Paulius toliau prieš Korinto šventuosius gynė savo, kaip Dievo tarno, elgesį. Jis ragino šventuosius atsiriboti nuo bet kokio neteisumo. Jis patvirtino savo atsidavimą šventiesiems ir džiaugėsi, kad jie patyrė liūdesį pagal Dievo valią ir atgailavo dėl nuodėmių.
Jums su kitais žmonėmis iš jūsų apylinkės darbuojantis tarnavimo projekte pro šalį praeina keletas žmonių ir kažką nemandagiai pasako apie Bažnyčią. Kas gali nutikti, jeigu jūs arba kas nors kitas iš jūsų grupės jam nemandagiai atsakysite?
Paprašykite mokinių prisiminti atvejus, kada, jiems tarnaujant Viešpačiui, su jais buvo elgiamasi priešiškai arba iš jų šaipomasi. Paraginkite juos, studijuojant 2 Korintiečiams 6:1–13, surasti tiesą, galinčią padėti jiems tokiose situacijose.
Apibendrinkite 2 Korintiečiams 6:1–2, paaiškindami, kad Paulius save ir kitus padedančius jam darbe vadino „Dievo bendradarbiais“ (1 eilutė) arba, pagal Džozefo Smito Vertimo 2 Korintiečiams 6:1, „Kristaus bendradarbiais“. Pabrėždamas, kad atėjo metas šventiesiems susimąstyti apie savo išgelbėjimą, Paulius citavo pranašo Izaijo žodžius (žr. Izaijo 49:8).
Paprašykite kurio nors vieno mokinio garsiai perskaityti 2 Korintiečiams 6:3–7. Pusės mokinių paprašykite atkreipti dėmesį į frazes ir žodžius, kurie apibūdina Pauliaus ir kitų Dievo tarnų patirtą priešinimąsi. Kitos pusės paprašykite atkreipti dėmesį į frazes ir žodžius, apibūdinančius Pauliaus ir kitų Dievo tarnų reakciją į tą priešinimąsi.
Kokį priešinimąsi patyrė Paulius ir kiti Dievo tarnai?
Kokie žodžiai ir frazės nusako jų reakciją į priešinimąsi?
Peržvelkite 3 eilutę ir paaiškinkite, kad žodis tarnystė reiškia Bažnyčios vykdomą darbą.
Kaip Bažnyčios narių elgesys šiais laikais veikia kitų požiūrį į Bažnyčią?
Kaip apibendrintumėte 3–7 eilutėse užrašytus Pauliaus mokymus? (Mokiniai turėtų atpažinti principą, panašų į šį: Kai į priešinimąsi reaguojame su meile, gerumu ir teisumu, galime padėti kitiems į Bažnyčią pažvelgti pozityviai.
Priminkite mokiniams pamokos pradžioje pateiktą pavyzdį. Paprašykite jų paaiškinti, kaip galima būtų teisiai reaguoti tokioje situacijoje ir kokių rezultatų dėl to būtų galima tikėtis.
Paprašykite mokinių poromis perskaityti 2 Korintiečiams 6:14–18. Paprašykite, kad vienas kiekvienos poros mokinys rastų Pauliaus patarimą šventiesiems. Paprašykite, kad antrasis poros mokinys rastų, kokie Viešpaties pažadai išsipildys, jei šventieji paklausys Pauliaus patarimo. Paprašykite, kad jie užpildytų lentelę, pasitelkdami rastą informaciją. Gali tekti paaiškinti, kad žodis beliaras reiškia nelabumą (žr. Bible Dictionary, „Belial“), o netikintis yra tas, kuris arba netiki, arba tiki ne Dangiškąjį Tėvą, bet kitus dievus. Be to, jau anksčiau Paulius Korinto šventuosius lygino su Dievo šventykla. Taigi, žodis šventykla reiškia juos, t. y. žmones.
Skirkite pakankamai laiko, kad mokiniai pasidalintų tuo, ką rado, su savo porininku ir užbaigtų užduotį.
