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 47 skyriaus įvadą. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir rasti, kokiam darbui Viešpats pašaukė Džoną Vitmerį. Pasiūlykite mokiniams tyliai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 47:1–3 ir rasti daugiau informacijos apie Džono Vitmerio pašaukimą. Paprašykite mokinių papasakoti, ką jie sužinojo. (Galite priminti, kad ankstesniame apreiškime Viešpats sakė: „Jūs vesite metraštį“ [DS 21:1]. Paaiškinkite, kad Bažnyčioje šiais laikais Pirmoji Prezidentūra pašaukia ir pateikia palaikomajam balsavimui Bažnyčios istoriką ir raštininką [paprastai vadinamą Bažnyčios istoriku].)
Kodėl, jūsų nuomone, svarbu vesti Bažnyčios istoriją?
Kokie Bažnyčios istorijoje užrašyti įvykiai jus ypač įkvepia?
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti vyresniojo Marlino K. Dženseno, tarnavusio Bažnyčios istoriku nuo 2005 iki 2012 m., žodžius:
Paveikslėlis
Vyresnysis Marlinas K. Džensenas
„Mūsų istorijoje yra kitų didingų įvykių, apie kuriuos verta žinoti ir mokyti Bažnyčioje ir namuose. Kirtlando ir Misūrio pamokos, šventųjų triumfai ir galiausiai jų išvijimas iš Navū, pionierių kelionė į vakarus – tai kiekvienoje šalyje visomis kalbomis šventuosius įkvepiančios istorijos. Bet yra ir lygiai taip pat jaudinančių istorijų apie Bažnyčios atsiradimą ir raidą bei Evangelijos poveikį paprastų narių gyvenime kiekvienoje tautoje, prie kurios prisilietė sugrąžintoji Evangelija. Jas taip pat reikia užrašyti ir išsaugoti.
[…] Daugelis didingiausių istorijų Bažnyčios gyvenime yra saugomos asmeninėse ir šeimų istorijose ir tai yra mūsų asmeninio ir šeimos paveldo dalis“ (“There Shall Be a Record Kept among You,” Ensign, Dec. 2007, 31).
Kodėl, jūsų manymu, asmeninės ir šeimos istorijos yra svarbios?
Priminkite apie pamokos pradžioje mokinių papasakotas patirtis. Paprašykite jų įsivaizduoti, kaip jų vaikai ar vaikaičiai skaito jų užrašytus pasakojimus apie juos. Paprašykite, kad kiekvienas mokinys apmąstytų tokius klausimus:
Kurią šio įvykio dalį pabrėžtumėte? Ką norėtumėte, kad jūsų šeima jaustų ir sužinotų, perskaičiusi jūsų pasakojimą?
Paaiškinkite, kad tie patys principai, kurių laikėsi Džonas Vitmeris, tarnaudamas Bažnyčios istoriku ir raštininku, gali būti taikomi ir mūsų asmeninėms ir šeimos istorijoms. Paprašykite mokinių tyliai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 47:4 ir išsiaiškinti, ką Viešpats pažadėjo Džonui Vitmeriui, jei jis ištikimai stengsis.
Ką Viešpats pažadėjo Džonui Vitmeriui? (Viešpats pažadėjo, kad Guodėjas – Šventoji Dvasia – padės jam rašyti Bažnyčios istoriją.)
Kaip tai galime susieti su mūsų pastangomis vesti asmenines ir šeimos istorijas? (Padėkite mokiniams atpažinti šį principą: Jei ištikimai stengsimės vesti asmenines ir šeimos istorijas, Šventoji Dvasia mums padės. Šį principą galite užrašyti lentoje.)
Kaip Šventoji Dvasia gali padėti žmogui vesti asmeninį arba šeimos dienoraštį?
Mokiniams aptariant šį klausimą padėkite jiems suprasti, kad Šventoji Dvasia gali viską priminti (žr. Jono 14:26) ir padėti mums aprašyti įvykius ir nutikimus taip, kad tai palaimintų šeimos narius ir kitus žmones.
Paraginkite mokinius prašyti Šventosios Dvasios pagalbos vedant asmeninę ir šeimos istoriją.
