Paulius mokė šventuosius apie tikrąją Jėzaus Kristaus prigimtį. Jis taip pat mokė juos apie Jėzaus Kristaus Apmokėjimą ir apie kai kuriuos palaiminimus, ateinančius dėl Apmokėjimo. Paulius priminė senovės izraelitų patirtį klajojant tyruose, idant pamokytų šventuosius, ką jie turi daryti, kad įžengtų į Viešpaties atilsį.
Garsiai perskaitykite toliau pateiktus pavyzdžius:
Mergina pavargo visada būti „gera mergaite“, nes nedalyvauja kai kuriose savo draugų veiklose. Ji planuoja sumažinti savo standartus, kad būtų grupės dalimi.
Vaikinas, tarnaujantis nuolatinėje misijoje, suvokia, kad misionieriškas darbas yra kur kas sunkesnis, nei jis tikėjosi, todėl svarsto, ar nevertėtų grįžti namo.
Ką bendro turi šie pavyzdžiai?
Dėl kokių priežasčių žmonės gali norėti pasiduoti ir liautis stengtis daryti tai, ką žino esant teisinga?
Trumpai pristatykite Laišką hebrajams, paaiškindami, kad dėl įvairių suspaudimų kai kurie žydų atsivertusieji (į kuriuos kreipiamasi kaip į hebrajus) nebeateidavo į Bažnyčios susirinkimus ir grįždavo prie santykinai saugaus tradicinio žydų garbinimo, kuriame nebuvo tikėjimo Jėzumi Kristumi (žr. Hebrajams 10:25, 38–39). Paulius parašė šį laišką, kad padrąsintų tokius Bažnyčios narius likti ištikimus Jėzui Kristui.
Paskatinkite mokinius studijuojant Laišką hebrajams ieškoti tiesų, padėsiančių jiems išlikti ištikimiems Kristui, kai jausis bepasiduodą.
Paprašykite mokinių tyliai perskaityti Hebrajams 1:1–3, 10 ir surasti doktrinas, kurių Paulius mokė žydų šventuosius apie Jėzų Kristų.
Skirkite pakankamai laiko, tada pakvieskite kelis mokinius lentoje užrašyti po vieną jų atrastą tiesą. Mokiniai gali pavartoti kitus žodžius, tačiau įsitikinkite, kad lentoje užrašyti teiginiai atspindi tokias tiesas:
Jėzus Kristus yra Tėvo paveldėtojas (žr. Hebrajams 1:2).
Jėzus Kristus yra Tėvo esybės paveikslas (žr. Hebrajams 1:3).
Jėzus Kristus savo galingu žodžiu palaiko visatą (žr. Hebrajams 1:3).
Jėzus Kristus nuplauna mūsų nuodėmes (žr. Hebrajams 1:3).
Jėzus Kristus sėdi Tėvo didybės dešinėje (žr. Hebrajams 1:3).
Gali tekti paaiškinti, kad žodžiai „esybės paveikslas“ reiškia, kad Jėzus Kristus tiek fiziškai, tiek dvasiškai įasmenina Dangiškąjį Tėvą ir turi Jo dieviškas savybes, o frazė „palaikantis savo galingu žodžiu visatą“ parodo, kad Jėzus Kristus yra visagalis.
Kaip šių tiesų supratimas galėtų padėti kam nors, kas dvejoja dėl to, ar pasilikti ištikimam Jėzui Kristui ir Jo Evangelijai?
Pakvieskite mokinius pamąstyti, kuri iš šių tiesų galėtų būti jiems naudinga, jei būtų viliojami nusigręžti nuo Viešpaties valios vykdymo.
Paaiškinkite, kad Jėzaus Kristaus galia – tai Laiško hebrajams tema. Pavyzdžiui, Hebrajams 1:4–14 Paulius parodė, kad Jėzus Kristus yra didingesnis nei angelai. Tolimesniuose skyriuose jis toliau pasakojo apie Kristaus prakilnumą ir galią.
Kaip žinojimas, kad Jėzus Kristus yra didingesnis už viską, galėtų padėti tiems, kurie dvejoja, ar likti ištikimiems Jam?
Paskatinkite mokinius, studijuojant Laišką hebrajams, ir toliau pastebėti šią temą.
Paulius moko, kad Jėzus Kristus yra mūsų išgelbėjimo vadovas
Paprašykite mokinių apsvarstyti įvairių komandų ar grupių, kuriose jie dalyvauja (pavyzdžiui, sporto, debatų, dramos ar mokyklos būrelių) kapitono ar vadovo išrinkimą.
Kokių savybių ieškote rinkdami kapitoną ar vadovą?
Paaiškinkite, kad Laiško hebrajams 2 skyriuje apaštalas Paulius žydų atsivertusiesiems plačiau paaiškino apie Jėzaus Kristaus prigimtį ir tapatybę, kad padėtų jiems suprasti, kodėl jie turėtų ir toliau sekti Jėzumi Kristumi. Pakvieskite mokinį garsiai perskaityti Hebrajams 2:10. Likusiųjų paprašykite sekti skaitomą eilutę ir rasti, kaip Paulius vadino Jėzų Kristų.