Paaiškinkite, kad Paulius ypač perspėjo šventuosius atsiskirti nuo to, kas netyra (17 eilutė), – stabmeldystės, ir tų, kurie ją išpažino, – kad apsisaugotų nuo nuodėmės. Stabmeldystė, tai žmonių kūrinių garbinimas, arba didesnė meilė jiems nei Dievui.
Paprašykite mokinių išdalintuose lapeliuose po antrašte „Patarimas šventiesiems“ užrašyti Jei, o po antrašte „Dievo pažadai“ – Tai.
Kokį principą sužinome iš 2 Korintiečiams 6:14–18? (Mokiniai gali rasti įvairių principų, tačiau būtinai pabrėžkite, kad Viešpats priims mus, kai atsiskirsime nuo neteisingų papročių ir viso, kas nešvaru.)
Ar galite pateikti pavyzdžių, kokie papročiai šiais laikais yra neteisingi ir kas yra nešvaru?
Kaip galime atsiriboti nuo tų dalykų ir juos skleidžiančių žmonių?
Paaiškinkite, jog tai nereiškia, kad su kitaip tikinčiais turime elgtis nemandagiai arba atsisakyti su jais bendrauti, bet kad mes pagarbiai patvirtiname tai, ką tikime, ir vengiame bet kokios į nuodėmę vedančios veiklos.
Paprašykite mokinių pagalvoti, ar kada nors jie jautė Viešpaties artumą, kai teko atsiriboti nuo neteisingų papročių, galėjusių juos nutolinti nuo Viešpaties. Paprašykite kelių mokinių pasidalyti savo patirtimi.
Paprašykite mokinių apmąstyti, ką jie turėtų daryti, norėdami atsiskirti nuo neteisingų papročių ir to, kas nešvaru, kad būtų Viešpaties palaiminti.
Tegu vienas iš mokinių garsiai perskaito tokį pavyzdį:
Pokalbyje dėl šventyklos rekomendacijos mergina prieš santuoką vyskupui išpažįsta kelias praeities nuodėmes. Pasikalbėjęs su ja, vyskupas supranta, jog ši mergina nevisiškai atgailavo dėl nuodėmių ir kad jos nuodėmės ganėtinai rimtos, kad padarytų ją nevertą šventyklos rekomendacijos. Vyskupas paaiškina, kad, norint gauti šventyklos rekomendaciją, merginai teks palaukti, kol visiškai atgailaus. Ji sunerimsta, tvirtina, kad atgailavo, nes ilgai šių nuodėmių nebekartoja. Vyskupas paaiškina, kad vien baigimas daryti nuodėmes nėra visiška atgaila ir pakviečia ją pradėti nuoširdžią atgailą.
Kaip, jūsų manymu, tuo metu per pokalbį galėjo jaustis ta mergina?
Paprašykite mokinio baigti garsiai skaityti šį pavyzdį:
Mergina paaiškina vyskupui, kad yra labai nusiminusi, nes kvietimai į vestuves jau išsiųsti. Ji sako, kad neatlaikys visų klausimų ir gėdos dėl nukeltos santuokos. Ji paklausia, ar įmanoma būtų atlikti užantspaudavimą šventykloje, kaip ir planuota, o atgailą – vėliau.
Remdamiesi merginos atsakymu vyskupui, pasakykite, dėl ko ji labiausiai nerimavo?
Paprašykite mokinių studijuojant 2 Korintiečiams 7 skyrių ieškoti tiesos, kurią reikia suprasti pavyzdyje paminėtai merginai, kad ji galėtų visiškai atgailauti dėl nuodėmių.
Apibendrinkite 2 Korintiečiams 7:1–7, paaiškindami, kad Paulius toliau gynėsi nuo bandžiusių jį diskredituoti ir patikino Korinto šventuosius, kad nė vieno iš jų nesuklaidino.
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti 2 Korintiečiams 7:8–9. Likusiųjų paprašykite sekti skaitomą tekstą ir išsiaiškinti, kokį poveikį Korinto šventiesiems padarė vienas iš anksčiau siųstų Pauliaus laiškų.
Kaip laiškas paveikė šventuosius?
Kodėl Paulius džiūgavo dėl jų liūdesio?
