121 pamoka. Bažnyčia persikelia į Misūrio šiaurinę dalį
121 pamoka
Bažnyčia persikelia į Misūrio šiaurinę dalį
Įvadas
1837 ir 1838 m. pranašas Džozefas Smitas su kitais vadovais vadovavo Bažnyčiai sunkiu metu. Dėl ekonominių suspaudimų, godumo, kaltų ieškojimo ir persekiojimų, nuo 10 iki 15 procentų Kirtlando, Ohajo valst., ir šiaurinės Misūrio dalies šventųjų atkrito, tarp jų ir keli žymūs Bažnyčios vadovai. Ištikimi Ohajo šventieji ėmė keltis ir jungtis prie įsikūrusių šiaurės Misūryje. Ši pamoka gali padėti mokiniams suprasti istorinius įvykius, iš jų mokytis ir įgyti supratimo apie tuo metu gautus apreiškimus.
Pasiūlymai, kaip mokyti
Atsimetimas ir Far Vesto miestas
Atsimetimo ir persekiojimų laikotarpiu ištikimi šventieji keliasi į šiaurės Misūrį
Prieš pamoką lentoje užrašykite toliau pateikiamą klausimą: Ar sunkumai ir išmėginimai padeda sustiprinti mūsų tikėjimą, ar veda į tikėjimo praradimą? Taip pat galite lentoje nupiešti žemėlapį, vaizduojantį Kirtlandą Ohajo valstijoje ir šiaurės Misūrio gyvenvietes.
Pamokos pradžioje pakvieskite mokinius atsakyti į lentoje užrašytą klausimą. Mokiniams išsakius savo mintis, paaiškinkite, kad sunkus 1837 ir 1838 metų laikotarpis šventiesiems iškėlė tą patį klausimą. Paaiškinkite mokiniams, kad šioje pamokoje jie sužinos apie šiuos sunkumus ir šventųjų reakciją į juos. Paprašykite mokinių pagalvoti, kaip mūsų reakcija į išbandymus gali arba sustiprinti, arba susilpninti mūsų tikėjimą Jėzumi Kristumi.
Taip pat paaiškinkite mokiniams, kad ši pamoka gali padėti jiems suprasti gautų apreiškimų, kuriuos jie studijuos nagrinėdami Doktrinos ir Sandorų 113–123 skyrius, istorines aplinkybes.
Žemėlapyje parodykite Misūrį. Paaiškinkite, kad, kai 1833 m. šventieji buvo varomi iš Misūrio valstijos Džeksono apygardos, daugelį iš jų maloniai priėmė ir jiems padėjo kaimyninės Klei apygardos gyventojai, tikėdamiesi, kad šventieji pas juos apsistos tik laikinai. Tačiau šventiesiems ten pragyvenus beveik trejus metus, gyventojai ėmė daryti spaudimą, kad jie paliktų apygardą.
Žemėlapyje parodykite Kirtlandą, Ohajo valst. Paaiškinkite, kad 1837 m., praėjus metams po Kirtlando šventyklos pašventinimo, šventieji patyrė sunkumus, išmėginusius jų tikėjimą. Grupelė šventųjų kartu su keliais žymiais Bažnyčios vadovais atsimetė ir paliko Bažnyčią.
Padalykite klasę į dvi grupeles. Kiekvienai grupelei įteikite po lapelį su viena iš čia pateiktų istorinių įvykių santraukų. (Jeigu jūsų klasė gausi, galite mokinius suskirstyti į keturias ar šešias grupeles ir kiekvienai grupei duoti po lapelį su santrauka. Tai leis aptarime dalyvauti didesniam skaičiui mokinių.) Pakvieskite kiekvieną grupelę drauge perskaityti santraukas ir aptarti pabaigoje pateiktus klausimus. Kiekvienoje grupelėje paskirkite po vieną asmenį, kad vestų aptarimą ir padėtų užrašyti principą, kurį vėliau pasakys visai klasei.