Kam vadovauja Jėzus Kristus? (Lentoje užrašykite tokią tiesą: Jėzus Kristus yra mūsų išgelbėjimo vadovas.)
Kokiu būdu Jėzus Kristus yra mūsų išgelbėjimo vadovas?
Suskirstykite mokinius poromis. Tegul vienas mokinys perskaito Hebrajams 2:8–13, o kitas – Hebrajams 2:14–18. Pakvieskite mokinius ieškoti frazių, nusakančių, kodėl Gelbėtojas gali būti mūsų išgelbėjimo vadovu. (Paaiškinkite, kad frazė „permaldauti už žmonių nuodėmes“ 17 eilutėje reiškia, kad Kristus apmokėjo mūsų nuodėmes, taip sutaikydamas, arba atvesdamas mus į darnius santykius, su Dangiškuoju Tėvu.)
Skirkite mokiniams pakankamai laiko aptarti su porininku, ką rado. Po to mokinių paklauskite:
Ką, anot 9 eilutės, Jėzus Kristus padarė dėl visų žmonių?
Ką, anot 14 eilutės, Gelbėtojas sunaikino atlikdamas Apmokėjimą?
Paminėkite, kad Paulius Gelbėtoją vadina ne tik mūsų išgelbėjimo vadovu, bet taip pat gailestingu ir ištikimu vyriausiuoju kunigu (žr. 17 eilutė). Paulius Jėzų Kristų palygino su žydų aukštuoju kunigu, kadangi į aukštąjį kunigą buvo žiūrima kaip į tarpininką tarp žmonių ir Dievo.
Dėl ko, pasak 17 eilutės, Jėzus galėjo tapti tokiu gailestingu ir ištikimu aukštuoju kunigu?
Kodėl, pasak 18 eilutės, Gelbėtojas gali padėti (pagelbėti) mums? (Taip pat žr. Almos 7:11–13.)
Paaiškinkite, kad Hebrajams 4:14–16 Paulius pateikė papildomų įžvalgų apie tai, kaip Gelbėtojas yra gailestingas ir išmintingas aukštasis kunigas. Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti tas eilutes. Paprašykite likusių mokinių sekti skaitomą tekstą ir surasti, dėl ko Jėzus Kristus yra toks didis aukštasis kunigas. Pakvieskite mokinius papasakoti, ką rado.
Kodėl, remiantis tuo, ką išmokote iš Hebrajams 2:14–18 ir 4:14–16, Jėzus Kristus gali mus tobulai suprasti ir atjausti mus su visomis mūsų silpnybėmis bei netobulumais? (Padėkite mokiniams atpažinti tokią tiesą: Jėzus Kristus mus tobulai supranta ir gali padėti mums, kai reikia, kadangi pats kentėjo ir buvo gundomas visuose dalykuose. Šią tiesą užrašykite lentoje.)
Ką, pagal Hebrajams 4:16, mums gali padėti padaryti šios tiesos supratimas?
Ką, jūsų manymu, reiškia visiškai pasitikint artintis prie malonės sosto?
Pakvieskite mokinius pasidalyti savo jausmais apie tai, kaip Laiško hebrajams 2 skyriaus tiesos gali padėti jiems pasitikėti savo apsisprendimu sekti Jėzumi Kristumi kaip savo vadovu.
Paulius moko, kaip galime įžengti į Viešpaties atilsį
Pakvieskite mokinius savo Raštų studijavimo žurnale arba sąsiuviniuose parašyti šį tą, kas jiems sukelia laikinąjį arba dvasinį nerimą ar susirūpinimą.
Kaip galėtume rasti ramybę ir pailsėti nuo tokio ar kitokio nerimo ar susirūpinimo?
Priminkite mokiniams, kad žydų šventieji buvo persekiojami dėl to, kad gyveno pagal Evangeliją. Paaiškinkite, kad Hebrajams 3 ir 4 skyriuose Paulius rėmėsi žiniomis iš Senojo Testamento, kad pamokytų šventuosius, kaip rasti ramybę šiame ir ateinančiame gyvenime.
Paaiškinkite, kad išlaisvinti iš Egipto senovės Izraelio žmonės savo neklusnumu sukėlė Viešpaties pyktį, todėl jiems nebuvo leista įeiti į Viešpaties atilsį (žr. Skaičių 14; Jokūbo knyga 1:7–8; Almos 12:33–37; 13:6, 12–13, 28–29). Pakvieskite mokinius pasižymėti žodžius „mano atilsį“ Hebrajams 3:11.
Paminėkite, kad vyresnysis Briusas R. Makonkis iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo paaiškino, ką reiškia įeiti į Viešpaties atilsį. Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti toliau pateiktą vyresniojo Makonkio teiginį, o likusiųjų paprašykite išsiaiškinti, ką reiškia įeiti į Viešpaties atilsį.