Paprašykite mokinių tyliai perskaityti 2 Korintiečiams 7:10–11. Galite jiems pasiūlyti pasižymėti du Pauliaus paminėtus liūdesio tipus ir kur kiekvienas iš jų veda.
Kokius du liūdesio tipus paminėjo Paulius?
Lentoje užrašykite antraštes Liūdesys pagal Dievo valią ir Pasaulio liūdesys. Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti šį prezidento Ezros Tafto Bensono teiginį, kuris paaiškina frazės „pasaulio liūdesys“ reikšmę:
Paveikslėlis
Prezidentas Ezra Taftas Bensonas
„Pasaulio vyrai ir moterys, apgailestaujantys dėl padaryto blogio, nėra retas reiškinys. Kartais taip nutinka dėl to, kad jų veiksmai jiems ar jų mylimiesiems suteikia didelį sielvartą ir liūdesį. Kartais jie sielvartauja dėl to, kad buvo sugauti ir nubausti už savo veiksmus. Tokie pasaulietiški jausmai nėra „liūdesys pagal Dievo valią“ (Bažnyčios prezidentų mokymai. Ezra Taftas Bensonas [2014 m.], p. 82).
Kaip apibendrintumėte, kas yra pasaulio liūdesys?
Kur, pasak 10 eilutės, veda pasaulio liūdesys? (Paaiškinkite, kad 10 eilutėje žodis mirtis reiškia dvasinę mirtį, arba atskyrimą nuo Dievo. Lentoje po antrašte „Pasaulio liūdesys“ užrašykite šią tiesą: Pasaulio liūdesys gali mus nuvesti į dvasinę mirtį, arba atskyrimą nuo Dievo.)
Kaip pasaulio liūdesys gali nuvesti žmogų į dvasinę mirtį? (Jis gali užverti kelią tikrai atgailai ir Dangiškojo Tėvo atleidimui.)
Kur, anot 10 eilutės, veda liūdesys pagal Dievo valią? (Lentoje po antrašte „Liūdesys pagal Dievo valią“ užrašykite šią tiesą: Liūdesys pagal Dievo valią veda į atgailą dėl nuodėmių ir į išgelbėjimą.)
Kad padėtumėte mokiniams suprasti, kodėl liūdesys pagal Dievo valią veda į atgailą, paprašykite vieno mokinio garsiai perskaityti šį prezidento Ezros Tafto Bensono teiginį:
Paveikslėlis
Prezidentas Ezra Taftas Bensonas
„Liūdesys pagal Dievo valią yra dvasios dovana. Tai yra aiškus suvokimas, kad mūsų veiksmai įžeidė mūsų Tėvą ir mūsų Dievą. Tai yra aiškus ir veriantis supratimas, kad dėl mūsų elgesio Gelbėtojui, nepažinojusiam jokios nuodėmės, didingiausiam iš visų, teko ištverti agoniją ir kančią. Dėl mūsų nuodėmių Jam bėgo kraujas iš kiekvienos poros. Šį labai realų protinį ir dvasinį skausmą Raštai vadina „sudužusia širdimi ir atgailaujančia dvasia.“ […] Tokia dvasia yra absoliuti būtinybė tikrai atgailai“ (Bažnyčios prezidentų mokymai. Ezra Taftas Bensonas, p. 82).
Kodėl, jūsų manymu, liūdesys pagal Dievo valią veda į tikrą atgailą dėl nuodėmių?
Paprašykite mokinių prisiminti pavyzdį su šventyklos rekomendaciją gauti bandžiusia mergina.
Kas jos pokalbyje su vyskupu rodė, jog ji nepatyrė liūdesio pagal Dievo valią?
Kaip mes galime pasaulio liūdesį pakeisti liūdesiu pagal Dievo valią?
Jei prireiks, padėkite mokiniams suprasti, jog atgailaujant jaučiamas liūdesys pagal Dievo valią gali skirtis priklausomai nuo nuodėmės sunkumo.
Paliudykite, kad, jei dėl nuodėmių jausime ne pasaulio liūdesį, bet liūdesį pagal Dievo valią, galėsime tikrai atgailauti, būsime apvalyti nuo nuodėmių ir galiausiai – išgelbėti. Paprašykite, kad mokiniai, kai atgailaus, siektų pajausti liūdesį pagal Dievo valią.
