Pauliaus Pirmo laiško korintiečiams studijų įvadas
Kodėl reikia studijuoti šį laišką?
Korinte gyvenę ankstyvosios Bažnyčios nariai kovojo su daugybe tokių pačių problemų, kokios egzistuoja šiuolaikiniame pasaulyje: vienybės stoka, melagingais mokymais ir amoralumu. Skaitydami Pirmą laišką korintiečiams sužinome, kad Paulius mokė šiuos šventuosius, kaip Bažnyčioje skatinti vienybę, kaip mokytis Dievo dalykų, apie fizinio kūno kaip Šventosios Dvasios šventyklos vaidmenį, dvasinių dovanų prigimtį, sakramento priėmimo esant vertam svarbą ir prikėlimo realumą. Studijuodami Pirmame laiške korintiečiams užrašytus Pauliaus mokymus, mokiniai gali sužinoti doktrinas ir principus, kurie jiems padės gyventi dorai, kad ir su kokiu nelabumu tektų susidurti.
Kas parašė šį laišką?
Pirmoji Pirmo laiško korintiečiams eilutė nurodo, kad laišką siuntė apaštalas Paulius ir mokinys, vardu Sostenas, kuris galėjo būti Pauliaus raštininkas (žr. 1 Korintiečiams 1:1). Kadangi nėra informacijos apie Sosteno vaidmenį, akivaizdu, kad laiško autorius yra Paulius (žr. 1 Korintiečiams 16:21–24).
Kada ir kur jis buvo parašytas?
Laišką, žinomą pavadinimu Pirmas laiškas korintiečiams, apaštalas Paulius parašė trejus metus trukusio apsilankymo Efeze pabaigoje (trečiosios misijos metu), tikėtina, kad tai buvo tarp 55 ir 56 m. po Kr. (žr. Apaštalų darbų 19:10; 20:31; Raštų rodyklė, „Pauliaus laiškai“).
Kam jis buvo parašytas ir kodėl?
Šis laiškas buvo parašytas Korinto miesto Bažnyčios nariams. Korinte Paulius skelbė Evangeliją apie dvejus metus (žr. Apaštalų darbų 18:1–18) ir ten įkūrė Bažnyčios skyrių (žr. Raštų rodyklę, „Pauliaus laiškai“). Vėliau, trečiosios misionieriškos kelionės metu, skelbdamas žodį Efeze, Paulius sulaukė žinių iš Bažnyčios narių Korinte. Skyriaus nariams jis parašė atsakymą (žr. 1 Korintiečiams 5:9), bet, deja, šis laiškas buvo prarastas ir Raštuose jo nėra. Vėliau nuo Bažnyčios narių Korinte Paulius gavo kitą pranešimą apie tenykštės Bažnyčios problemas (žr. 1 Korintiečiams 1:11) ir atsakė parašydamas dar vieną laišką, kuris tapo žinomas kaip Pirmas laiškas korintiečiams. Taigi, Pirmas laiškas korintiečiams faktiškai yra antrasis Pauliaus laiškas Bažnyčios nariams Korinte.
Pauliaus dienomis Korintas buvo Romos imperijos Achajos provincijos, apimančios didžiąją senovės Graikijos dalį į pietus nuo Makedonijos, sostinė. Kadangi Korintas buvo turtingas prekybos centras, jis traukė žmones iš visos Romos imperijos, ir tai jį padarė margiausiu to krašto miestu. Korinto religinėje kultūroje dominavo stabmeldystė ir mieste buvo nemažai skirtingų šventyklų ir šventovių. Pauliaus tarnystės metu korintiečiai buvo žinomi kaip itin amoralūs žmonės. Pavyzdžiui, turimomis žiniomis, Afroditės šventykloje klestėjo ritualinė prostitucija.
Pauliaus Pirmas laiškas korintiečiams aiškiai nurodė, kad Bažnyčios nariams trūksta vienybės ir kad pagoniški įsitikinimai ir papročiai ėmė daryti įtaką Evangelijos principų laikymuisi ir apeigoms (žr. 1 Korintiečiams 1:11; 6:1–8; 10:20–22; 11:18–22). Paulius rašė Bažnyčios nariams Korinte, norėdamas padėti spręsti kilusius klausimus ir problemas ir sustiprinti atsivertusiuosius, kuriems buvo sunku atsisakyti praeities įpročių ir elgesio.
Kokie išskirtiniai šio laiško bruožai?
Korinto bažnyčios nariams skirtų Pauliaus patarimų ir mokymų Naujajame Testamente daugiau nei skirtų bet kuriam kitam skyriui. Iš tiesų du Pauliaus laiškai korintiečiams sudaro ketvirtadalį visų žinomų Pauliaus raštų.
Iš Pirmo laiško korintiečiams sužinome, kad Paulius paaiškino, jog Jėzus Kristus įvykdė Mozės įstatymą. Paulius pabrėžė „Dievo įsakymų laikym[osi]“ (1 Korintiečiams 7:19) esant „susaisty[tam] Kristaus įstatymo“ (1 Korintiečiams 9:21) svarbą siekiant gauti išgelbėjimo palaiminimą per Evangeliją.
Santrauka
1 Korintiečiams 1–11. Paulius įspėja dėl nesantarvės Bažnyčioje ir pabrėžia vienybės tarp Bažnyčios narių svarbą. Jis įspėja narius dėl seksualinio amoralumo, moko, kad kūnas yra Šventosios Dvasios šventykla ir skatina savidrausmę. Jis atsako į konkrečius klausimus dėl santuokos ir misionieriškos tarnystės, taip pat dėl sakramento apeigų ir ar leistina valgyti pagonių dievams paaukotą mėsą.
1 Korintiečiams 12–14. Paulius moko, kad turime siekti Dvasios dovanų. Jis primena Korinto šventiesiems apie apaštalų, pranašų ir mokytojų svarbą ir apie būtinybę nariams rūpintis vieniems kitais. Iš visų dvasinių dovanų jis išskiria tikrąją meilę ir jos svarbą.
1 Korintiečiams 15–16. Paulius liudija, kad yra drauge su kitais, liudijančiais prisikėlusį Kristų. Jis moko, kad visi prisikels ir kad krikštas už mirusiuosius patvirtina būsimo prisikėlimo tikrumą. Paulius paaiškina, kad prisikėlę kūnai bus skirtingų šlovės laipsnių ir kad Jėzaus Kristaus pergalė prieš kapą panaikina mirties geluonį. Paulius suorganizuoja rinkliavą neturtingiems Jeruzalės šventiesiems paremti.