Didžiojo atsimetimo metu Jėzaus Kristaus Bažnyčios apeigos buvo pakeistos, panaikintos arba atliekamos be tinkamo įgaliojimo. Doktrinos ir Sandorų 22 skyriuje užrašytame apreiškime Viešpats patvirtina, kad krikšto apeigas įgaliojimą turintys žmonės turi atlikti, kad suteiktų asmenims narystę Bažnyčioje ir leidimą įeiti į Dievo karalystę. Doktrinos ir Sandorų 23 skyriuje užrašytas apreiškimas, kurį Džozefas Smitas gavo penkiems Dievo valią troškusiems sužinoti vyrams: Oliveriui Kauderiui, Hairumui Smitui, Samueliui Smitui, Džozefui Smitui Vyresniajam ir Džozefui Knaitui.
Krikštą turi atlikti turintieji tinkamą įgaliojimą
Paprašykite trijų mokinių parodyti vaidinimą. Vieno iš jų paprašykite vaidinti tikintį Bažnyčios tikrumu besidomintįjį. Šis besidomintysis buvo pakrikštytas panardinant kitoje bažnyčioje ir nesupranta, kodėl reikalingas kitas krikštas. Likusių dviejų mokinių paprašykite vaidinti misionierius, besistengiančius atsakyti į besidominčiojo klausimą. Paraginkite klasę pamąstyti, ką jie patys atsakytų tokioje situacijoje.
Po vaidinimo paaiškinkite, kad Doktrinos ir Sandorų 22 skyriuje užrašytą apreiškimą paskatino gauti panaši situacija. Daugelis žmonių, siekusių tapti Bažnyčios nariais, jau buvo pasikrikštiję anksčiau lankytose bažnyčiose. Jie stebėjosi, kodėl turi vėl krikštytis.
Džozefas Smitas dėl jų užduoto klausimo pasiteiravo Viešpaties. Atsakydamas Viešpats pamokė svarbios Evangelijos Sugrąžinimo doktrinos. Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 22:1. Paprašykite klasės sekti skaitomą tekstą ir surasti su Evangelijos sugrąžinimu susijusią frazę.
Kokia šios eilutės frazė susijusi su Evangelijos sugrąžinimu? („Nauja ir nesibaigianti sandora.“)
Kad padėtumėte mokiniams suprasti šią frazę, paprašykite vieno jų garsiai perskaityti tokį teiginį:
Paveikslėlis
Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas
„Nauja ir nesibaigianti sandora yra Evangelijos pilnatvė [žr. DS 66:2]. Ji susideda iš „visų sandorų, sutarčių, įsipareigojimų, priedermių, priesaikų, įžadų, darbų, sąsajų, ryšių arba lūkesčių“, per raktus turinčio Bažnyčios prezidento įgaliojimą užantspauduotų Bažnyčios nariams Šventosios Dvasios pažadu, arba Šventąja Dvasia [žr. DS 132:7]. Bažnyčios prezidentas turi Melchizedeko kunigystės raktus. Jis perduoda įgaliojimą kitiems ir įgalioja juos atlikti šventas kunigystės apeigas.
Santuoka amžinybei yra naujoji ir nesibaigiančioji sandora. Krikštas taip pat yra naujoji ir nesibaigiančioji sandora [žr. DS 132:22], panašiai ir su kunigystės įšventinimu, ir visomis kitomis sandoromis, kurios yra nesibaigiančios ir sudaro viską apimančios naujosios ir nesibaigiančios sandoros dalį“ (Answers to Gospel Questions, comp. Joseph Fielding Smith Jr., 5 vols. [1957–1966], 1:65).
Paprašykite mokinių savais žodžiais apibendrinti frazės nauja ir nesibaigianti sandora prasmę.
Kaip žinia apie naują ir nesibaigiančią sandorą gali padėti tiems, kurie buvo pakrikštyti be kunigystės įgaliojimo?
Kokiu įgaliojimu naujoje ir nesibaigiančioje sandoroje yra atliekamos apeigos? (Kunigystės įgaliojimu.)
Lentoje užrašykite tokią doktriną: Krikštą turi atlikti Dievo įgaliojimą turintis žmogus.
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 22:2–4. Tegul klasė seka skaitomą tekstą ir suranda tokias frazes, kurios parodo, jog Viešpats nepriima be kunigystės įgaliojimo atliekamų krikštų. Šiame apreiškime Viešpats krikšto apeigas pavadino įėjimu pro „ankštuosius vartus“ (žr. DS 22:2). Po to paprašykite mokinių pasakyti, ką surado.
Kokia prasme krikštai be įgaliojimo yra „negyvi darbai“? (Jie juose dalyvaujantiesiems nesuteikia jokios amžinosios naudos.)