Apibendrinkite 2 Korintiečiams 7:12–16, paaiškindami, kad Paulius rodė rūpestį ir pasitikėjimą šventaisiais.
Trumpai peržvelkite tiesas, kurias įvardijo mokiniai, studijuodami 2 Korintiečiams 6–7 skyrius, ir paskatinkite jas taikant veikti vadovaujantis kiekvienu gautu Dvasios raginimu.
Vyresnysis Kventinas L. Kukas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo paaiškino, kodėl turime atsiskirti nuo nelabumo ir kokį palaiminimą dėl to gauname:
Žodis šventasis graikiškai reiškia “išskirtasis, atsiribojęs ir šventas” [iš Daniel H. Ludlow, ed., Encyclopedia of Mormonism, 5 vols. (1992), 3:1249]. Jeigu jau turime būti šventieji mūsų laikais, tai turime atsiriboti nuo blogo elgesio ir griaunančių siekių, kurių pilnas šis pasaulis.
Mus atakuoja žiauriais ir nemoraliais vaizdais. Vis labiau toleruojama netinkama muzika ir pornografija. Vis plačiau vartojami narkotikai ir alkoholis. Vis mažiau akcentuojamas sąžiningumas ir charakteris. Deklaruojamos individo teisės, tačiau pamirštamos pareigos, atsakomybė ir įsipareigojimai. Vis grubiau kalbama, vis daugiau eskaluojama tai, kas žema ir vulgaru. Priešas nemažina pastangų sugriauti laimės planą. Jei atsiribosime nuo tokio pasaulietinio elgesio, mūsų gyvenimą lydės Dvasia, patirsime džiaugsmą, jog esame verti pastarųjų dienų šventieji“ („Ar tu šventasis?“, 2003 m. spaliovisuotinės konferencijos medžiaga).
Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas iš Pirmosios Prezidentūros paaiškino, kuo pasaulio liūdesys skiriasi nuo liūdesio pagal Dievo valią:
„Tačiau yra esminis skirtumas tarp atgailon vedančio liūdesio dėl nuodėmės ir liūdesio, vedančio į neviltį.
Apaštalas Paulius mokė, kad „liūdesys pagal Dievo valią per atgailą atveda į išgelbėjimą, […] o šio pasaulio liūdesys veda į mirtį“ [2 Korintiečiams 7:10; kursyvas pridėtas]. Liūdesys pagal Dievo valią per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą įkvepia pokyčius ir viltį. Šio pasaulio liūdesys mus pargriauna, užgesina viltį ir įtikinėja toliau pasiduoti pagundoms.
Liūdesys pagal Dievo valią veda į atsivertimą [žr. Apaštalų darbų 3:19] ir širdies atsimainymą [žr. Ezechielio 36:26; 2 Korintiečiams 5:17; Mozijo 3:19]. Jis verčia mus nekęsti nuodėmės ir pamilti gerumą [žr. Mozijo 5:2]. Jis ragina mus keltis ir eiti Kristaus meilės šviesoje. Tikra atgaila reiškia pasikeitimą, o ne kančią ar kankynę. Taip, nuoširdus apgailestavimas ir sąžinės graužatis dėl nepaklusnumo dažnai yra skausmingi. Bet tai labai svarbūs žingsniai šventame atgailavimo procese. Tačiau, jei kaltė skatina nekęsti savęs ar kliudo atsikelti, ji ne padeda, o trukdo atgailauti“ („Dabar gali tai padaryti!“,2013 m. spaliovisuotinės konferencijos medžiaga).
Vyresnysis Nylas A. Maksvelas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo pabrėžė:
„Išdidumas renkasi pigią atgailą, apmokėtą paviršutinišku sielvartu. Nenuostabu, kad siekiantieji pigios atgailos taip pat laukia paviršutiniško atleidimo, bet ne tikro susitaikymo su Dievu. Taigi, tikra atgaila yra daug daugiau nei vien pasakyti „atsiprašau“ (“Repentance,” Ensign, Nov. 1991, 31).