Viešpats nurodo Bažnyčios nariams Ohajuje padėti iš Niujorko atvykstantiems nariams
Paprašykite mokinių įsivaizduoti, kad tolimame krašte šventieji turėjo evakuotis. Bažnyčios vadovai paprašė mokinių šeimas kelis mėnesius kelioms perkeltoms šeimoms teikti maistą ir pastogę.
Kokie su šiuo prašymu susiję klausimai ir rūpesčiai kiltų jums ir jūsų šeimai?
Kaip manote, kuo būtų susirūpinę ir kaip jaustųsi atvykstantys į jūsų namus?
Pakvieskite mokinius savo Raštų Triknygės pabaigoje, Bažnyčios istorijos žemėlapiuose atsiversti 3 žemėlapį („Niujorko, Pensilvanijos ir Ohajo kraštas, JAV“). Paprašykite jų surasti Fajetą Niujorko valstijoje ir Kirtlandą Ohajo valstijoje ir nustatyti apytikslį atstumą tarp šių miestų (maždaug 250 mylių, arba 400 kilometrų). Priminkite mokiniams, kad 1830 m. gruodį Viešpats Niujorko Bažnyčios nariams įsakė susiburti Ohajuje (žr. DS 37:3).
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 48:1–3. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, kaip Viešpats nurodė Bažnyčios nariams Ohajuje padėti į jų kraštą iš Niujorko atvykstantiems nariams. Tada paprašykite mokinių papasakoti, ką jie sužinojo.
Ką padaryti įsakė Viešpats Bažnyčios vyresniesiems Ohajuje? (Turintiems žemės jis įsakė pasidalyti ja su į jų kraštą atvykstančiais šventaisiais.) Kokį principą sužinome iš šio įsakymo? (Mokinių atsakymuose turėtų atsispindėti toks principas: Pastarųjų dienų šventiesiems Viešpats įsako tuo, ką jie turi, dalytis su stokojančiaisiais. Gali būti pravartu pažymėti, kad ne visi Ohajo šventieji turėjo žemės, kuria galėjo pasidalyti, ir kai kuriems nariams iš Niujorko teko pirkti žemę patiems.)
Kokiais būdais galime dalytis tuo, ką turime, su kitais?
Pakvieskite mokinius papasakoti, kaip kiti žmonės dalijasi su gyvenančiais nepritekliuje, jei jie tai matė savo gyvenime. Taip pat pakvieskite juos prisiminti, kada jiems padėjo kitų žmonių dosnumas ir tarnavimas.
Pateikite pagalbos stokojantiesiems pavyzdį paprašydami vieno mokinio perskaityti šį prezidento Tomo S. Monsono pasakojimą apie tai, ką jis, būdamas vaikas, patyrė pradinukų pamokoje:
Paveikslėlis
Prezidentas Tomas S. Monsonas
„Ėmėmės projekto taupyti centukus artėjančiam Kalėdų vakarėliui. Sesuo Gerč rūpestingai vedė mūsų santaupų apskaitą. Su berniukams būdingu apetitu mintyse pinigų sumas vertėme į pyragėlius, saldumynus, tortus ir ledus. Tai turėjo būti nuostabus įvykis. Iki tol nė vienas mūsų mokytojas niekada nebuvo pasiūlęs surengti nieko panašaus.
Vasaros mėnesius pakeitė ruduo. Rudenį – žiema. Mūsų pokylio tikslas buvo pasiektas. Klasė paūgėjo. Tvyrojo gera dvasia.
Nė vienas iš mūsų niekada nepamirš to niūraus ryto, kai mokytoja pranešė, kad mirė vieno bendraklasio mama. Pagalvojome apie savo mamas ir ką jos mums reiškia. Nuoširdžiai užjautėme Bilį Devenportą dėl didžiulės netekties.
Tą sekmadienį pamoka buvo iš Apaštalų darbų 20 skyriaus 35 eilutės: „Atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: Palaimingiau duoti, negu imti.“ Gerai paruoštos pamokos pabaigoje Liusi Gerč užsiminė apie ekonominę Bilio šeimos padėtį. Buvo depresijos laikai, pinigų trūko. Žėrinčiomis akimis ji paklausė: „Kaip jūs seksite šiuo Viešpaties mokymu? Ką manote, jei paimtume savo pokyliui skirtas lėšas ir atiduotume Devenportams kaip savo meilės išraišką?“ Sprendimui niekas neprieštaravo. Rūpestingai perskaičiavome kiekvieną centą ir viską sudėjome į didelį voką. Nupirkome nuostabią atvirutę ir visi joje pasirašėme.