1 istorinė santrauka. Atsimetimas Kirtlande
1837 m. šventieji Kirtlande, Ohajo valst., patyrė finansinių sunkumų. Siekdamas padėti šventiesiems būti savarankiškesniems finansiškai, Džozefas Smitas su kitais Bažnyčios vadovais įkūrė į banką panašią kompaniją ir pavadino ją Kirtlando saugumo bendrija. Dėl tuo metu plitusio ekonominio nuosmukio, žlugo nemažai šalyje veikusių bankų. 1837 m. rudenį taip pat žlugo ir Kirtlando saugumo bendrija. Du šimtai banko investuotojų prarado beveik viską, o Džozefas Smitas patyrė didžiausius nuostolius. Nors Kirtlando saugumo bendrija nebuvo finansuojama Bažnyčios, kai kurie šventieji ją laikė Bažnyčios arba pranašo banku ir dėl savo finansinių problemų kaltino Džozefą Smitą. Kai kas net ėmė jį vadinti puolusiu pranašu. Bet, nors bankas žlugo, daugelis kitų, praradusių pinigus, išlaikė tikėjimą ir liko ištikimi pranašui. (Church History in the Fulness of Times Student Manual [Church Educational System manual, 2003], 171–73.)
Atsimetimo ir kaltų ieškojimo dvasia pasklido tarp daugelio šventųjų. Brigamas Jangas papasakojo apie susitikimą, į kurį kai kurie Bažnyčios vadovai ir šventieji susirinko išsižadėti Džozefo Smito ir paskirti naują pranašą:
Paveikslėlis
Prezidentas Brigamas Jangas
„Keletas iš Dvylikos, Mormono Knygos liudytojai ir kiti Bažnyčios įgaliotiniai surengė pasitarimą aukštutiniame šventyklos kambaryje. Buvo aptariamas klausimas, kaip nuversti pranašą Džozefą Smitą ir Bažnyčios prezidentu paskirti Deividą Vitmerį. […] Atsistojau ir aiškiai, griežtai jiems pasakiau, kad Džozefas yra pranašas, ir kad aš žinau tai, ir kad jie gali jį plūsti ir šmeižti, kiek tik nori, bet negali sunaikinti paskyrimo būti Dievo pranašu, jie tik gali sužlugdyti savo pačių autoritetą, nutraukti jungtį tarp savęs ir Dievo pranašo ir paskandinti save pragare“ (Manuscript History of Brigham Young 1801–1844, ed. Elden Jay Watson [1968], 15–16).
1838 m. birželį Bažnyčią paliko apie 200 ar 300 atsimetusiųjų, tarp jų keturi apaštalai, trys Mormono Knygos liudytojai ir Pirmosios Prezidentūros narys (Church History in the Fulness of Times, 177). Vis dėlto daugelis šventųjų šį tikėjimo išmėginimo laikotarpį priėmė panašiai kaip Brigamas Jangas. Viešpats juos sustiprino ir taip jie išlaikė savo liudijimus. Keletas palikusių Bažnyčią šiuo atsimetimo laikotarpiu grįžo ir paprašė leidimo vėl prisijungti prie Viešpaties Bažnyčios. Tarp jų buvo Oliveris Kauderis, Martinas Harisas, Lukas Džonsonas ir Frederikas G. Viljamsas.
Šių Kirtlande vykusių nesutarimų metu keletas atsimetusiųjų kėsinosi nužudyti Džozefą Smitą. Perspėtas Dvasios, 1838 m. sausio 12 d. jis išvyko kartu su Sidniu Rigdonu. Priešai kelias dienas juos persekiojo, bet Viešpats apsaugojo juos. 1838 m. kovo 14 d. jie su šeimomis pasiekė Far Vestą, Misūrio valstiją.
Grupelėmis aptarkite šiuos klausimus:
Kokių principų galime išmokti iš šių istorinių įvykių?
Kaip vykstant kaltų ieškojimui pasielgtumėte jūs, bandydami išlikti ištikimi pranašui?
Ar kada nors, kai iškentėte sunkumus pasitelkdami tikėjimą, sustiprinote savo tikėjimą Gelbėtoju?
Kaip sekimas pranašu jus saugo dvasiškai?
