Biblioteka
Pauliaus Laiško galatams studijų įvadas

Pauliaus Laiško galatams studijų įvadas

Kodėl verta studijuoti šį laišką?

Pauliaus Laiškas galatams buvo parašytas žydų krikščionims, kurie vėl, pasikliaudami Mozės įstatymo darbais, pradėjo nukrypti nuo Viešpaties. Apaštalas Paulius stengėsi išspręsti šią problemą, dėmesį sutelkdamas į skirtumą tarp slegiančio Mozės įstatymo, kuris veda į dvasinę vergovę, „jungo“ ir Jėzaus Kristaus Evangelijos, kuri veda į dvasinę laisvę. Šio laiško studijavimas gali padėti mokiniams labiau vertinti Jėzaus Kristaus Evangelijos siūlomą laisvę.

Kas parašė šį laišką?

Laišką galatams parašė apaštalas Paulius (žr. Galatams 1:1).

Kada ir kur jis buvo parašytas?

Tikėtina, kad Laišką galatams Paulius parašė savo trečiosios misionieriškos kelionės per Makedoniją metu apie 55–57 m. po Kr. (žr. Raštų rodyklę, „Pauliaus laiškai“).

Kam šis laiškas parašytas ir kodėl?

„Nėra visiškai aišku, kurioms bažnyčioms skirtas šis laiškas. Jos galėjo būti arba Šiaurės Galatijoje, regione, kurio sostinė buvo Ankara, arba regione, besiribojančiame su Frygija ir Galatija, kurias aplankė Paulius per savo pirmąją misionierišką kelionę. Kad ir kaip būtų, neabejotina, kad Paulius savo antrosios (Apaštalų darbų 16:6) ir trečiosios (Apaštalų darbų 18:23) kelionių metu lankėsi Galatijos bažnyčiose (Bible Dictionary, „Pauline Epistles: Epistle to the Galatians”).

Paulius rašė šventiesiems Galatijoje, nes buvo labai susirūpinęs, kad jie seka mokymais tų, kurie norėjo „iškreipti Evangeliją“, ir pradeda tolti nuo Viešpaties (žr. Galatams 1:6–7). Žydai krikščionys mokė kitatikius krikščionis klaidingos doktrinos, kad, norėdami išsigelbėti, jie turi būti apipjaustyti ir laikytis ritualinių Mozės įstatymo reikalavimų (žr. Galatams 6:12; taip pat Apaštalų darbų 15:1). Kai kurie galatų šventieji priėmė šių žmonių mokymus (žr. Galatams 4:10).

Pagrindinės priežastys, dėl kurių Paulius parašė šį laišką yra šios:

  1. Apsisaugoti nuo netikrų mokytojų kaltinimų, kurie jam priešinosi.

  2. Mokyti, kad visi žmonės, žydai ar kitataučiai, yra išgelbėti per Jėzaus Kristaus apmokėjimą, jei sutelkia savo tikėjimą į Jėzų Kristų, užuot pasikliovę Mozės įstatymo darbais.

  3. Paaiškinti Mozės įstatymo vaidmenį Dievo plane.

  4. Atskirti senąją sandorą, kurią Dievas sudarė per Mozę, ir naująją sandorą Kristuje.

  5. Kviesti šventuosius gyventi pagal Dvasią.

Kokie išskirtiniai šio laiško bruožai?

Laiškas galatams išsiskiria kaip pats ugningiausias Pauliaus laiškas, kuriame jis griežtai bara tiek Bažnyčios narius, kurie išklydo iš kelio, tiek netikrus mokytojus, kurie vedė juos iš kelio. Laiške galatams yra pirmasis Pauliaus teisumo doktrinos aprašymas – mes esame išteisinami ne per Mozės įstatymo darbus, bet per tikėjimą Jėzumi Kristumi. Šis laiškas kūno darbus palygina su Dvasios vaisiais (žr. Galatams 5:16–25).

Laiško planas

Galatams 1–2 skyriuose Paulius rašo galatų šventiesiems, nes jie nuklydo nuo Viešpaties ir priėmė klaidingus mokymus. Detaliai nupasakodamas savo pirminį priešiškumą Bažnyčiai ir savo atsivertimą, jis gina savo, kaip apaštalo, pašaukimą. Jis pabrėžia, kad apreiškimą gavo tiesiai iš Dievo, ir paaiškina, kad jo tarnavimą kitataučiams patvirtino apaštalai. Paulius teigia, kad buvo laikas, kai jis nesutarė su Petru dėl kitataučių šventųjų. Jis moko, kad žmonės yra išteisinami ne per Mozės įstatymo darbus, bet per tikėjimą Jėzumi Kristumi.

Galatams 3–4 skyriuose Paulius gina Evangelijos žinią. Jis moko, kad Abraomas buvo žmogaus, išteisinto tikėjimu, o ne per Mozės įstatymo darbus, pavyzdys. Jėzus Kristus per Apmokėjimą išpirko žmoniją nuo įstatymo prakeiksmo. Mozės įstatymo tikslas buvo būti „auklėtoj[u], ved[usiu] į Kristų“. Per tikėjimą ir krikštą šventieji gauna Apmokėjimo palaiminimus, sudaro Evangelijos sandorą, per Kristų tampa Dievo įpėdiniais ir daugiau nebėra tarnai, bet Dievo vaikai.

Galatams 5–6 skyriuose Paulius kviečia šventuosius išlikti tvirtus Kristaus suteiktoje Evangelijos sandoroje. Paulius palygina gyvenimą žmogaus, kuris užsiima kūno darbais, su gyvenimu žmogaus, kuris džiaugiasi dvasios vaisiais. Jis moko, kad šventieji turėtų nešti vieni kitų naštas ir nepavargti darydami gera. Ką pasėjame, tą ir pjauname.