Ką, pasak Doktrinos ir Sandorų 22:3, padarė Viešpats dėl to, kad tais laikais buvo atliekami negyvi darbai? (Jis nurodė įsteigti Jo sandorą ir Jo Bažnyčią.)
Kaip esate laiminami dėl to, kad priklausote Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčiai – vienintelei Bažnyčiai, turinčiai įgaliojimą atlikti būtiniausias apeigas?
Paprašykite mokinių prisiminti, kada jie iš kito žmogaus yra gavę labai reikiamą padrąsinimą arba patarimą. Galite kelių mokinių paprašyti pasidalyti savo patirtimi.
Paraginkite mokinius peržiūrėti Doktrinos ir Sandorų 23 skyriaus įvadą ir surasti, kas yra tie penki vyrai, į kuriuos kreipiamasi šiame skyriuje. Paaiškinkite, kad šiame apreiškime kiekvienas iš šių vyrų gavo konkretų Viešpaties nurodymą. Paraginkite mokinius paieškoti, ko jie galėtų pasimokyti studijuodami Viešpaties žodžius šiems vyrams. Toliau pateikiami biografiniai faktai, padėsiantys suprasti Doktrinos ir Sandorų 23 skyriaus kontekstą.
Hairumas Smitas, vyresnis pranašo brolis, padėjo spausdinant Mormono Knygą, nes dirbo tiesiogiai su spaustuvininku. Jis tarnavo pirmuoju Bažnyčios Kolzvilyje, Niujorko valstijoje, skyriaus prezidentu. Hairumas buvo ištikimas Viešpačiui ir Bažnyčiai visą savo gyvenimą.
Samuelis Smitas, jaunėlis pranašo brolis, pakrikštytas 1829 m. gegužę. 1830 m. birželį išvyko į misiją ir atidavė Mormono Knygą, dėl kurios galiausiai atsivertė Brigamas Jangas ir daugelis jo šeimos narių. Samuelis buvo lojalus savo šeimai ir Bažnyčiai visą savo gyvenimą. Kai buvo gautas šis apreiškimas, Samuelis dar nebuvo pasiruošęs pamokslauti, tačiau po dviejų mėnesių pradėjo misionieriauti.
Džozefas Smitas Vyresnysis, pranašo tėvas, prie Bažnyčios prisijungė jos atkūrimo dieną. Po to ėjusią vasarą jis ir jo sūnus Don Karlosas išvyko į misiją pas Niujorke gyvenusius artimuosius. Jis tapo aukštuoju kunigu ir pirmuoju Bažnyčios patriarchu. Džozefas Smitas Jaunesnysis savo tėvą apibūdino kaip „vyrą, ištikimą savo Dievui ir Bažnyčiai visose situacijose ir visomis aplinkybėmis, per kurias jis buvo pašauktas pereiti“ (History of the Church, 4:192).
Džozefas Knaitas Vyresnysis buvo artimas Džozefo Smito Jaunesniojo draugas ir padarė jam daug gero. Jis aprūpindavo pranašą prekėmis, kai pastarasis vertė Mormono Knygą. Jis, kartu su kitais, pajuto troškimą pasikrikštyti Bažnyčios atkūrimo dieną, tačiau susilaikė, nes norėjo daugiau pastudijuoti Mormono Knygą. Vėliau jis rašė: „Būčiau jautęsis geriau, jei būčiau pasikrikštijęs tuomet“ (citavo Larry Porter, “The Joseph Knight Family,” Ensign, Oct. 1978, 40; rašyba taisyta).
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 23:1–2. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, kokį įspėjimą Viešpats davė Oliveriui Kauderiui.
Kokį įspėjimą Viešpats davė Oliveriui? Kaip išdidumas gali privesti prie pagundos?
Kaip galime išvengti išdidumo, galinčio mus privesti prie pagundos?
Kokį palaiminimą, pasak 2 eilutės, gaus Oliveris? (Gebėjimą „skelbti tiesą“.)
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 23:3–5. Tegul klasė seka skaitomą tekstą ir suranda, kuo panašūs Viešpaties nurodymai Hairumui Smitui, Samueliui Smitui ir Džozefui Smitui Vyresniajam.
Kuo buvo panašūs Viešpaties nurodymai šiems vyrams? (Kiekvienas iš jų buvo šaukiamas raginti ir stiprinti Bažnyčią. Galite paaiškinti, kad šaukimas raginti reiškia pareigą mokyti Evangelijos kitus.)
Paprašykite trijų mokinių pakaitomis garsiai perskaityti biografinius faktus apie Hairumą Smitą, Samuelį Smitą ir Džozefą Smitą Vyresnįjį. Prieš tai darant, klasės paprašykite įsidėmėti, kaip šie vyrai vykdė šaukimą raginti ir stiprinti Bažnyčią. Perskaičius kiekvieno vyro biografiją, paprašykite mokinių papasakoti, ką sužinojo.