2 istorinė santrauka. Vadovai šiaurės Misūryje
Kai 1836 m. vasarą Klei apygardos, Misūrio valst., gyventojai ėmė reikalauti, kad šventieji susirastų pastovesnius namus, du patarėjai Misūrio kuolo prezidentūroje, Džonas Vitmeris ir Viljamas V. Felpsas, už Bažnyčios pinigus įsigijo žemės šiaurės Misūryje, vietovėje, vadinamoje Far Vestu. Tačiau pardavę žemės sklypus atvykstantiems šventiesiems, jie gavo šiek tiek pelno, kurį pasiliko sau. Nuliūdinta šio ir kitų prasižengimų, Misūryje surinkta aukštoji taryba iš pareigų atleido kuolo prezidentūrą.
Džozefas Smitas patvirtino tarybos veiksmus ir Viljamas V. Felpsas įsižeidė. 1838 m. lapkritį brolis Felpsas prieš pranašą davė raštiškus parodymus. Dėl šių parodymų Džozefas Smitas ir kiti buvo suimti ir žiemai įmesti į Liberčio kalėjimą. Netrukus brolis Felpsas buvo pašalintas iš bažnyčios.
Džozefas Smitas ir buvusieji su juo kalėjime smarkiai kentėjo ne vien dėl žiaurių kalėjimo sąlygų, bet ir dėl juos pasiekusių žinių, kad šventieji vejami iš namų ir visaip skriaudžiami. Misūrio gubernatoriaus netramdomos gaujos niokojo žmonių nuosavybę ir griovė gyvenimus, taip pat nužudė 17 žmonių Džeikobo Hono prižiūrimame malūne.
Viljamas V. Felpsas dvasiškai kentėjo dėl savo veiksmų ir po metų parašė laišką Džozefui Smitui, prašydamas atleidimo. Pranašas jam atrašė:
Paveikslėlis
Pranašas Džozefas Smitas
„Tiesa, dėl tavo elgesio mes daug kentėjome. […]
Vis dėlto taurė buvo išgerta, Tėvo valia buvo įvykdyta, o mes vis dar gyvi, dėl ko dėkojame Viešpačiui. […]
Tikėdamas, kad tavo išpažintis yra tikra ir tavo atgaila nuoširdi, būsiu laimingas dar kartą ištiesti tau dešinę bendrystės ranką ir džiaugsiuosi palaidūno sugrįžimu. […]
„Ateik, brolau, jau karo pabaiga,
Draugai mes buvome anksčiau ir liekam visada“ (History of the Church, 4:163, 164).
Grupelėmis aptarkite šiuos klausimus:
Kodėl sunku atleisti jus išdavusiam ir kančias sukėlusiam draugui?
Kokių principų galime pasimokyti iš Džozefo Smito pavyzdžio?
Ko galime pasimokyti iš to, ką jis patyrė?
Grupelėms skyrę pakankamai laiko perskaityti istorines santraukas, pakvieskite jas perpasakoti visiems mokiniams istorinį įvykį, apie kurį sužinojo, ir jame pastebėtus principus. Jiems mokant, paprašykite principus užrašyti lentoje. Tai galėtų būti tokie principai: Kai į sunkumus reaguojame pasitelkę ne dvejones, o tikėjimą, mūsų liudijimai gali sustiprėti; kai palaikome pranašą ir sekame jo patarimais, gauta dvasinė apsauga priartina mus prie Dievo (žr. 1 istorinę santrauką). Kai atleidžiame kitiems, Viešpats gali pagerinti mūsų santykius (žr. 2 istorinę santrauką).
Mokiniams bandant atpažinti principus, užduokite patikslinančius klausimus, kurie padės jiems suprasti ir pajausti šių tiesų svarbą. Galite užduoti tokius klausimus:
Kodėl svarbu prisiminti šį principą?
Kaip šią tiesą paaiškintumėte savo draugui?
Ar kada nors matėte ar patyrėte, kaip šis principas veikia?
Padėkite mokiniams pritaikyti tiesas, kurias jie sužinojo, paprašydami pasirinkti vieną arba du grupelėmis atrastus principus. Tada paprašykite jų atsakymą į toliau pateikiamą klausimą užsirašyti į sąsiuvinius ar Raštų studijavimo žurnalus.
