Biblioteka
Pauliaus Antro laiško korintiečiams studijų įvadas

Pauliaus Antro laiško korintiečiams studijų įvadas

Kodėl reikia studijuoti šį laišką?

Pauliaus Antras laiškas korintiečiams išsiskiria mintimis apie paguodą užklupus negandoms, stiprybę apėmus silpnybei (pats Paulius buvo to pavyzdys) ir tikrų mokymų atskyrimą nuo apgaulės. Antrame laiške korintiečiams užrašytas Pauliaus pavyzdys ir mokymai gali įkvėpti mokinius likti ištikimus ir atsidavusius amžinosioms sandoroms, kurias jie sudarė su Dievu, Amžinuoju Tėvu, nežiūrint į aplinkybes ir galimas pasekmes.

Kas parašė šį laišką?

Antrą laišką korintiečiams parašė Paulius (žr. 2 Korintiečiams 1:1).

Kada ir kur jis buvo parašytas?

Netrukus po to, kai Paulius parašė Pirmą laišką korintiečiams, Efeze kilo maištas prieš jo mokymus (žr. Apaštalų darbų 19:23–41) ir jis išvyko į Makedoniją (žr. Apaštalų darbų 20:1; 2 Korintiečiams 2:13; 7:5). Tikėtina, kad, būdamas Makedonijoje, maždaug 55–57 m. po Kr. jis parašė Antrą laišką korintiečiams (žr. Raštų rodyklėje, „Pauliaus laiškai“, raštai.lds.org).

Kam jis buvo parašytas ir kodėl?

Antras laiškas korintiečiams buvo parašytas Bažnyčios nariams Korinte. Pauliui trečiosios misionieriškos kelionės metu viešint Makedonijoje, Titas jam perdavė naujieną iš Korinto, kad šventieji ten palankiai priėmė jo anksčiau siųstą laišką (žr. 2 Korintiečiams 7:6–13). Padėtis Korinto skyriuje taisėsi, bet Paulius taip pat sužinojo apie tyrą Kristaus mokymų doktriną iškreipiančius netikrus mokytojus. Kažkuriuo metu po pirmojo Pauliaus apsilankymo Korinte ir galbūt po antrojo apsilankymo (2 Korintiečiams 1:15–16), kai, rodos, Pauliui pavyko sudrausminti kai kuriuos šventuosius (žr. 2 Korintiečiams 2:1; 12:21), į Korintą atvyko pamokslautojai iš Jeruzalės krašto ir ėmė mokyti šventuosius, kad šie, priešingai Pauliaus mokymui, turi priimti žydų papročius. Didžiojoje Antro laiško korintiečiams dalyje kalbama apie netikrų mokytojų sukeltas problemas.

Pauliaus laiškas skirtas tiek troškusiems išgirsti iš jo daugiau (žr. 2 Korintiečiams 1–9), tiek nenorėjusiems priimti jo mokymų (žr. 2 Korintiečiams 10–13). Iš esmės Antro laiško korintiečiams tekstas atskleidžia kelis šio laiško tikslus:

  1. Parodyti dėkingumą tiems šventiesiems, kurie palankiai priėmė jo ankstesnįjį laišką ir juos sustiprinti

  2. Perspėti dėl tyrą Kristaus doktriną iškreipusių netikrų mokytojų

  3. Apginti savo, kaip Jėzaus Kristaus apaštalo, reputaciją ir autoritetą (žr. 2 Korintiečiams 10–13)

  4. Paskatinti korintiečius šventuosius dosniai aukoti skurstantiems šventiesiems Jeruzalėje (žr. 2 Korintiečiams 8–9)

Kokie išskirtiniai šio laiško bruožai?

Nors daugelis Pauliaus laiškų sutelkti į doktriną, didesnėje šio laiško dalyje akcentuojami jo santykiai su korintiečiais šventaisiais ir Pauliaus meilė bei rūpestis jais. Nors Paulius tvirtai priešinosi kritikai, Antrame laiške korintiečiams matome jį kaip švelnų kunigijos vadovą, kuris rūpinasi šventųjų laime ir gerove. Paulius taip pat pateikė šiek tiek savo biografijos detalių ir rašė apie savo „dyglį kūne“ (2 Korintiečiams 12:7).

2 Korintiečiams 12:2–4 Paulius nupasakoja šventą patyrimą, save apibūdindamas „žmogu[mi] Kristuje“, kuris buvo „iškeltas iki trečiojo dangaus“, kuriame matė ir girdėjo „slaptingus“ dalykus. Šią viziją, kartu su prieš tai jo išsakyta doktrina apie prisikėlusių kūnų šlovės skirtumus (žr. 1 Korintiečiams 15:35–44), galima priimti kaip biblinį Doktrinos ir Sandorų 76 skyriuje užrašyto apreiškimo analogą.

Santrauka

2 Korintiečiams 1–5. Paulius liudija, kad Dievas guodžia Savo vaikus visuose jų suspaudimuose. Jis kviečia šventuosius mylėti vieniems kitus ir atleisti. Evangelija ir Viešpaties Dvasios poveikis yra šlovingesni už Mozės įstatymo raidę. Paulius padrąsina su negandomis susiduriančius šventuosius ir primena jiems apie amžinąją Dievo meilės ir šlovės prigimtį. Jis padeda skaitytojams suprasti, kad jie turi susitaikyti su Dievu per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą.

2 Korintiečiams 6–13. Susidūręs su netikrų mokytojų kritika ir pasipriešinimu, Paulius gina savo, kaip Viešpaties tarno, nuoširdumą ir kviečia skaitytojus atsiskirti nuo pasaulio. Jis moko apie „liūdes[į] pagal Dievo valią“ (žr. 2 Korintiečiams 7:10). Paulius dėkoja Korinto šventiesiems už jų pagalbą vargšams Jeruzalėje ir ragina juos toliau dosniai aukoti. Jis griežtai kalba apie „netikr[us] apaštal[us]“ (2 Korintiečiams 11:13). Paulius šlovina Viešpatį ir pateikia biografijos detalių apie savo suspaudimus ir tikėjimą Jėzumi Kristumi. Jis rašo apie patirtą trečiojo dangaus regėjimą. Paulius kviečia šventuosius ištirti save ir įrodyti savo ištikimybę.