Kokie yra nurodymų Hairumui Smitui ir Samueliui Smitui panašumai ir skirtumai?
Kokiais būdais mes galime raginti ir stiprinti Bažnyčią?
Paprašykite vieno mokinio garsiai perskaityti Džozefo Knaito Vyresniojo biografinius faktus. Po to paprašykite kito mokinio perskaityti Doktrinos ir Sandorų 23:6–7, kuriose pateikiami Viešpaties patarimai Džozefui Knaitui Vyresniajam. Tegul klasė seka skaitomą tekstą ir suranda, ką Viešpats įsakė jam daryti.
Ką daryti buvo įsakyta Džozefui Knaitui? (Melstis balsu slaptoje, savo šeimoje, tarp savo draugų ir prieš pasaulį; prisijungti prie tikrosios Bažnyčios; raginti kitus.)
Kokių įrodymų, kad Viešpats troško palaiminti Džozefą Knaitą Vyresnįjį, matote Doktrinos ir Sandorų 23:7?
Paaiškinkite, kad netrukus po šio Viešpaties apreiškimo Džozefas Knaitas Vyresnysis nusprendė pasikrikštyti. Jis liko atsidavęs Bažnyčiai visą tolimesnį savo gyvenimą ir gynė pranašą Džozefą tiek privačiai, tiek viešai. Vėliau pranašas Džozefą Knaitą Vyresnįjį apibūdino taip: „Jis buvo patikimas ir ištikimas, teisingas ir pavyzdingas, doras ir malonus, niekad nenukrypstantis į dešinę ar į kairę“ (Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas [2010], p. 444).
Paraginkite mokinius pasakyti, kokio principo jie išmoko studijuodami Doktrinos ir Sandorų 23 skyrių. Mokiniai gali pasakyti tokius principus:
Jei trokštame tarnauti Viešpačiui, tai iš Jo galime gauti asmeninį pamokymą.
Viešpats laimins mus tuomet, kai seksime Jo mums duotu pamokymu.
Paraginkite mokinius pamąstyti apie Viešpaties jiems per Šventąją Dvasią, dabartinių pranašų žodžius arba Raštus duotus pamokymus. Duokite jiems kelias minutes pagalvoti, kaip jie paklus gautiems patarimams. Galite paskatinti juos savo sąsiuviniuose arba Raštų studijavimo žurnaluose užsirašyti patirtus įspūdžius. Patikinkite juos, kad jei jie darys tai, ko prašo Jis, tai bus palaiminti Viešpaties pagalba ir mokymais.
Doktrinos ir Sandorų 22:1 eilutės frazė „būtent ta, kuri buvo nuo pradžios“ yra teisinga tiesiogine prasme: Evangelija buvo skelbiama Adomui ir Ievai, jie pasikrikštijo (žr. Mozės 5:58–59; 6:52–68); Henochui buvo įsakyta krikštyti Viešpaties pasekėjus (žr. Mozės 7:11); Nojus mokė žmones, kad jie turi pasikrikštyti Jėzaus Kristaus vardu, kaip tai darė jų tėvai (žr. Mozės 8:24). Apie krikštą iki Kristaus atėjimo buvo mokoma ir Mormono Knygoje. 1974 m. rugsėjo mėnesio Ensign numerio straipsnyje buvo pažymėta, kad krikštas buvo praktikuojamas ir tarp senovės žydų:
„Nors nei iš pasaulietinės istorijos, nei iš Raštų nėra visiškai aišku, ar žydai tikrai krikštijo vieni kitus [Jėzaus Kristaus laikais], tačiau jie reguliariai praktikavo į judaizmą atsivertusių svetimšalių krikštus. […]
Pastebėtina, kad Jonui atėjus pas žmones, jie neklausė jo: „Ką naujo čia darai?“, jie klausė: „Kas tu toks?“ Jie neklausė apie apeigas“ (Robert J. Matthews, “I Have a Question,” Ensign, Sept. 1974, 16).
Mozės įstatymas su visa savo kūniškų įsakymų, ceremonijų, ritualų ir simbolių sistema izraelitams buvo duotas, kad padėtų atminti Dievą ir žvelgti pirmyn į Jėzaus Kristaus Apmokėjimą. Gelbėtojas šį įstatymą įvykdė per Apmokėjimą (žr. Almos 34:13–14). Savo žemiškosios tarnystės metu Jėzus Kristus ir Jo apaštalai darbavosi mokydami žydus, kad išgelbėjimas ateina ne tik per šio įstatymo laikymąsi, bet ir per gelbstinčią Apmokėjimo galią. Viešpats, kaip užrašyta Doktrinos ir Sandorų 22:2, be įgaliojimo pasikrikštijusius žmones palygino su tais, kurie Mozės įstatymu kliaujasi be tikėjimo Jėzumi Kristumi. Toks palyginimas pažymi, kad reikia palikti „negyvas“ religines apeigas, negalinčias mūsų išgelbėti, ir priimti naują ir nesibaigiančią Evangelijos sandorą, kaip tai senovėje turėjo daryti į krikščionybę beatsiverčiantys žydai.