Ar ką nors darysiu kitaip dėl šiandien išmokto principo ar principų?
Įvykiai, privedę prie šventųjų išvarymo iš šiaurės Misūrio
Paprašykite pakelti ranką tų mokinių, kurie yra matę Bažnyčios narį darant ką nors, kas kitam žmogui paliko neigiamą įspūdį apie Bažnyčią. (Neprašykite jų pasakoti, kas nutiko.) Taip pat galite paprašyti mokinių pagalvoti, kokį įspūdį apie Bažnyčią paliko jų pačių veiksmai.
Kodėl svarbu suprasti, kokį poveikį Bažnyčiai daro mūsų veiksmai ir žodžiai?
Paaiškinkite, kad 1838 m. kai kurių Bažnyčios narių veiksmai ir žodžiai sustiprino neigiamą dalies Misūrio gyventojų nusiteikimą pastarųjų dienų šventųjų atžvilgiu. Išdalykite mokiniams lapelius su šia istorinių įvykių santrauka ir kurio nors mokinio paprašykite garsiai ją perskaityti. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir išsiaiškinti, kokie kai kurių šventųjų žodžiai ir veiksmai pakenkė Bažnyčiai ir jos nariams. Galite paprašyti, kad skaitantysis po kiekvienos pastraipos stabtelėtų. Per kiekvieną pauzę mokiniams užduokite tokį klausimą:
Kokie kai kurių šventųjų žodžiai ir darbai tapo neigiamo požiūrio į Bažnyčią priežastimi?
1837 ir 1838 m. keletas tarp šventųjų Far Veste gyvenusių priešiškai nusiteikusių ir iš Bažnyčios pašalintų narių ėmė kelti Bažnyčiai ieškinius ir ją persekioti. Kai kurie šventieji ėmė nerimauti dėl šių atskalūnų. 1838 m. birželį Sidnis Rigdonas pasakė audringą kalbą, kuri vėliau tapo žinoma kaip „Druskos pamokslas“. Jis paminėjo Mato 5:13 ir pasakė, kad jei druska praranda savo skonį, ji niekam netinka ir turi būti išmesta, turėdamas omenyje, kad palikusieji Bažnyčią turi būti išvaryti iš šventųjų tarpo. Be to, 84 šventieji pasirašė dokumentą, nurodantį atskalūnams išvykti iš apygardos. Po dviejų savaičių, liepos 4 d., Sidnis Rigdonas pasakė kalbą, kurioje pažadėjo, kad šventieji ginsis, net jei tai taptų „naikinančiu karu“. Nors abi šios kalbos prieštaravo Viešpaties nurodymui „siek[ti] taikos“ (DS 105:38), abi kalbos buvo išspausdintos ir nenariams sukėlė didelį nerimą. (Church History in the Fulness of Times, 191–192.)
1838 m. rugpjūčio 6 d. Galatine, Misūrio valst., grupei šventųjų bandant balsuoti, juos nustūmė grupė Misūrio gyventojų, o vienas vietinis vyras sudavė vienam šventajam. Šventieji atsakė tuo pačiu ir keletas žmonių abiejose pusėse buvo sužaloti. Šis incidentas iššaukė kitus konfliktus bei grasinimus ir paaštrino nesutarimus tarp pastarųjų dienų šventųjų ir jų kaimynų Misūryje.
Tuo metu naujai atsivertusysis, vardu Samsonas Avardas, sudarė slaptas priesaikas su tais, kurie norėjo jungtis prie jo ir susiburti į grupę, pasivadinusią danitais. Avardas nurodė užpuldinėti ir plėšti Misūrio gyventojus, sakydamas, kad tai padės įkurti Dievo karalystę. Avardas įtikino savo pasekėjus, kad jo nurodymai ateina iš Pirmosios Prezidentūros. Vėliau tiesa paaiškėjo ir Avardas buvo pašalintas iš Bažnyčios. Avardo veiksmai smarkiai pakenkė Bažnyčios įvaizdžiui ir prisidėjo prie pranašo įkalinimo Liberčio kalėjime.