Paveikslėlis
Vyresnysis Briusas R. Makonkis
„Tikri šventieji į Viešpaties atilsį įžengia dar šiame gyvenime, o išlikdami tiesoje jie pasilieka tos palaimintos būsenos tol, kol sulaukia poilsio su Viešpačiu danguje. […] Viešpaties atilsis, dėl kurio mirtingieji nerimauja, yra pasiekiamas per tobulą didingo pastarųjų dienų darbo supratimą. […] Viešpaties atilsis amžinybėje reiškia amžinojo gyvenimo paveldėjimą, Viešpaties šlovės pilnatvės gavimą. (DS 84:24.)“ (Mormon Doctrine, 2nd ed. [1966], 633.)
Ką mums reiškia įžengti į Viešpaties atilsį šiame gyvenime? O po mirties?
Garsiai perskaitykite Hebrajams 4:1, o mokinių paprašykite sekti tekstą ir surasti, dėl ko nerimavo Paulius, kad kai kurie Bažnyčios nariai nesugebės atlikti.
Dėl ko nerimavo Paulius? (Kad kai kurie Bažnyčios nariai nesugebės įžengti į Viešpaties atilsį.)
Lentoje užrašykite šias Raštų eilutes: Hebrajams 3:7–8, 12–15, 18–19; 4:2–3, 6–7, 11. Paprašykite mokinių tyliai skaitant šias eilutes ieškoti, ko mokė Paulius apie tai, kaip galime įžengti į Viešpaties atilsį. (Paskatinkite mokinius perskaityti Džozefo Smito Vertimo Hebrajams 4:3 Raštų rodyklėje.) Skirkite jiems pakankamai laiko, paskui pakvieskite papasakoti, ką rado.
Ką, jūsų manymu, reiškia frazė „tik išlaikykime iki galo tvirtą pirmykštį pasitikėjimą“ (Hebrajams 3:14)?
Kaip manote, ką reiškia „neužkietinkite savo širdžių“? (Hebrajams 3:15; 4:7.) (Išlaikyti savo širdį atvirą, pasiruošusią ir paklusnią Dievui ir Jo įsakymams.)
Ko Paulius moko apie tai, kaip įžengti į Viešpaties atilsį? (Remdamiesi mokinių atsakymais, lentoje užrašykite tokį principą: Jei išliksime ištikimi Gelbėtojui ir neužkietinsime savo širdies, įžengsime į Viešpaties atilsį.)
Kaip širdies, atviros Dievo tikslams ir planui, išlaikymas paruošia mus įžengti į Viešpaties atilsį?
Kaip galime būti palaiminti šiame gyvenime, jei sieksime įžengti į Viešpaties atilsį?
Paprašykite mokinių pamąstyti, kaip būdami ištikimi Gelbėtojui ir išlaikydami atvirą širdį Jam, jie galėjo atrasti ramybę nepaisant patiriamų problemų ar nerimo. Pakvieskite kelis mokinius savo atsakymais pasidalyti su klase.
Pakvieskite mokinius savo Raštų studijavimo žurnale užrašyti, ką jie darys, kad išliktų ištikimi Jėzui Kristui ir išlaikytų savo širdis atviras Jam.
Komentarai ir kontekstas
Hebrajams 1:3. Jėzus Kristus yra savo Tėvo „esybės paveikslas“
Štai ko prezidentas Džozefas F. Smitas mokė apie Jėzų Kristų:
„Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, yra Tėvo „esybės paveikslas“ (Hebrajams 1:3). Jis vaikščiojo žemėje kaip žmogus, kaip tobulas žmogus, o tiems, kurie Jo klausė, Jis atsakė: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jono 14:9.) To turėtų pakakti, kad būtų patenkintas kiekvienas mąslus ir pagarbus protas. Ši išvada yra nepaneigiama: jei Dievo Sūnus yra savo Tėvo esybės paveikslas (tai yra panašus į Jį), tada Jo Tėvas yra vyro pavidalo. Todėl toks buvo Dievo Sūnaus pavidalas ne tik Jo žemiškosios tarnystės metu, bet ir prieš gimimą ir po Prisikėlimo. Būtent tokiu pavidalu Tėvas ir Sūnus, kaip dvi Asmenybės, pasirodė Džozefui Smitui, kai šis, būdamas keturiolikos metų jaunuolis, matė savo pirmąjį regėjimą“ (Teachings of Presidents of the Church: Joseph F. Smith [1998], 334).
Hebrajams 4:4, 10. Šabo diena yra Viešpaties atilsio ženklas ir simbolis
Vyresnysis Briusas R. Makonkis iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo paaiškino:
„Šabo diena yra Viešpaties atilsio ženklas ir simbolis. Tie, kurie įėjo į Evangelijos atilsį, švenčia šabo dieną – tai yra jų teisaus elgesio ir nuoširdaus garbinimo dalis. Tą dieną jie ilsisi nuo pasaulietiškų darbų taip, kaip Dievas ilsėjosi po sukūrimo darbo, ženklan ir paliudijimui, kad jie įžengė į Viešpaties atilsį šiame gyvenime, kad turi Evangelijos liudijimą ir kad laukia šio atilsio kartu su Viešpačiu, „o tas atilsis yra jo šlovės pilnatvė“. (DS 84:24.)“ (Doctrinal New Testament Commentary, 3vols. [1965–1973], 3:151.)