Vyresnysis Džeimsas E. Talmidžas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo paaiškino:
Paveikslėlis
Vyresnysis Džeimsas E. Talmidžas
„Kai Viešpats šiame žemyne tarp nefitų įkūrė Savo Bažnyčią, įgaliojimą gavusiems išrinktiesiems ir įšventintiesiems Jis pasakė, kaip turi būti tiksliai atliekamos krikšto apeigos. Jie turėjo sakyti: „Jėzaus Kristaus įgaliotas, aš krikštiju tave Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu.“ Šiame amžiuje tas įgaliojimas mums nebegalioja. Kristaus Savo apaštalams senovėje pasakyti žodžiai neturi jokios galios nei šių dienų apaštalams, nei Bažnyčios vyresniesiems. Kartoju, žodžiai, kuriuos jis, Viešpats, kalbėjo nefitų mokiniams, mums neturi jokios galios; tačiau šiame amžiuje jis vėl prakalbo ir suteikė tą pačią galią ir įgaliojimą kalbėti jo vardu bei atlikti Evangelijos apeigas taip, kaip jis nustatė; ir todėl vyresnieji bei kunigai savo tikėjimą išpažinusius ir už savo nuodėmes atgailavusius kandidatus vedasi į krikšto vandenis ir pareiškia, kad jiems yra suteiktas įgaliojimas; ir Jėzaus Kristaus pavedimu jie krikštija Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu“ (iš Conference Report, Apr. 1924, 68; taip pat žr. Doctrine and Covenants Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System manual, 2001] , 46).
Kai kurie iš pirmųjų atsivertusiųjų Bažnyčioje nesuprato, kad Viešpats nepriima krikšto, nebent jis būtų atliktas turinčiojo kunigystės įgaliojimą. Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas aiškino:
Paveikslėlis
Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas
„Netrukus po Bažnyčios suorganizavimo atsirado atsivertusiųjų. Kai kurie iš jų priklausė bažnyčioms, tikėjusioms krikštu panardinant. Tiesą sakant, daugelis pirmųjų atsivertusiųjų Bažnyčioje buvo taip pasikrikštiję, nes tikėjo, kad taip teisinga. Tačiau jų galvoje nebuvo įtvirtintas dieviško įgaliojimo klausimas. Įgiję liudijimą, jog Džozefas Smitas [buvo tikrasis pranašas], jie ėmė trokšti prisijungti prie Bažnyčios, tačiau nesuprato, kodėl jie vėl turi krikštytis, jei jie jau buvo atlikę reikalingas krikšto apeigas“ (Church History and Modern Revelation [1953], 1:109).
Krikštas yra vartai, arba būtina sąlyga, norint įeiti į celestialinę karalystę visiems, sulaukusiems atskaitomybės amžiaus (žr. 2 Nefio 31:15–21). Krikšto apeigos, kad ir kokios svarbios, galioja tik tuomet, kai jas lydi į naująjį gyvenimą vedantis atitinkamas širdies pokytis.
Vyresnysis Džonas A. Vidsou iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo taip apibūdino tą pasikeitusį gyvenimą:
Paveikslėlis
Vyresnysis Džonas A. Vidsou
„Aš prisimenu mane Bažnyčioje pakrikštijusį vyrą – eilinį, paprastą vyrą […] du ar tris kartus per dieną išgeriantį ąsotį alaus, po to dar truputį viskio, […] beveik visą dieną vartojantį tabaką, gyvenusį beprasmį, betikslį gyvenimą, išskyrus tuomet, kai tris kartus per dieną valgydavo ir tenkindavo kitus kūniškus apetitus. Jis išgirdo Evangeliją ir ją priėmė. Gerai padarė. To jis kažkaip labai ilgėjosi. Šis vyras Bažnyčioje augo galia ir stotu. Kiek pamenu, jis tarnavo penkiose ar šešiose misijose ir prezidentavo vienoje iš Bažnyčios misijų. Jis buvo tas pats vyras, su tomis pačiomis rankomis, kojomis, kūnu, protu, bet pasikeitęs dėl Dvasios, atėjusios priėmus amžinąją tiesą“ (iš Conference Report, Apr. 1952, 34; taip pat žr. Doctrine and Covenants Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System manual, 2001] , 46–47).