1838 m. spalį per susirėmimą tarp kai kurių Bažnyčios narių ir Misūrio milicijos abiejose pusėse buvo žuvusiųjų. Perdėtos šio susirėmimo ataskaitos pasiekė Misūrio gubernatorių Lilburną V. Bogsą, kuris išleido tai, kas vėliau buvo pavadinta sunaikinimo aktu, pagal kurį: „Su mormonais turi būti elgiamasi kaip su priešais ir, esant reikalui, vardan viešos ramybės jie turi būti išnaikinti arba išvaryti iš valstijos“ (cituota iš History of the Church, 3:175). Netrukus po to Far Vestą apsupo atsargos kariuomenė, kuri buvo penkis kartus didesnė už tenykštę šventųjų grupę. Džozefas Smitas ir kiti vadovai buvo įkalinti Liberčio kalėjime, kuriame praleido visą žiemą. Likę šventieji buvo priversti palikti valstiją.
Kodėl svarbu suprasti, kad dalį šventųjų patirtų persekiojimų iššaukė Bažnyčios narių veiksmai?
Ką iš šių įvykių galime sužinoti apie tai, kaip mūsų pačių veiksmai ir žodžiai veikia kitus? (Mokiniams atsakinėjant pabrėžkite tokį principą: Mūsų veiksmai ir žodžiai gali paveikti kitų nuomonę apie Bažnyčią ir Jėzų Kristų. Galite paprašyti mokinių perskaityti Almos 39:11.)
Pakvieskite kelis mokinius papasakoti, ką patyrė, matydami, kaip vieno žmogaus žodžiai arba veiksmai padėjo kitam žmogui susidaryti teigiamą nuomonę apie Bažnyčią.
Užbaikite, vėl sugrįždami prie prieš pamoką lentoje užrašyto klausimo. Pakvieskite mokinius papasakoti, ką jie šiandien sužinojo apie tai, kaip reakcija į sunkumus ir išbandymus gali arba sustiprinti, arba susilpninti mūsų tikėjimą. Pasidalykite liudijimu, kaip svarbu sunkumų metu išlikti ištikimam Evangelijai.
Komentarai ir kontekstas
Atsimetimo periodo Kirtlande aprašymas
1837 m. tamsos dvasia paveikė kai kuriuos Bažnyčios narius Kirtlande, Ohajo valst.
„Tuo metu Bažnyčioje giliai įsišaknijo po visą šalį labai išplitusi spekuliavimo žeme ir įvairiu turtu dvasia. Netrukus sekė šios dvasios vaisiai – pikti įtarinėjimai, kaltų ieškojimas, susiskaldymas, barniai ir atsimetimas, ir, rodės, visos žemės ir pragaro jėgos suvienijo jėgas bandydamos paveikti ir ypatingu būdu iš karto nuversti Bažnyčią, ir padaryti jai galą“ (History of the Church, 2:487).
Tuo metu ir vėliau Kirtlande gyvenusi Eliza R. Snou tarnavo antrąja Paramos bendrijos prezidente ir taip apibūdino šį Kirtlando periodą:
Paveikslėlis
Eliza R. Snou
„Daugelis, buvusių nuolankių ir ištikimai vykdžiusių visas pareigas, pasirengusių atsiliepti ir vykti su kiekvienu kunigijos pavedimu, ėmė aukštinti save ir pasikėlė dėl savo širdžių išdidumo. Šventiesiems svaiginantis pasaulio meile ir dvasia, Viešpaties Dvasia pasitraukė iš jų širdžių ir jie prisipildė išdidumo ir neapykantos tiems, kurie išliko dori“ (Biography and Family Record of Lorenzo Snow [1884], 20).
Brigamas Jangas aprašė 1837 m. nuotaikas Bažnyčioje ir savo pastangas apginti pranašą Džozefą Smitą:
Paveikslėlis
Prezidentas Brigamas Jangas
„Tuo metu spekuliacijos, nepasitenkinimo ir atsimetimo dvasia, paveikusi daugelį iš Dvylikos ir pasklidusi per visus Bažnyčios kvorumus, buvo tokia stipri, kad kiekvienam buvo sunku matyti, kokiu keliu eiti.