Ši paprasta gerumo išraiška mus labai suvienijo“ („Jūsų asmeninė įtaka“,2004 m. balandžiovisuotinės konferencijos medžiaga).
Ko galime pasimokyti iš šio pasakojimo? Kaip gerumas ir tarnavimas gali palaiminti ir tarnaujančio, ir pagalbos gavėjo gyvenimą?
Pakvieskite mokinius papasakoti, kaip jie yra padėję gyvenantiems nepritekliuje (arba matę, kaip tai daro kiti). Paskatinkite mokinius pagalvoti apie vieną poelgį, kurį jie kitą savaitę galėtų atlikti ir kam nors padėti.
Apibendrinkite Doktrinos ir Sandorų 48:4–6 paaiškindami, jog Viešpats norėjo, kad šventieji pasiruoštų pirkti žemes tada, kai Jis atskleis Sionės miesto, arba Naujosios Jeruzalės, vietą. Viešpats įsakė šventiesiems, kad jie taupytų visus pinigus, kiek tik gali, ruošdamiesi padėti miesto pamatus (žr. DS 48:4–6). Mokiniams pasakykite, kad daugiau apie šventųjų pastangas įkurti Sionės miestą jie sužinos kitose pamokose.
Pranašas Džozefas Smitas papasakojo, kas atsitiko dėl to, kad liko neaprašyti svarbūs mūsų Bažnyčios istorijos įvykiai:
Paveikslėlis
Pranašas Džozefas Smitas
„Faktas, kad jei dabar su savimi turėčiau užrašytus visus sprendimus, kurie buvo priimti dėl svarbių doktrininių klausimų ir pareigų nuo pat šio darbo pradžios, aš su jais nesiskirčiau už jokius pinigus, bet mes nevedėme užrašų apie šiuos svarbius dalykus, galvodami, kad galbūt ateityje iš jų nebus mums naudos; ir jei dabar juos turėtume, galėtume nuspręsti beveik dėl kiekvienos doktrinos, kuri yra neaiški. Bet to mes nepadarėme ir dabar negalime Bažnyčiai ir pasauliui pateikti užrašų apie mums duotus didžius ir šlovingus pasireiškimus su ta jėga ir valdžia, kuri mus lydėtų, jei būtume galėję visa tai išplatinti“ (History of the Church, 2:198–199). (Doctrine and Covenants Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System manual, 2001], 103.)
Bažnyčios istoriku nuo 2005 iki 2012 m. tarnavęs vyresnysis Marlinas K. Džensenas iš Septyniasdešimties paaiškino:
Paveikslėlis
Vyresnysis Marlinas K. Džensenas
„Bažnyčios istoriko ir raštininko darbas iš esmės susijęs su užrašų vedimu. Tai Bažnyčios istorinės medžiagos rinkimas ir išsaugojimas, užrašai apie apeigas ir susirinkimų pastabos. Raštai taip pat sako, jog turime pareigą užtikrinti, kad užrašai būtų naudojami „[su nauda] bažnyčiai ir kylančioms kartoms“ (DS 69:8).
Istoriko ir raštininko vaidmenys yra panašūs ir kartais neatskiriami. Manau, kad dėl to pirmosiomis Bažnyčios gyvavimo dienomis kartais būdavo skiriamas raštininkas, kartais istorikas, o vėliau šie pašaukimai buvo sujungti į vieną“ (“There Shall Be a Record Kept among You,” Ensign, Dec. 2007, 28).
Doktrinos ir Sandorų 48:6 vartojami žodžiai „bažnyčios prezidentūros ir vyskupo“. Tačiau, kai buvo gautas šis apreiškimas, Pirmosios Prezidentūros dar nebuvo. Pirmajame rankraštyje yra frazė „vyskupo ir Bažnyčios vyresniųjų“ (Documents, Volume 1: July 1828–June 1831, vol. 1 of the Documents series of The Joseph Smith Papers [2013], 288). Formuluotė buvo pakeista suorganizavus Pirmąją Prezidentūrą. Bažnyčiai augant ir pagal apreiškimus plečiantis kunigijos organizacijai, kartais buvo daromi panašūs pakeitimai.