[…] Buvo tokia krizė, kai rodės, kad žemė susivienijo su pragaru siekdami nuversti pranašą ir Dievo Bažnyčią. Linko daugelio stipriausių Bažnyčios vyrų keliai.
Šios tamsos apgulties metu stovėjau šalia Džozefo ir, visa man Dievo duota išmintimi ir galia, pasitelkiau visą energiją palaikydamas Dievo tarną ir bandydamas suvienyti Bažnyčios kvorumus“ (Manuscript History of Brigham Young 1801–1844, ed. Elden Jay Watson [1968], 15, 16–17).
Finansinių sunkumų Kirtlande veiksniai
1837 m. godumas užvaldė kai kurių Kirtlando Bažnyčios narių ir net kelių žinomų Bažnyčios vadovų širdis. Auksiniai ir sidabriniai pinigai buvo retenybė. Žmonės naudojo popierinius keleto tame krašte veikusių bankų pinigus. Siekdamas padėti šventiesiems būti finansiškai savarankiškesniems, Džozefas Smitas su kitais Bažnyčios vadovais įkūrė į banką panašią kompaniją, vadinamą Kirtlando saugumo bendrija. Daugelis žmonių įsigijo šio naujo banko akcijų. Praėjus keliems mėnesiams po to, kai kompanija atvėrė savo duris, Vakarus apėmė Niujorko mieste prasidėjusi finansinė krizė, vėliau pavadinta 1837 metų panika, dėl kurios žlugo šimtai bankų, taip pat ir Kirtlando saugumo bendrija.
Kirtlando saugumo bendrijos nepatvarumą lėmė ir kiti faktoriai. Daugelis kitų bankų atsisakė priimti Kirtlando saugumo bendrijos banknotus kaip galiojančius pinigus, o antimormoniškai nusiteikę laikraščiai valiutą pavadino beverte. Be to, kompanijos kapitalas daugiausia buvo žemė, kompanija neturėjo pakankamai grynųjų – aukso ir sidabro, kad galėtų patenkinti prašymus padengti didelius kiekius popierinių pinigų. Bažnyčios priešai įsigijo pakankamai daug banknotų, kad užplūdę juos išgryninti vos po kelių savaičių nuo banknotų pasirodymo, priverstų bendriją sustabdyti išmokas auksu ir sidabru savo klientams. Dėl to Džozefas Smitas ir Sidnis Rigdonas buvo apkaltinti pažeidę Ohajo valst. bankininkystės nuostatus ir paduoti į teismą. Džozefas ir Sidnis abu buvo nubausti 1 000 dolerių bauda.
Džozefas Smitas iš visų jėgų stengėsi įtikinti investuotojus paremti banką didesnėmis lėšomis, bet galiausiai jo valdymą perdavė kitiems. Tačiau tai problemos neišsprendė. Nepatyrę nesąžiningi valdytojai tik dar labiau destabilizavo banką. Banko kasininkas ir asmeninis Džozefo raštininkas Vorenas Perišas iš banko pavogė 20 000 dolerių.
Kirtlande stiprėjanti spekuliacijos dvasia taip pat prisidėjo prie ekonominių Bažnyčios problemų. Atsiradus lengvai gautiems pinigams, kuriuos žmonės skolinosi iš banko, daugelis įklimpo į skolas pirkdami žemę ir siekdami ją pelningai parduoti.
1837 m. rudenį Kirtlando saugumo bendrijai teko užsidaryti. Šimtai žmonių prarado beveik visas investicijas, o Džozefas Smitas patyrė didžiausius nuostolius. Kadangi dauguma Kirtlando saugumo bendriją laikė Bažnyčios arba pranašo banku, kai kurie šventieji dėl savo finansinių problemų kaltino Džozefą Smitą ir net ėmė jį vadinti puolusiu pranašu. Kiti, taip pat praradę pinigus, išlaikė tikėjimą ir liko ištikimi pranašui. (Church History in the Fulness of Times Student Manual [Church Educational System manual, 2003], 171–73.)